Ar prisimenate matytus amerikietiškų filmų siužetus, kuriuose šeimos gyvena gan dideliuose namuose, ir net laukdamosi kūdikio įrenginėja jam atskirą kambarį, kuris panašus į gražų paveikslėlį iš žurnalo? Ką kūdikis veikia tokiame kambaryje, ką mama daro, kai jis keliasi po šešis kartus per naktį? Ar ji išgirsta savo vaiko verksmą miegodama kitame kambaryje? Ar atsineša kūdikį į savo lovą, o gal lieka jo kambaryje, kol jis vėl užmiega? Šie ir panašūs klausimai kyla, nes filmai rodo, kad vaikui turėti savo kambarį nuo kūdikystės yra visuotinai priimta norma ar būtinybė. O kokia yra realybė?
Konsultuoja psichologė Rasa Pietarienė.
Kalbant apie kambarį vaikui ar keliems vaikams, svarbu žinoti apie vaiko raidą. Gimęs kūdikis labai tampriai susijęs su mama ir jos buvimu šalia, tad visos pastangos įrengti kūdikiui atskirą kambarį, kuriame jis jaustųsi patogiai, gali nuvilti tėvus. Toks kambarys svarbesnis mamai, nei tokio amžiaus vaikui.
Rūpinimasis kūdikiu tam tikrą laiko tarpą ištrina ribas, kur yra mamos teritorija ir daiktai, o kur prasideda vaiko: čia greta tėvų lova ir vaiko lovelė, greta vaiko higienos reikmenys bei žaisliukai ir mamos skaitomas žurnalas. Visa tai sudaro chaotišką tvarką, kuri labai mažai turi panašumų su minėtų filmų vaizdais.
Vaikui augant, ši chaotiška tvarka ima varginti ir vaikus, ir tėvus, nes bendrų ir susimaišiusių tarpusavyje daiktų daugėja. Tuomet natūraliai ateina laikas, kai vaikas jau gali apsigyventi atskirame kambaryje. Šis laikas ateina apie ketvirtuosius vaiko gyvenimo metus, kai jis išmoksta pažaisti vienas su žaislais, kai jau yra pajėgus miegoti atskirai nuo tėvų. Savo ribų atradimas ir vis didesnis jų įsisąmoninimas ir yra pati svarbiausia prielaida atskirti vaiko ir tėvų gyvenamąsias erdves. Čia nėra ryškaus šuolio, todėl nereikia nusiminti, jei vaikui prireikia šiek tiek daugiau laiko apsigyventi savo erdvėje.
Galbūt reikėtų pagalvoti apie specialistų pagalbą, jei panašaus amžiaus vaikas paniškai bijo pasilikti kambaryje vienas arba jau pasiekęs 6-7 metus vis dar kategoriškai atsisako miegoti savo kambaryje.
Taigi žinios apie vaiko raidą suteikia mums tvirtumo planuojant, kada ir kaip mes tvarkysime savo buto ar namo erdvę, tačiau tai nereiškia, kad svetainėje mes nerasime savo šešiamečio sūnaus žaislų, o tėvų miegamasis retkarčiais nebus paverstas mūšio pagalvėmis lauku. Vaiko kambarys neduoda jokių garantijų, kad į tėvų erdvę nebus įsiveržta, jis tik palengvina šeimos gyvenimą.
Kas vyksta toliau, vaikui augant? Vaikui augant, kambario funkcijos vis labiau plečiasi: jame ne tik miegama ar žaidžiama, bet ir ruošiamos pamokos, priiminėjami draugai. Paauglystėje vaikas vis labiau pradingsta savo kambaryje pageidaudamas be beldimo į kambarį neįeiti. Vaiko kambarys tampa labai asmenine ir intymia vaiko erdve, kur galima pasislėpus paverkti, išlieti pyktį ant viso pasaulio ar paplepėti telefonu su draugėmis. Tuomet jau tėvai pasigenda bendro visų šeimos narių pasėdėjimo svetainėje ar virtuvėje.
Atrodo, kad atsiskyrimas gyvenamosiomis erdvėmis, kurio tėvai tiek ilgai laukė, įvyko. Tik ar kartu jis neatnešė ir tam tikros tuštumos jausmą? Su šiuo nelengvu jausmu tėvams tenka susitaikyti, nes toks vaiko elgesys, jei tik jis nėra su dideliais nuokrypiais į vieną ar į kitą pusę (t.y. arba beveik visą laisvą laiką praleidžia savo kambaryje, arba ten beveik nebūna), raidos požiūriu yra sveikintinas.
Su kokiais sunkumais susiduria tos šeimos, kurios augina ne vieną vaiką, o du ir daugiau? Pirmiausia kyla klausimas: ar šeimoje kiekvienas vaikas turi turėti po kambarį (žinoma, jei tam yra sąlygos)?
Atsakymas yra taip.
Jei sąlygos neleidžia kiekvienam vaikui skirti po kambarį, svarbu atsižvelgti į vaikų amžiaus bei lyčių skirtumus. Pradedant mokykliniu amžiumi, skirtingų lyčių vaikai ima varžytis vienas kito persirenginėdami ar eidami miegoti, todėl geriausia, kad kiekvienas turėtų po savo kambarį arba šeimos nariai taip susiskirstytų savo erdves, kad dėl to kiltų kuo mažiau gėdos ar kitokių neigiamų jausmų.
O kaip tuomet, kai vaikai panašaus amžiaus ir tos pačios lyties? Artėjant paauglystės link atskiras kambarys tampa labai svarbus, ir jo dalybos su broliu ar seserimi kelia daug diskusijų bei ginčų: kas daugiau jį tvarko, kas labiau naudojasi, kaip pavyksta susitarti, kai pas vieną ateina draugai ir pan. Stipri konkurencija, kuri būna tarp panašaus amžiaus ir tos pačios lyties brolių ar seserų gali virsti tikra kova, kurios objektas bus kambarys. Atskiri kambariai šią konkurenciją sumažina.
Dar viena apsunkinanti bendravimą situaciją – kuomet vienas vaikas jau paauglys, o kitas – priešmokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus. Pastarasis labai domisi vyresniojo gyvenimu, stengiasi jį pamėgdžioti, o vyresnėlis stengiasi nuo jaunesniojo pasislėpti, kovoti už savo teritorijos ir daiktų neliečiamybę. Tėvų bandymas įsikišti ir pakoreguoti tuos santykius dažnai baigiasi nesėkme, nes skirtingo amžiaus vaikai turi skirtingus poreikius, ir bendra erdvė (bendras kambarys) tuos skirtumus dar labiau paryškina. Kadangi nei vienam to kambario gyventojui nėra gera jame būti, dažnai kambarys lieka be šeimininko. Šiuo atveju tėvai, pasinaudodami savo ir vaikų išradingumu, gali rasti kitų būdų, kaip sukurti kiekvienam iš vaikų savą erdvę užuot koregavus jų tarpusavio santykius.
Taigi vaiko kambarys yra tik priemonė vaikui mokytis kurti savo erdvę, joje būti ir kuo kūrybiškiau panaudoti.
„Mamos žurnalas“
