Ar gali būti demokratiškesnis maistas už sriubą. Pilk, kiek nori, kartok, išrankiok bulves ar morkas, gardink grietine.
Visiška veiksmų laisvė. Tą patį galima pasakyti ir apie sriubų skonių gausybę. Sriubų gali būti pačių įvairiausių: saldžių, sūrių, rūgščių, aštrių, šaltų, karštų, skystų, tirštų (trintų), skaidrių ir atvirkščiai, daržovių, vaisių, miltų (kruopų) ir mišrių, su įvairiausiais priedais ir be jų.
Sriuba – tai patiekalas, kurio skonis ir mitybinė vertė priklauso nuo ją pagaminusios šeimininkės suvokimo, kaip teisingai ją gaminti, ir išmonės. Apie sriubas – gastroenterologė Jovilė Vingraitė.
Sriuba – tradicinis lietuvių patiekalas
Jau XIV a. metraščiuose užsimenama apie sriubas, paskanintas petražolėmis. XVII a. Lietuvos dvaruose buvo verdamas sultinys su įvairiomis daržovėmis (svogūnais, česnakais, krapais, petražolėmis), su žirniais, pupelėmis, pupomis, kruopomis. Sriubų virimo tradicijos išliko iki šių dienų.
Sunkiai dirbantys valstiečiai pusryčiams dažniausiai virdavo kopūstų, burokėlių (šviežių arba raugintų) sriubą su kumpiu, spirgučiais. Šios sriubos buvo sočios, žadinančios apetitą. Kumpis, lašiniai paprastai būdavo rūkyti, ir nepakankamai nuvalyti, todėl į sriubą patekdavo ir žmogui žalingų medžiagų, ant jų nusėdusių rūkymo metu. Kopūstai ir burokėliai buvo labiausiai paplitusios daržovės, kurias būdavo galima nesunkiai išlaikyti visus metus.
Ypač sriuba buvo mėgstama Rytų Aukštaitijoje: ją valgydavo per pusryčius ir tą pačią, išlaikytą krosnyje, per pietus. Šiuolaikiniu požiūriu, tą pačią sriubą valgyti per pietus buvo klaida. Aukštaičiai sakydavo:
„Pasrėbei barščių, užkandai duona su lašiniais – ir nors akmenis kilnok”.
Žemaitijoje labiau už minėtas sriubas buvo mėgstama bulvienė.
Lietuvoje nuo seno vakarienei buvo patiekiamos pieniškos bulvių, įvairių kruopų bei jų darinių (makaronų, kleckučių) sriubos. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo pradėtos virti saldžiosios sriubos.
Tai, kad šalyje sriuba – populiarus patiekalas, liudija ir sena patarlė „Gera šeimininkė ir iš kirvio sriubą išverda”…
Mūsų proseneliai, seneliai pasninko dienomis virdavo sriubas be mėsos, o adventui ir gavėniai – kuo įvairesnes.
Kodėl sriuba reikalinga
Nuo mažų dienų kalama, kad sriubą valgyti labai sveika. Jei ji gerai paruošta, abejonių nekyla. Sriuba palaiko organizme skysčių santykį, – malšina troškulį, skatina išsiskirti virškinimo sultis, aprūpina organizmą mineralinėmis medžiagomis, iš dalies – vitaminais, ir (priklausomai nuo priedų įvairovės) baltymais, riebalais bei angliavandeniais. Sriuboje ištirpusias maistines medžiagas organizmas greitai ir gerai pasisavina.
Daržovių sriubos be priedų padeda išvengti vidurių užkietėjimo, viršsvorio, nutukimo. Burokėlių lapų, įvairių kopūstų, špinatų sriubos be priedų virtos vandenyje yra mažai kaloringos. Dėl to jos tinka visiems, kas nori sumažinti svorį. Į tas pačias sriubas pridėjus įvairių priedų – grietinės, aliejaus, ar išvirus su mėsa, kur kas padidėja jos kaloringumas. Su sriuba valgant bulves ar duoną, jos energinė vertė irgi kur kas padidėja. Suprantama, tokios sriubos svorio sumažinti nepadeda.
Daržovių sriubos
Žalias daržoves geriau plauti po tekančio šalto arba drungno vandens nestipria srove. Kai jos stipriai užterštos, geriau tinka vidutinio kietumo (kad daržovių nesubraižytų) šepetėlis. Daržoves, kurios bus valomos, reikėtų plauti 2 kartus – prieš ir po valymo. Daug vitaminų, mineralinių ir kitokių biologiškai aktyvių medžiagų susikaupia odelėje arba po ja. Todėl daržovės turi būti valomos kuo ploniau, skutamos, o ne lupamos, arba verdamos kartu su odele. Tik pavasarį bulvės gali būti lupamos storiau, nes jose po oda ilgai laikant susikaupia sveikatai žalingos medžiagos – solanino.
