„Mūsų kelionė į Kubą padėjo pakeisti gyvenimo būdą“,

KUBA – salų valstybė tarp Karibų jūros, Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno. Dar 2019 metais mama Jurgita su šeima, kurioje buvo du vaikai (o dabar jau trys), leidosi į nuotykį Kuboje.

Jurgita dalijasi ne tik savo kelionės įspūdžiais, patarimais, ką verta aplankyti Kuboje, bet ir kur ši kelionė nuvedė jos šeimą šiandien. ,,Mūsų kelionė į Kubą padėjo pakeisti gyvenimo būdą“, – sako Jurga.

Apie keliautojus

Esame penkių asmenų šeima, kuri 2021 m. viską pardavė ir iškeliavo pamatyti pasaulį. Daugiau nei metus mašina keliavome Meksikoje, Gvatemaloje ir Belize. Šiuo metu esame Meksikoje, kur gimė mūsų trečioji atžala. Laukiame paso ir toliau leisimės į nuotykius keliaujant! O vasarą planuojame praleisti Lietuvoje. Mūsų gyvenimo būdą padėjo pakeisti kelionė į Kubą dar 2019 metais. Tada dar buvom keturiese ir apie gyvenimą keliaujant nelabai galvojome…

Kelionė į Kubą, pakeitusi gyvenimą

Kelionę į Kubą padovanojo vyras Audrius, nes visada žinojo, kad tai buvo viena iš mano svajonių, – kada nors aplankyti būtent Kubą, kuri atrodė dar įstrigusi laike. Keliavome spalio 19–30 dienomis. Aplankėme Havaną, Viñales, Varadero. Turiu pabrėžti, kad Kuba iš tiesų yra didelė šalis, tad norint pamatyti bent pagrindinius dalykus greitesniu tempu reikėtų mėnesio. Tad mes tikrai dar grįšime į šią nuostabią šalį ir aplankysime vietas, kurių nespėjome aplankyti pirmą kartą.

Kelionės pradžia

Tad nuo pradžių. Skridome iš Čikagos, kur tuo metu gyvenome. Skrydis buvo su persėdimu Naujojo Džersio valstijoje. Vos nusileidus Havanoje, truputį ištiko šokas, nes riedant nusileidimo taku, asfaltas (ar betonas) buvo tiesiog sutrūkinėjęs. Visas procesas buvo kiek skirtingas nei skrendant pvz., į Europą. Išlipome iš lėktuvo, lagaminus pasiėmėme lauke – tiesiog ten, kur buvo priparkuotas lėktuvas. Pats atvykimo terminalas priminė sovietų laikų salę, grindys ir sienos išklotos raudonomis plytelėmis, visai kaip būdavo sovietinėse valgyklose.

Perėjome patikros postą, muitinę (vizas užsipildėme lėktuve, reikėjo sumokėti prieš lipant į lėktuvą). Kadangi skridome iš JAV, turėjome pildyti priežastį, dėl ko važiuojame Į Kubą. Priežastis, kurią reikia nurodyti, – paremti Kubos žmones. Gyvenant JAV ir atvykus į Kubą, mus ištiko kultūrinis šokas – kiek šalis nėra vakarietiškai išvystyta. Bet tai ir daro šią šalį unikalią.

Tuo metu, kai lankėmės, apartamentuose nebuvo net interneto. Vienintelis bevielis ryšys buvo tik tam tikrose stotelėse, prie bokšto, kur turėjome nusipirkt kortelę. Visai kaip taksofonai. Reikia suvesti nurodytą kodą ir gauni valandą laiko pasinaudoti internetu. Beje, perkant kortelę, reikia rodyti pasą. Visi duomenys yra užrašomi, tad nežinau, ar jie tikrina, ką kas veikia internete. Patys kubiečiai dar naudojasi taksofonais paskambinti giminėms, draugams. Prie jų kai kur net eilėse žmonės stovi, nes namuose tokių dalykų nėra. Bevielį interneto ryšį turėjo keli restoranai, leisdavo naudotis, jei juose valgai.

Pirma stotelė – Havana

Pirmoji stotelė, aišku, Havana. Apsistojome Kubos sostinės senamiestyje, vadinamoje „casa particular“. Nkvynę užsisakėme per „Airbnb“, bet susirasti, kur miegoti tikrai nėra problemos. Mieste pilna iškabinėtų lentučių, apie kambarių ar namų nuomą, juos nuomja patys žmonės.

Havanoje Užsisakėme turą senovine mašina. Turas truko apie 3-4 valandas (kaina 80$, palikome arbatpinigių gidei). Aplankėme pagrindines įžymias vietas Havanoje: Kapitolijų, vadinamąsias mažąsias drėgnąsias džiungles, Plaza de La Revolucion, Plaza de Armas, El Malecon. Buvome nuvažiavę prie upės, kur dar atliekami senoviniai užkerėjimo ritualai, aukojamos vištos, kiaušiniai ar dar kas nors. Vakare pavaikštinėjome po pačią Havaną, aplankėme Plaza Vieja, žymiąją Havanos Katedrą, centrinį Havanos parką ir kt. Vien tik vaikščiojant po Havaną yra ką pamatyti.

