Įvaikinimo istorija: vilnietė Daiva Archipovaitė augina du vaikučius, tarp kurių 8 mėnesių skirtumas, nes sūnus yra biologinis jos vaikas, o dukra – įvaikinta. Viena augindama panašaus amžiaus vaikus ji mato daug privalumų ir sąmoningai pasirinko kartu su sūnumi auginti ir įvaikintą mergaitę.
Praktiškas sprendimas
Daiva pasakoja, kad įsivaikinti norėjo seniai, bet kol neturėjo savo vaikų, buvo vieniša karjeros moteris ir apie tai negalvojo. „Atsiradus sūnui, pamąsčiau, kad tai padaryti galiu dabar arba niekada, nes augindama vieną galiu užauginti ir kitą. Esu buhalterė, tad gana praktiška, galvojau, kad vežiodama vieną vaiką į darželį ar mokyklą, nuvešiu ir kitą, samdoma auklė irgi gali prižiūrėti ir du vaikus“, – sako ji. Jaunai mamai tai buvo tinkamiausias laikas ir ji pradėjo lankyti globėjų ir įtėvių mokymus. Per tą laiką ją daug kas atkalbinėjo, net ir patys GIMK (Globėjų ir įtėvių mokymas ir konsultavimas) mokytojai, rengiantys kursus.
Pasak Daivos, taip yra todėl, kad įstaiga, kuri rengia mokymus ir atrenka globėjus bei įtėvius, atstovauja ir užsienio įvaikintojams. Pagal įstatymą, užsieniečiai gali įvaikinti tik Lietuvos vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, arba ne mažiau nei tris vaikus iš vienos šeimos, ir už kiekvieną užsienyje įvaikintą vaiką mokami nemaži pinigai. „Vaikai – kaip prekės, tad siekiant parduoti juos užsieniečiams, vaikams net yra prirašoma nebūtų ligų. Įvaikinimo situacija Lietuvoje prasta, nes tam tikri žmonės iš to pelnosi, jų požiūriu, užsieniečiai yra geriau nei įtėviai lietuviai. Liūdna, kad mūsų tauta nyksta, o mes vis tiek prekiaujame savo vaikais“, – sako Daiva.
Pažintis kūdikių namuose
Prisiklausiusi atkalbinėjimų, ji nusprendė padirbėti savanore kūdikių namuose ir pažiūrėti, kaip tie vaikai ten gyvena. „Mane skyrė į vieną grupę, kur auklėtoja trumpai apibūdino visus vaikus ir apie mano būsimą įdukrą pasakė „šita tai visiškai atsilikusi“. Pagalvojau, kad jei jau net auklėtoja ją taip nurašo, tai šiam vaikui su manimi tikrai bus geriau. O šios mergaitės žvilgsnis tarsi šaukė: „gelbėk mane“, ir aš nutariau už ją pakovoti. Tam prireikė laiko ir jėgų, kovojau metus, kol įdukra apsigyveno pas mane“. Daiva pasakoja, kad parvežta namo Gintarė daugiau nei valandą sėdėjo nejudėdama ir stiklinėmis akimis žiūrėjo į orkaitėje kepamą vištą.
Ji, būdama dvejų metų, beveik nevaikščiojo nuo išbadėjimo, kaip patvirtino medikai. „Kai pirmą kartą išviriau bulvių košės, ji rijo ją dėdamasi rankomis į burną, kad niekas neatimtų. Kūdikių namuose vaikų niekas nemaitina šaukšteliu ir kiek mažas vaikas pats pavalgo, tiek ir yra sotus.
O jei jis silpnesnis, gali ir visai nepavalgyti“, – sako Daiva. Mergytės raumenys buvo atrofavęsi, fizinis ir protinis išsivystymas neatitiko amžiaus. Dabar ji visai normali, lanko darželį kartu su savo bendraamžiais, mokosi anglų kalbos, šoka pramoginius šokius, jodinėja ant ponio. Ji turi širdies ydą, kuri savaime gyja, tad mergaitei jau nebereikės operacijos. „Nors kai lankiausi pas kūdikių namų gydytoją, ji man į akis šaukė, kad mano Gintarė niekada nebus normali“, – prisimena Daiva.
Įtėvių atranka
„Nuo įvaikinimo mane atkalbinėjo ir kūdikių namų direktorė, o iš darbuotojų sužinojau, kad net jos nepraeina atrankos kaip įvaikintojos. Jos dirba vaikų namuose, vadinasi, yra pripažįstamos kvalifikuotos prižiūrėti vaikus, bet nėra tinkamos būti mamomis,“ – stebisi Daiva. Daiva mano, kad praeiti atranką jai padėjo verslininkės statusas ir faktas, kad jos vaiko tėvas yra amerikietis ir sūnus turi JAV pilietybę. „Kai skambinau ir teiravausi kaip vieniša lietuvė, man net normaliai nieko nepaaiškino.
Įvaikinimo proceso metu patyriau ir tai, kaip atėjusi psichologė pradeda įžeidinėti bei žeminti, stebi tavo reakciją, ar susinervini, ar tave galima išmušti iš vėžių. O išmuša iš vėžių dažniau tuos, kurie turi daug geresnius vertinimus būti įtėviais nei aš. Vienai įvaikinti sunkiau, geriau turėti bent kokį vyrą, net jei tą vyrą ir pati išlaikai“, – pastebi ji.
