Renkantis pirmąją grūdų košę kūdikiui, akis užkliūva, kad ant kai kurių pakuočių užrašyta „Be gliuteno“. Mano galva, geriau pirmiausia išsiaiškinti, ar kūdikis jo tikrai netoleruoja, nei iš karto jo vengti, juk vaikučiui paaugus ir pradėjus valgyti įprastą maistą galime ir nepastebėti, kad kažkas ne taip. Kaip atpažinti, kad kūdikis netoleruoja gliuteno? Mama
Konsultuoja gydytojas Svajūnas Barakauskas, laboratorija „Medicina practica“
Anksčiau nesirgo beveik niekas?
Įsivedę į google paieškos sistemą žodžius „be gliuteno“ gausite daugybę atsakymų, kas tas gliutenas, ir kodėl jis taip sureikšmintas. Taigi gliutenas – baltymas, kurio yra kviečiuose, miežiuose ir rugiuose.
Žmonėms, kurie netoleruoja šio baltymo, jis pažeidžia plonojo žarnyno gleivinę, o liga vadinama celiakija. Viskas paprasta, bet tik iš pirmo žvilgsnio, todėl į pokalbį pasikvietėme gydytoją Svajūną Barakauską, kuris domisi šia liga, dalyvauja tyrimuose, bendrauja su kolegomis iš užsienio, kur ši liga labiau ištirta.
Lietuvoje apie celiakija mažai žinoma, o daugybę metų statistika rodė, kad jos mūsų šalyje beveik nėra. Ar esame ypatinga tauta, kuriai gliutenas nekenkia? Galbūt neverta gaišti laiko ir rašyti, o juo labiau – skaityti apie ligą, kuria serga tik keli žmonės? „Anksčiau buvo manoma, kad celiakija – tai tik genetiškai paveldima liga, kuri pasireiškia pirmaisiais gyvenimo metais. Atlikta ne viena studija, kuri teigė, kad tik 1 žmogus iš 4000 serga celiakija. Toks menkas skaičius rodė, kad liga nėra aktuali. Deja, visa tai buvo melas. Dabar sakoma, kad JAV celiakija serga 1 proc. žmonių, vadinasi – 1 iš 100, Anglijoje dar daugiau – 1,2 proc. Iš tikrųjų tos ligos būta ir anksčiau, tik dabar mūsų diagnostika gerokai pagerėjo, nesunkiai galime nustatyti celiakiją. O kai išmokome nustatyti, pasirodė, kad serga tūkstančiai“, – sako gydytojas. Visais laikais kaimuose būdavo vienas kitas žmogus, kuris „plonai verpė“ (viduriuodavo), kentėjo nuo vidurių pūtimo ar užkietėjimo, tikėtina, kad tai ir buvo celiakija.
Kaip veikia gliutenas
Pirmiausia reikia suvokti (tai teisingai įžvelgė mama Rasa), kad kviečių-rugių-miežių baltymas gliutenas yra pavojingas tik tiems, kurie turi genetinį polinkį sirgti celiakija. 99 žmonėms iš 100 jis nieko blogo nepadarys, tačiau tam vienam jis atneš daug bėdos. Kaip viskas vyksta?
Gydytojas Svajūnas Barakauskas itin vaizdžiai papasakojo celiakijos veikimo sistemą: „Įsivaizduokime, kad žmogus, netoleruojantis gliuteno, suvalgo kokį nors patiekalą, kuriame šio baltymo yra (bandelę, makaronų, blynų). Maistas nukeliauja į plonąjį į žarnyną, kur turi būti skaidomas, pasisavinamas. Jei žmogus netoleruoja gliuteno, žarnynas negali šio baltymo suskaidyti – susidaro antikūnų, kurie kovoja prieš pačią žarnos sienelę, naikina plonosios žarnos gaurelius. Mūsų plonosios žarnos padengtos galybe mažyčių gaurelių, kurie atrodo kaip aksomas. Per tuos gaurelius įsiurbiamos visos medžiagos, per juos išskiriami fermentai, kurie skaido tas medžiagas. Kai autoimuninis procesas pradeda dominuoti ir sunaikina gaurelius, plonasis žarnynas pasidaro lygus, it laistymo žarna.