Kita stotelė – Viñales

Havanoje praleidome tris dienas, tada keliavome vienai dienai į Viñales. Tačiau norisi pasakyti, kad ten reikėtų pasilikti bent trims dienoms. Viñales – tai nuostabaus grožio slėnis, kur atrodo, jog stovi prie paveikslo ar scenos iš filmo „Juros periodo parkas“, – atrodo tiesiog nerealiai. Išvykome anksti ryte, kelionė iš Havanos į Viñales slėnį truko apie tris valandas. Greitkelyje sutikome vos keletą automobilių, važiuojant atgal sustabdė policija tikrinti dokumentų.

Per dieną Viñales aplankėme: Indian Cave – urvą, kuriame yra požeminė upė, ja plaukėme urve. Mural de Prehistoria – piešinį ant uolos. Mūsų nereali gidė suorganizavo turą po tabako plantaciją, kur buvome supažindinti su tabako auginimu, išdirbimo procesu. Savininkas rodė, kaip gaminami cigarai. Jie taip pat augina kavą, kurios parsivežėme paragauti (įpakuota buvo tiesiog kolos butelyje).

Tabako plantacijoje išdalinome dovanas, kurias atsivežėme į Kubą. Gidė pakvietė vietinius vaikus iš kaimo, kuriems davėme pieštukų, liniuočių, tušinukų, sąsiuvinių, dantų pastų, šukų ir kitų priemonių, kurių dauguma Kuboje tiesiog neįperka. Buvo matyti vaikų nuoširdus džiaugsmas gavus tiesiog trintuką ar liniuotę. Nuostabus vaizdas, primenantis mums būti dėkingiems už viską, ką turime.

Tabako plantacijoje turėjome galimybę pajodinėti arkliais, leidomės į kelionę su vietiniais. Nors nemokėjome ispanų kalbos, bet kažkaip susikalbėjome. Žmonės tikrai nuoširdūs, pasiruošę padėti. Viñales valgėme vietiniame restorane, kur maistas ruošiamas iš to, kas tuo metu auga, kokių daržovių ar vaisių sezonas.

Faktai apie Kubą iš gidės

Privataus verslo nėra. Jei, pavyzdžiui, turi mašiną ir nori būti taksi vairuotoju su savo mašina, – vis tiek turi pasirašyti sutartį su valstybe;
Visi fabrikai priklauso valstybei;
Kadangi tarp Kubos ir JAV yra embargas, Kuba turi savo kokakolą, fantą, spraitą, tik jie vadinasi kitaip, ir cukraus ten perpus mažiau. O skonis labai panašus ar net toks pat;
Kuboje pardavinėjamas vienos rūšies vanduo buteliukuose, gamintojas – valstybė;
Nuomoti namus, pasak gidės, galima buvo nuo 2011 m., visą informaciją apie nuomininką turi rašyti į knygą, ir jo paso duomenis – jei valstybei reikėtų patikrinti;
Kortele atsiskaityti nėra galimybės. Pinigus keitėme pas savo šeimininkus Havanoje kur kas geresniu kursu nei banke ar valiutos keitykloje;
Gidės vyras – universiteto profesorius, uždirba 60$ per mėnesį (kas yra labai geras uždarbis), kai skutimosi peiliukų rinkinys specializuotoje parduotuvėje kainuoja apie 30$;
Vaistinės Kuboje – senovinio pobūdžio, jose prekiaujama vaistais, gaminamais Kuboje;
Žmonės bijo pakenkti turistams, nes tai jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Be to, valstybė stipriai baudžia už bet kokį nusikaltimą;
Vietiniai turi daug problemų dėl alkoholio vartojimo;
Jei neturi antros pilietybės ar neturi kvietimo į kitą šalį, – niekur negali važiuoti. Jei turi kvietimą, – imigracinė tarnyba turi teisę tavęs neišleisti;
Žmonės iki šiol gauna maisto kiekvieną mėnesį, priklausomai nuo to, kiek šeimos narių yra, – vištų, kiaušinių ir pan.
Iš tų, kas augina tabaką, 90 proc. jo superka valstybė už kainą, kurią pati nustato. Palieka 10 proc. produkcijos parduoti patiems;
Paklausus, ar žmonės mylėjo Fidelį Kastro, atsakymas – maždaug 50/50;
Nuodingų gyvačių, pasak gidės, nėra. Nuodingiausias yra skorpionas, bet jam įkandus tikrai nemirsite;
Senoviniai, antikvariniai automobiliai, tokie kaip 1950–1960 m. „Chevrolet“ ir t.t., tikrai prideda savo šarmo, bet svarbiausia, kad jie paveldimi iš kartos į kartą, nes dauguma kubiečių negali sau leisti nusipirkti automobilio. Nė viename iš jų nėra diržų ant galinių sėdynių, tad prisegti kūdikio kėdutės nėra galimybės.