Daivos nuomone, lengviau įsivaikinti šeimoms, kurios jau turi savo vaikų. „Jei būtų mano valia, aš bevaikėms šeimoms leisčiau įsivaikinti vaikus tik nuo 4 metų, nes įsivaizduokite vaikų neturinčią moterį, kuri gyvena tvarkingą gyvenimą ir staiga gauna kokių dvejų metų pyplį, kuris apdergia jai visus namus, viską išmėto, prišiukšlina. Jai nervai pakriktų greičiau nei jau turinčiai savo vaikų. Labai svarbus ir motinystės instinktas, kuris atsiranda tik susilaukus vaiko, kai gali kažkuo rūpintis kiaurą parą, o tai toks dalykas, kurio negali įgyti nepagimdžius vaiko“, – sako Daiva.
Įvaikinimo ypatumai
„Nors per mokymus sakė, kad darželį gauti bus taip pat sunku kaip ir kitiems, iš tikrųjų Vilniaus savivaldybė įvaikintiems ir globojamiems vaikams suteikia darželį be eilės. Tad mokymų vadovai skleidžia neteisingą informaciją, taip mėgindami atbaidyti nuo įvaikinimo. Aš, turėdama savo verslą, galiu dirbti iš namų, o samdomas darbuotojas, žinodamas, kad jo įsūnis ar įdukra gali negauti darželio, galbūt nuspręs nesivaikinti, nes tiesiog neturės kur palikti vaiko eidamas dirbti“, – samprotauja Daiva.
Ji pasakoja, kad įvaikinimo metu lauki eilėje ir nežinai, kada gausi vaiką, kokio tiksliai amžiaus jis bus, tad negali nieko planuoti ir sunku iš anksto pasirūpinti darželiu ar aukle. Įvaikinimą ji lygina su laukimusi vaiko, kai žinai, kada vaikas gims, o vaikinantis gali žinoti lytį ir galbūt apytikslį amžių, o daugiau nieko. „Teoriškai neleidžiama vaiko rinktis, aš savo įdukrą pažinojau tik todėl, kad dirbau savanore kūdikių namuose. Konkretų vaiką gali planuoti įsivaikinti, jei nori įsivaikinti savo giminaitį.
Neleidimas rinktis man atrodo tikrai keistai, nes, pavyzdžiui, vyrą juk renkamės ir sakome, kad musulmonų pasaulyje moterys su skaromis ant galvos yra nenormalu. Juk viską renkamės akimis, matydami, svarbu, kad ir biolaukai sutaptų“, – mąsto ji. Užsienyje leidžia rinktis, rodo nuotraukas, yra albumas net tų pačių vaikų iš Lietuvos.
Panašaus amžiaus privalumai
Daiva mano, kad labai gerai auginti panašaus amžiaus vaikus. „Gimdyti pametinukus nebūtų gerai, nes organizmui reikia atsistatyti, bet įvaikinimas mano atveju labai pasiteisino, nes vaikai yra tikrai artimi, mano sūnus už sesę mūru stotų, ji daro jį tikru vyru. Auginant panašaus amžiaus vaikus, matau tik pliusus, tad vaikų turinčiai šeimai siūlyčiau įsivaikinti tik panašaus amžiaus vaikus. Juk jei tėvai mokės sustyguoti vaikų santykius, jie bus nepamainomi draugai visam gyvenimui.
Kai su Gintare ėjau į Vaiko raidos centrą, šio centro gydytoja man pasakė: „Geriausia, ką tu padarei savo biologiniam vaikui, yra tai, kad tu jam paėmei sesę“. Mums, kaip tėvams, lengviau, kai yra ne vienas vaikas, kai jie panašaus amžiaus, nes jei kas atsitiks ir pats nepasisakys, tai sesė ar brolis pasakys, didesnės galimybės tėvams sužinoti ar išklausti“, – sako ji. Daivos manymu, jausmai vaikams nėra skirtingi dėl to, kad vienas yra įvaikintas, o kitas biologinis vaikas, ji pastebi, kad ir tikriems vaikams jausmai gali būti skirtingi. Pasak Daivos, jos įdukra yra panašesnė į ją nei biologinis sūnus.
Ji pasakoja, kad dvejonių ar baimių prieš įsivaikindama neturėjo, nes jei būtų turėjusi, nebūtų to dariusi. Daivos tėvai įvaikinimą priėmė normaliai, jie dovanoja dovanas abiems vaikams, kaip ir sūnaus seneliai. Ji mano, kad svarbiausia – pačios apsisprendimas, kitų nuomonės neklausė. Šiuo metu Daiva jau pateikė dokumentus, kad įvaikintų jauniausią įdukros broliuką. Gintarės biologiniai tėvai neaugina nė vieno iš savo septynių vaikų. „Aš palaikau ryšį su jos seneliu, jis buvo pas mus svečiuose. Tikiu, kad vaikui rūpės jo šaknys, tad svarbu to neslėpti“, – sako Daiva.
Raminta Žaltauskaitė
„Mamos žurnalas“