Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus.
Štai Adomas jau ir pusės metų vyras. O, rodos, ką tik gandras atnešė….
Sveria 9 kg, ūgis – 71 cm.
Šeštasis mėnuo pagaliau įnešė naujovių į Adomo racioną.
Iki šiol valgęs tik mamos pienelį, gavo ,,tikro” maisto.
Močiutės net lengviau atsiduso. Pradėjau primaitinti nuo bulvių košelės – bulvė išvirta vandenyje, dukart pertrinta – skysta tyrelė. Prisiklausius baisių istorijų apie primaitinimo sunkumus laukiau pasipriešinimo, bet Adomas mielai žiojosi, ragavo. Dabar jau kaip vyras pietums valgo košę su kopūstais, morkytėmis. Sukerta maždaug 150 ml. Priešpiečiams sūnelis ragauja obuolių tyrelės, skusto naminio obuoliuko. Nuo obuoliuko raukėsi labiau nei nuo prėskų daržovių, o banano mažasis lietuvis nepripažino. Suvalgyt suvalgė, bet paskui rėkė kaip pjaunamas ir nesuvirškintą „išmetė“ lauk per antrą galą. Ne tai ne, mes juk be bananų užaugom… Visus patiekalus Adomas valgo šaukšteliu, sėdėdamas kėdutėje, o vandenuku užsigeria iš puodelio. Nors ir kaip gerai valgo, dažniausiai po pietų nori pasigardžiuoti pieneliu.
Adomėlis dabar labai gražiai šneka: vograuja įvairiomis intonacijomis, taip emocingai ir išraiškingai kažką pasakoja, balse girdisi ir džiaugsmas, ir nuostaba, ir noras įtikinti. Ir nuostabiai krykščia – sukamas ar mėtomas net uždainuoja: „Aa Aa A….a“. Dabar Adomas verkia tik tuomet, jeigu alkanas, mama išėjusi, arba vakare – kai miego lyg ir nori bet neužminga. Nuo dvyliktos vis prabudinėja, pirmą nakties turiu sūpuoti, antrą pasiguldyti šalia į lovą, duoti krūtį, kad miegotų. Kažko jam neramu savo lovelėje, ne taip gera kaip su tėvais. Kol kas palepinam, bet vis bandom „auklėti“ – supti lovelėje, net leidžiame paverkti. Juk nieko čia gero iš to miego trise – mažas Adomėlis užima pusę dvigulės lovos, o du dideli tėvai spaudžiasi likusioje pusėje. Spėkit, kas išsimiega geriausiai?
Šiaip Adomas ramus ir geras vaikas – žaidžia, skaito laikraščius. Per Kalėdas gavo dovanų medžiaginę knygą su atsegamais medžiaginiais staliaus įrankiais šuns būdai statyti, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs mojuoja plakuku, vis kala. Dar mėgsta apvalius objektus: buteliukus, apvalias plastikines dėželes, kad riedėtų. Dėlioja iš rankutės į rankutę, ridinėja. Kai vakarieniaujame, o ypač kai ateina svečių, labai mėgsta sėdėti ant kelių prie stalo ir bendrauti, o ir išdykauti, bandyti kažką pagrobti – lėkštę, šakutę, duonos riekę. Lenkiasi, siekia, tik užsikalbėk, jau ir turi rankoje obuolį. O paskui meta ant grindų ir žiūri pasilenkęs kur tas grobis dingo, ir kas čia per garsas buvo. Mėgsta būti laikomas stačias ir šokinėti, atsispyrinėti nuo grindų. Buvome svečiuose pas draugus kurie turi pakabinamą virš durų šokliuką, tai Adomėlis tol šokinėjo laimingas, kol visai nuvargo ir pradėjo rėkti. Kol kas dar nešliaužia ir neropoja, taigi turiu laiko ir namams, ir savo pomėgiams, kol Adomas ant grindų ramiai žaidžia. Šalčiai neleidžia išlįsti į lauką, tai pietų miego Adomėlis miega prie praverto lango.
Naujuosius mūsų mažylis pageidavo sutikti namie, kartu su tėveliais. Stovėjome prie lango, žiūrėjome į fejerverkus virš miesto. Pasirodo, Nauji metai vis tiek ateina, net ir pro langą žiūrint. O mėnesio ir pusmečio kulminacija buvo Adomo pusės metų gimtadienio šventė – susirinko keturi tokie pat karapūzai (dar neturintys metų) su tėvais į svečius ir varžėsi, kas geriau pacyps, kas trumpiau nezirs, kas garsiau padaužys žaislais į grindis. Siekė viens kitam iškabinti akis, žodžiu, tikros linksmybės – tėvai tik pakaitomis galėjo paragauti pyrago. Vaizdelis nepakartojamas, tik iš tos sumaišties į fotoaparatą neįdėjau fotojuostos….argi ne kiaulystė? Taigi atleiskit už išsiblaškymą…
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