Dar viena stotelė – Varadero

Vėlai vakare grįžome iš Viñales į Havaną, išsimiegojome ir važiavome taksi į Varadero. Kaina penkiems žmonėms – 100$. Varadero mieste praleidome 9 dienas. Pailsėjome. Į paplūdimius eidavome iš ryto ir po pietų, nes mažasis miegodavo pietų miego, o paplūdimys buvo tik už kelių minučių kelio nuo ten, kur apsistojome. Apsistojome pas vietinę šeimą, kuri nuomojo antrame aukšte esantį dviejų miegamųjų butą. Kiemas didelis, gražiai apsodintas, auga palmės, bananų medis. Spalio mėnesį buvo apie 30 laipsnių šilumos, mums buvo karšta, nudegėme, o vietiniai sakė, kad čia žiema, jiems šaltoka. Klimatas mums labai patiko, nuostabaus grožio, skaidrus Karibų jūros vanduo, nedidelės bangos – vaikams buvo nuostabu.

Žuvies ėjome pirkti pas vietinius žvejus tiesiai iš valties. Jei ateidavai ne anksti ryte, būdavo likusi viena kita žuvis, nes restoranai ir viešbučiai jas išpirkdavo. Kai po pietų eidavome į paplūdimį, ateidavo ir vietiniai žmonės po darbų, tiesiog pabūti gamtoje, atsinešdavo magnetofoną, pavalgyti, įsijungdvo muziką, šokdavo, dainuodavo.

Ką nuveikėme Varadero, be paplūdimio?

Pasivažinėjome coco taxi į vietinį Santa Anos turgų;
Su drauge ėjome pasižmonėti, į vietinį Varadero klubą, kur žmonės šoka tiesiog gatvėje, viskas atvira;
Apsilankėme ir paauglių (turtingų tėvelių vaikų, nes kitiems tokie dalykai tikrai neprieinami) klube. Mūsų apartamentų šeimininkų dukra nusivedė, tad ten pamatėme kiek kitokį Kubos vaizdą – daug 15–18 metų paauglių, geriančių kokteilius, visi turėjo mobiliuosius telefonus bei populiarias „Pandoros“ apyrankes;
Plaukiojome kanojomis atviroje jūroje;
Daugiausiai laiko praleidome paplūdimyje žaisdami smėlyje su vaikais ir plaukiodami Karibų jūroje.

Po kelionės sužinojome, kad Varadero mieste yra Al Kaponės namas, kurį irgi galima aplankyti. Tad kitos kelionės metu būtinai užsuksime.

Kiek esame keliavę po įvairias šalis, – Kuba saugiausia

Ką dar reikėtų žinoti apie Kubą

Kuboje parduotuvėse yra tik pagrindinių maisto produktų: vienos rūšies miltų, vienos rūšies makaronų, vienos ar dviejų rūšių sulčių (kurias irgi gamina valstybinis fabrikas), vienos rūšies aliejaus, vienos rūšies vandens ir pan. Mes į vieną lagaminą atsivežėme kai kurių maisto produktų: grikių, begliutenių makaronų, nes apie tokius ten niekas nėra girdėjęs, užkandžių vaikams ir pan. Vežiausi ir sauskelnių vaikams, nes kainos kosminės, o kokybė prasta.

Kiek esame keliavę po įvairias šalis, – Kuba saugiausia. Žmonės paslaugūs, geri, pasiruošę padėti. Mums buvo tikrai ramu, kad nėra nuodingų gyvių, nuo kurių galima mirti. Tad vaikai galėjo ramiai sau lakstyti basi po pievutes. Kadangi priežastis vykti į Kubą buvo „pagalba ir Kubos žmonių rėmimas“, tad mes atskirą lagaminą vežėmės įvairių daiktų paaukoti kubiečiams (kaip jau minėjau, – elementarių šukų, dantų pastų, pieštukų, sąsiuvinių, liniuočių, tušinukų ir kitų priemonių, kurios ten yra tiesiog prabangos prekės).

Kelionė į Kubą mūsų šeimos gyvenime pakeitė viską. Būtent po šios kelionės grįžę į JAV, nusprendėme leisti sau pabūti pasaulio piliečiais, pardavėme viską ir radę būdų išlaikyti šeimą, neprisirišant prie vienos vietos, kartu su vaikais keliaujame ir pažįstame naujas šalis. Šiuo metu gyvenome Meksikoje, apie mus galite paskaityti instagrame – bravetraveling.