Daug vertingų medžiagų netenkama plaunant nuvalytas daržoves. Todėl šią procedūrą reikia atlikti vikriai ir kruopščiai. Nuvalytas daržoves reikėtų plauti nesupjaustytas. Nuvalytų daržovių nederėtų mirkyti, (nebent nitratams pašalinti), nes mirkant iš jų pasišalina daug vitaminų, mineralinių medžiagų, angliavandenių. Kuo smulkiau daržovės pjaustomos, tuo daugiau jos netenka vitaminų ir kitų medžiagų.
Daug vitaminų žūsta malant daržoves mėsmale arba jas trinant per metalinį sietelį.
Daržoves veikiant aukšta temperatūra, keičiasi jose esančių baltymų, angliavandenių, riebalų savybės, mažėja vitaminų ir kitokių biologiškai veiklių medžiagų. Todėl virti jas reikėtų kuo trumpiau.
Daržovių sriubą galima virti vandenyje, piene, mėsos sultinyje. Skysčio, kuriame verdama, gali būti daug, galima virti nedideliame skysčio kiekyje (šutinti), arba virti garuose. Verdant garuose daržovės su skysčiu nesiliečia, išlieka skanesnės, maistingesnės. Į virintą vandenį, pieną ar sultinį gali būti sudėtos jau troškintos daržovės.
Daržovių virimo laikas vandenyje, paprastame puode
Salierai 10-15 min.
Moliūgai 10-15 min.
Žali kopūstai 20-25 min.
Pjaustytos morkos 25-30 min.
Nepjaustytos morkos 40 min.
Ropiniai kopūstai 40 min.
Šparaginės pupelės 40 min.
Nepjaustytos bulvės 35-40 min.
Supjaustytos bulvės 15-20 min.
Nelupti burokėliai 2-2,5 val.
Daržovių virimo laikas greitpuodyje
Supjaustytos bulvės 8-15 min.
Supjaustyti burokėliai 8-15 min.
Supjaustytos morkos 5-10 min.
Supjaustyti kopūstai 5-10 min.
Svogūnai 2-3 min.
Porai 3 min.
Daržoves reikėtų virti ant nestiprios ugnies, jas dėti į verdantį pasūdytą vandenį. Druskos užtenka 3 g litrui vandens.
Kaip išvirti skanią sriubą
Kiekviena šeimininkė turi savo skanios sriubos gamybos paslaptis. Štai keli patarimai, kaip išvirti skanią sriubą.
Nedėkite į puodą visų daržovių iš karto, nes jos verda skirtingą laiko tarpą. Ištižusios arba neišvirusios daržovės būna neskanios.
Kai sriubą verdate iš bulvių su rūgščiais produktais, pvz., raugintais kopūstais, bulves prieš tai geriau apvirkite, nes dėl rūgšties bulvės kietėja ir tampa neskanios.
Jei daržovių sriubą verdate su kruopomis, daržoves geriau supjaustykite smulkiai. Taip supjaustytos daržovės išverda greičiau, nei nurodyta lentelėje. Jei sriubą verdate su žirniais ar pupelėmis, daržoves reikėtų pjaustyti kubeliais. Kai daržoves verdate su pailgais makaronais, daržoves tinka pjaustyti pailgais gabaliukais.
Jei į sriubą dedate miltų, geriau dėkite pagruzdintus, nes tik tokie įgyja malonų riešutų aromatą ir sriuboje nebūna lipnūs.
Į barščių sriubą geriau tinka tik prieš tai nedideliame skysčio kiekyje su riebalais patroškinti rauginti kopūstai. Troškinami kopūstai praranda rūgštumą, įgyja malonesnį aromatą, suyra pieno rūgštis, kuri trukdo suminkštėti kopūstams ir kitoms daržovėms.
Lietuvoje augančius prieskoninius augalus į sriubą reikėtų berti baigiant virti, kad ilgiau neprarastų savo aromato.