Taigi – iš pradžių buvo aksomu dengtas žarnos vidus, kuris kaip jūros dugnas alsavo, judėjo, bangavo, gyvavo, o jei žmogus vartoja gliuteną, plonoji žarna atrodo kaip guminė žarna. Plonojo žarnyno ilgis, priklausomai nuo amžiaus ir lyties – 5–7 metrai, iš jo maistas turi išeiti į storąjį žarnyną suvirškintas, o maistingosios medžiagos turi būti išsiurbtos, įsisavintos (per gaurelius). Ir staiga tos funkcijos plonasis žarnynas nebeatlieka.
Maistas, kuris skrandyje tik apdorotas, pračiuožia pro tą laistymo žarna virtusį žarnyną ir patenka į storąjį. Šis nebesupranta, kas į jį pateko.
Turėjo būti vienos formos maisto atliekos, o ateina nesuvirškintos, tik apmaltos. Storasis žarnynas skelbia pavojų, SOS – nuodai! O ką daro organizmas, kai pajunta, jog gavo nuodų? Pirmiausia stengiasi skubiai jų atsikratyti. Storasis žarnynas irgi skuba atsikratyti, išstumti, kitaip tariant – prasideda viduriavimas“.
Kūdikiai ir gliutenas
Klasikinė celiakijos forma dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 iki 24 mėn. Ji mūsų skaitytojams aktualiausia, todėl gydytojas pirmiausia skuba nuraminti – jei vaikutis turi įgimtą celiakiją, ją tikrai aptiksite, kai tik jis pradės valgyti papildomą maistą, o konkrečiai – grūdų košes ar pirmuosius pakramtukus (džiūvėsius, sausainius). Kol kūdikis maitinamas tik motinos pienu, gliuteno jis negaus, nes per pieną šis baltymas neperduodamas.
„Anksčiau kūdikiams celiakiją pastebėdavome ir 3–4 mėnesių, nes senais laikais pirma košė, kaip auksinis standartas, būdavo manų kruopų.
Dabar pirmiau įvedamos daržovių košės, mėsa, todėl kruopas mamos nuvėlina iki 7–8 mėnesių. Taigi – pirmi šaukšteliai kruopų košės (ne visų kruopų – avižos, ryžiai, kukurūzai nekenks, kalbame tik apie kviečių, rugių ir miežių kruopas) ir kūdikis parodo, kad jam kažkas netiko.
Neįmanoma bus nepastebėti, kad mažiukui sutriko virškinimas – jam pūs pilvą, šis gurgės, vaikas dažnai tuštinsis, išmatos bus intensyvesnio kvapo nei anksčiau, galop pradės nebeaugti svoris, nes organizmas nepasisavins medžiagų, gaunamų su maistu, prasidės mažakraujystė“, – celiakijos sukeliamus vargus vardija gydytojas. Užtat pritaikius dietą, vaikas greitai atsigaus ir pradės švytėti.
Daugiaveidė liga
Klasikinė ligos forma nustatoma vaikams, jų simptomai dažnai būna aiškūs, o ligai gydyti skiriama begliuteninė dieta. Jei celiakija pasireiškia vėliau, praeis marios laiko, kol bus skirtas gydymas (dieta). Yra įvairių celiakijos formų, dėl kurių ši liga vadinama daugiaveide, o tiksliau ją būtų vadinti visu ligų maišu. Pavyzdžiui, atipinė forma pasireiškia bėrimais, skausmais sąnariuose, alergija. Tokią ligos formą lydi ne nuolatiniai virškinimo sutrikimai, o tik epizodiniai, todėl žmogus klaidinamas. Yra ir tylioji celiakija, kuri nerodo jokių simptomų, bet nustatoma atsitiktinai, tiriant kitas ligas. Blogiausia, kad tokios slaptos ligos formos neturi ryškios pradžios, o liga pastebima, kai būna ganėtinai įsivažiavusi ir pridariusi daug žalos.
Tarkime, žmogus blogai jaučiasi, patiria nuolatinį nuovargį, jo hemoglobinas žemas, pradeda tirtis, ir tik tada „prisikasama“, kad jis netoleruoja gliuteno.
„Lietuvoje daugiau nei 50 proc. žmonių nežino, kad serga celiakija, o į gydytojus kreipiasi dėl kitų priežasčių. Vyriausias žmogus, kuriam buvo nustatyta celiakija, buvo 94 metų močiutė.
Neaišku, ar ji kentėjo dėl celiakijos vėlesniame amžiuje, ar jau vaikystėje, bet tyliai kentė visą gyvenimą. Kitas pavyzdys – 25 metų jaunuolis skundėsi, kad išgėrus alaus jį išberia. Atlikus tyrimus, buvo nustatyta atipinė celiakijos forma, kuri pasireiškia ne viduriavimu, o pūsleliniais bėrimais“, – sako pašnekovas. Nepastebėta ir negydyta celiakija yra ir viena iš žarnyno limfomos priežasčių.
Kaip liga diagnozuojama
Liga nustatoma dviem būdais. Pirmiausia atliekamas kraujo tyrimas, kuris nurodo – ar verta tirti toliau. Iš kraujo galima aptikti antikūnus prieš gliadiną IgA arba IgG klasės (AGA IgA ir AGA IgG), endomiziumo antikūnus (EMA) ir antikūnus prieš audinių transgliutaminazę (anti-TG). Jei kraujo tyrimas parodo, kad yra celiakijos rizika, tiriant endoskopu paimama biopsija iš plonojo žarnyno. Gydytojas S. Barakauskas ramina, kad vaikams tokio invazinio tyrimo niekas nepuls daryti, pakaks kraujo tyrimo ir anamnezės, kurią pasakys mama. Mama kiekvieną dieną stebi vaiką ir mato, kaip pasikeičia jo miegas, nuotaika, pilvuko kietumas, išmatų spalva, kvapas, konsistencija. Tos žinios gydytojui yra pačios svarbiausios.
Juokaujama, kad vaiko išmatos yra pediatro biblija, net siūloma neštis vaiko sauskelnes pas gydytoją, jei kreipiamasi dėl pilvuko bėdų.
„Celiakija yra tokia liga, kuriai išsiaiškinti gali pakakti išsamaus pokalbio, juolab kad įtarimus gali patvirtinti ar paneigti paprastas, nebrangus kraujo tyrimas. Deja, dabar mūsų gydytojai neturi jokių šansų pakalbėti su žmogumi, viskas vyksta skubiai, konvejeriu“, – sako pašnekovas. Ir pažeria tikrai įspūdingų faktų iš užsienio kolegų praktikos.
Italijos liga Nr.1
Logiška, kad liga, kurią sukelia miltų gaminiai, aktualesnė tuose kraštuose, kuriuose valgoma daug kepinių. Istoriškai Lietuva daugelį metų buvo daugiau bulvių kraštas, todėl čia celiakija nėra tokia „populiari“, kaip, pavyzdžiui, Italijoje. O Italijoje… Tikrai bus skaitytojų, kurios mintyse sušuks: „Negali būti!“. Būtent taip sureagavome mes, klausydamos gydytojo Svajūno Barakausko pasakojimų. Gydytojas bendrauja su celiakijos ekspertu dr. Vincenzo Villanacci iš Italijos, todėl žinios iš pirmųjų lūpų.
Pašnekovas pasakoja: „Italų maisto pagrindas yra kviečiai – makaronai, ravioliai, picos, lazanija. Ilgainiui medikai pastebėjo, kad daug žmonių nepagrįstai dažnai viduriuoja. Kai buvo demaskuotas priešas (gliutenas), įvyko tikras celiakijos tyrimų bumas. Šiandien Italijoje yra 60 000 narių vienijanti Celiakijos asociacija, kuri turi didžiulį biudžetą, dvi vietas parlamente, dalyvauja valstybės valdyme. Jie sugebėjo pranešti žmonėms apie ligos aktualumą ir pasekmes. Viduriuodamas žmogus gali gyventi, tik smunka jo gyvenimo kokybė (vos pavalgęs turi eiti į tualetą). Vieni kenčia, ypač mes, lietuviai, nes galime iškęsti viską. O italai nėra tokie kantrūs. Sukūrę asociaciją, jie išsireikalavo iš valstybės, kad liga būtų pedantiškai ištirta. Buvo paremtos mokslo studijos, milijonai skirti tyrimams, ir šiandien italai yra išsiaiškinę ligos priežastis, ankstyvąją diagnostiką, rizikos grupes. Kadangi viduriavimas daro tiesioginę įtaką kitoms ligoms, kiekvienas šeimos gydytojas Italijoje pirmiausia bet kuo besiskundžiantį žmogų apklausia, ar tai nėra celiakija. Kai Italijoje žmogus konsultuojasi dėl anemijos, pirmiausia jam atliekamas celiakijos testas“.
Lietuvių medikai kartu su italais yra parengę celiakijos diagnostinio morfologinio vertinimo kriterijus, pagal italų ekspertų rekomendacijas išleidę knygelę apie celiakiją.