Rūgštynių sriuba
Lietuviai garbina rūgštynių sriubą, kuri, medikų akimis, nėra labai sveika. Kadangi ir žiemą verdamės rūgštynių (jas sumanios šeimininkės užpliko verdančiu vandeniu ir deda į stiklainiukus), reikėtų šios sriubos nepadauginti. Šviežiose rūgštynėse gausu organinės rūgštynių rūgšties, kuri organizmą tonizuoja ir stimuliuoja žarnų peristaltiką, padeda pasisavinti kalcį. O štai išvirtose rūgštynėse organinė rūgštynių rūgštis virsta neorganine. Ji suriša kalcį į netirpius junginius, sumažina kitų produktų mitybinę vertę. Be to, iš neorganinės rūgštynių rūgšties inkstuose gali susidaryti jos kristalų, net akmenukų, kurie dirgina inkstus.
Kitaip tariant, rūgštynių sriubą reikėtų virti retai ir verdant nemaišyti su špinatais, buroklapiais, ropių lapais ir kopūstais, nes juose irgi yra rūgštynių rūgšties.
Rūgštynių sriuba ar kitaip termiškai paveiktos rūgštynės (kai kas su virtomis rūgštynėmis gamina pyragėlius), netinka sergantiems inkstų ligomis.
Sriubų priedai
Jų gali būti pačių įvairiausių – priklauso nuo šeimininkės išmonės ir šeimos narių skonio. Sriubas galima skaninti grybais, mėsa, žuvimi, kukurūzais, ankštinėmis daržovėmis (pupelėmis, žirniais, pupomis, sojomis), kiaušiniais, įvairiomis kruopomis. Mitybinė sriubų vertė padidėja, kai kasdien šeima valgo vis kitą kokybiškai pagamintą sriubą.
Renkantis priedus žinokite:
Įvairūs prieskoniniai augalai ne tik pagerina sriubos skonį, bet ir papildo ją veikliosiomis medžiagomis, kurios gerina virškinimo fermentų išsiskyrimą;
Pieniškose sriubose susidaro šarminės reakcijos, todėl jos netinka turintiems blogą apetitą;
Saldžios sriubos vertingesnės, kai jos verdamos iš šviežių vaisių ar uogų. Jos šiltos arba šaltos suvalgytos po pietų ar vakarienės leidžia pajusti sotumo jausmą, nes slopina apetitą;
Šaltos daržovių sriubos, pagamintos su kefyru, jogurtu, duonine gira ar raugintais burokėliais gerina apetitą;
Mėsos, žuvies sultinių sriubos netinka žmonėms, sergantiems alerginėmis ligomis;
Svorį sumažinti ar bent jo neauginti padeda daržovių sriubos be priedų.
Sriubos vaikams
Kūdikiams sriubų nebūtina dažnai duoti, nes jie gauna skystų daržovių košių. Dvejų-trejų metų vaikams galima duoti grubiai trintų daržovių sriubų, pagamintų su pienu, nes ne visi iš jų jau sugeba sukramtyti kad ir gerai išvirtų daržovių. Vaikams tinka tik nesaldintos sriubos. Vaikams negalima duoti rūgštynių sriubos ir bet kokių patiekalų su termiškai paveiktomis rūgštynėmis.
Vaikams iki trejų metų netinka su mėsos, kaulų, žuvies sultiniu pagamintos sriubos. Bet kurio amžiaus vaikams (išskyrus kūdikius) tinka sriubos, pagamintos su kefyru, rūgusiu pienu, jogurtu, duonos gira. Į vaikams duodamas sriubas negalima dėti aštrių prieskonių. Sriubos, pagamintos su Lietuvoje augančios prieskoniniais augalais, tinka bet kurio amžiaus vaikams.
Vaikams patinka spalvingos, įvairių formų daržovių, vaisių gabalėlių sriubos. Sriubos porcijos dydis priklauso nuo vaiko amžiaus.
Kokia sriuba geriausia?
Geriausia – kokybiškai ir skaniai pagaminta sriuba, patenkinanti valgančiųjų poreikius ir skonį.
Geresnės sriubos, pagaminta iš šviežių daržovių, jų pačių įvairiausių galima įsigyti kiekvienoje maisto produktų parduotuvėje. Suprantama, gaminant sriubą iš koncentratų sutaupoma daug brangaus laiko.
Kiek suvalgyti sriubos?
Suaugęs žmogus per dieną sriubos gali suvalgyti vieną ar du kartus po 250-500 g. Kai nevalgoma antrojo patiekalo, sriubos gali būti suvalgoma ir daugiau. Pietums lėkštė sriubos kur kas sveikiau nei alaus buteliukas.
Dabar atsiranda įprotis, užuot valgius sriubą, gerti mineralinį vandenį. Mitybine verte joks vanduo (natūralus ar mineralizuotas) nepakeičia sriubos.
„Mamos žurnalas“