Vaistų nėra
Vaisto nuo celiakijos nėra ir nuo šios ligos neprirašysi tablečių. Gydymo esmė – begliutininė dieta ir visuomenės švietimas. Celiakija – tai ne alergija, kai galima atsisakyti dirginančio produkto, o po to pamažu vėl prie jo grįžti, kai organizmas jau nurimęs. Kai nustatoma, kad organizmas netoleruoja gliuteno, žmogus negalės jo turinčių produktų valgyti visą gyvenimą. Tai nėra tragiška, nes dabar galybė maisto, ant kurio pakuočių rasite užrašą „be gliuteno“, galima nusipirkti begliuteninių miltų, valstybė celiakija sergantiems vaikams šiek tiek kompensuoja išlaidas. Taigi – dėl dietos lyg ir aišku, bet kuo čia dėtas visuomenės švietimas?
Gydytojas Svajūnas Barakauskas sako: „Celiakija sergantis žmogus jausis daug saugesnis, jei ir aplinkiniai žinos apie tokią ligą. Net mažyčiai gliuteno kiekiai –dulkės, pėdsakai – gali sukelti stiprią organizmo reakciją.
Užsienyje restoranų valgiaraštyje privaloma pažymėti, ar patiekalas su gliutenu, ar be jo. Įsivaizduokite, žmogus kelerius metus nevalgė kiečių, atsigavo, sustiprėjo. Vieną dieną jis nueina į restoraną ir užsisako maltinį su ryžiais ir daržovėmis. Tokiame patiekale tikrai neturėtų būti gliuteno, bet juk maltinis – su džiūvėsiais, padaže yra miltų. Žmogus gauna paslėpto gliuteno, atkrinta. Po tokio pavalgymo jam prasideda baisesnės pagirios nei alkoholikui. Kol žarnynas vėl atsistato, praeina begalės lako. Jei paimtume plonojo žarnyno išklotinę, plotas būtų kaip lauko teniso aikštelės.
Kol žmogus nežino apie savo ligą ir nepatenka pas gydytoją, jis valgo viską, o gliutenas išskuta visus gaurelius. Kartais tai tęsiasi metų metus, tad ir gaureliams atsistatyti reikia labai ilgo laiko. Baisu, kai toks jau atsigavęs, atsistatęs žarnynas vėl apnuodijamas ne dėl blogos valios, o dėl neišmanymo, visuomenės tamsumo. Lietuvoje celiakija sergančio vaiko nenusivesi į kavinę, nes patiekalo aprašyme nebus parašyta, ar jame nėra gliuteno, o užsienyje gaminamas net alus be gliuteno – kad celiakija sergantis žmogus nesijaustų išskirtinis.
Labai svarbu, kad ligą nustačius vaikui, „begliuteninį gyvenimą“ gyventų visa šeima. Mistika, kad kepsime dvi keptuves blynų – vienų su gliutenu sau, o kitą be gliuteno vaikui, juolab kad net gliuteno pėdsakai gali išprovokuoti simptomus. Bent kol vaikas gyvens su mumis, turėsime maitintis taip, kaip jis. Celiakija – tai liga, reikalaujanti daug žinių, tad jei jau taip atsitiko, kad kažkam nustatyta netolerancija gliutenui, teks apie tai papasakoti artimiesiems. Tik valgydamas tinkamą maistą vaikas jausis puikiai, o pasivaišinęs bandelėmis bus paliegęs.
Neila Ramoškienė
Celiakijos simptomai kūdikystėje ir vaikystėje:
Simptomai paprastai atsiranda, kai kūdikis pradedamas maitinti grūdiniais produktais, kuriuose yra baltymo gliuteno.
Kūdikis mažai valgo.
Nepriauga svorio.
Dažnai yra suirzęs ir neramus.
Vemia ir viduriuoja, todėl dažnai nustatoma kita liga – gastroenteritas (žarnyno uždegimas).
Pučia pilvą.
Produktai, kurių negalima vartoti, kadangi juose yra gliuteno:
Duona, makaronai, sausi pusryčiai.
Sausainiai, pyragėliai, biskvitai, traškučiai.
Sojos padažas, majonezas, garstyčios.
Mišrus augalinis aliejus (reikėtų vartoti tik gryną saulėgrąžų ar rapsų aliejų).
Kai kurie konservuoti padažai.
Gliuteno gali būti dirbtiniuose dažikliuose, dekstrine, sojos padaže, augaliniame krakmole, maltodekstrine ir avižose.
Konsultavo gydytojas Svajūnas Barakauskas, laboratorija „Medicina practica“
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
