5 Italijos salos, kurias verta aplankyti. Rekomenduoja knygų apie Italiją autorė

Jau planuojate vasaros keliones ir žvalgotės, ką dar galima pamatyti Italijoje? Ne vienos knygos apie šią šalį autorė Dalia Smagurauskaitė siūlo atkreipti dėmesį į … salas! Vienos jų yra tapusios masinio turizmo vietomis, kitos – atokios ir ne tokios populiarios, bet vis tiek vertos dėmesio.

„Venecijoje prasidėdavo pirklių ir piligrimų kelionės, įkvėpimo ieškojo patys garsiausi menininkai. Šis miestas įkvėpė ir mano naujausią romaną „Sugrįžimas į Veneciją“. Tad pasakojimą pradedu nuo jos, o pabaigiu sala, kuri vadinama pasaulio kraštu – ten nėra medžių ir beveik nėra interneto, bet pro šalį pavasarį praplaukia banginiai“, – sako Dalia Smagurauskaitė ir prasidedant vasaros kelionių sezonui kviečia keliauti.

5 Italijos salos, kurias siūlo atrasti Dalia Smagurauskaitė.

Sugrįžti į Veneciją

Sala ant „medžių miško“, galingiausia jūrinė valstybė, Italijos miestas, turistų meka (30 milijonų per metus!). Venecija – stebinantis, užburiantis, kartais erzinantis ir visada įkvepiantis miestas. Tai vieta, kurią įkvėpė tokius rašytojus kaip Thomas Mannas, Henry Jamesas ar Italo Calvino.

Ne išimtis ir aš bei mano naujausias istorinis romanas „Sugrįžimas į Veneciją“. Būtent čia prasideda LDK kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio, bene žymiausio visų laikų Lietuvos keliautojo, kelionė į Šventąją žemę ir Egiptą. Kelionė, kurioje netrūko nuotykių, pavojų ir atradimų – nuo bananų ir Egipto piramidžių iki mumijų prakeiksmo. Kunigaikščio bendrakeleivis, bajoras Juozapas Šemeta po trisdešimties metų sugrįžta į Veneciją – pabaigti vienos seno istorijos, klaidžioja miesto gatvėmis, lankosi gražiausiose ir pavojingiausiose jos vietose, susipažįsta su charizmatiškais italais ir net būsimuoju Venecijos dožu.

Kodėl Venecija, ši keista, ant polių pastatyta, dabar po truputį skęstanti ir pamažu mirštanti sala? Mano mėgstamiausias paros laikas joje – vėlyvas vakaras, kai didžioji dauguma turistų palieka miestą, gatvės ištuštėja, ir štai tada galiu pajusti pirklių, bankininkų, didikų ir dožų dvasią. Įspūdingų kaukių balių atgarsius, maro pavojų, Tintoretto ir Tiziano žingsnius. Šis miestą sunku perprasti, bet be galo įdomu. Venecija yra vieta, kurioje galima patirti savo santykį su laiku: kiek jis lėtas, kiek laikinas, kiek (ne)priklauso mums.

Venecijos neįmanoma sutalpinti į kelias pastraipas, todėl geriausia išeitis – pakeliauti po šį miestą drauge su knygos herojais, o tada susiruošti ir į tikrą kelionę. Mano patarimai (be visų puikiai žinomų Venecijos vietų) – nakvokite pačioje Venecijoje ir leiskitės į pasivaikščiojimą tuščiomis gatvėmis, užsukite į Scuola Grande di San Rocco ir nepraeikite pro Arsenalą, kurio istorija ypač įspūdinga.

Elba: nuo romėnų iki Napoleono

Mažas lėktuvėlis pakyla iš Pizos oro uosto ir nusklendžia Elbos salos link. Lėktuve mūsų apie penkiolika ir vienas šuo. Skrydžiai į Napoleono salą nėra populiarus pasirinkimas, bet atsiradus progai nutariu keliauti ne keltu iš Piombino, bet išbandyti skrydį. Be to, rugsėjį turistinis sezonas jau eina į pabaigą, todėl neberizikuoju sutikti minios turistų ar įstrigti kamščiuose nedidelės salos keliuose.

Elbą dažniausiai nustelbia Sardinija, Korsika ar Sicilija, tačiau čia tikrai verta apsilankyti. Pirmiausia, žinoma, dėl gamtos. Nors sala nedidelė, jos kraštovaizdis keičiasi: nuo uolėtų pakrančių ir smėlio paplūdimių iki kalnų su pušynais bei kaštonų giraitėmis. Aukščiausias salos taškas – Monte Capanne, nuo kurio atsiveria vaizdas į visą salą ir jūrą. Čia užkylu keltuvu, bet yra lipančių pėstute. Visgi italai atostogas saloje renkasi ne dėl kalnų, o dėl paplūdimių. Vienas gražiausių – balto smėlio Sansone paplūdimys, įrėmintas stačių kalno šlaitų.

Bet Elba įdomi ir savo istorija. 1814 metais čia buvo ištremtas Napoleonas ir gyveno dešimt mėnesių – pakankamai ilgai, kad spėtų palikti savo pėdsaką. Šiandien galima aplankyti dvi jo vilas – „Villa dei Mulini“ Portoferraio uoste ir „Villa San Martino“ toliau salos krantų.

Dar seniau, gerokai prieš Napoleoną, Elba garsėjo savo geležies rūdos telkiniais. Sala jau nuo etruskų ir romėnų laikų buvo svarbi metalų gavybos vieta. Čia šimtmečius buvo kasama geležis, o jos eksportas formavo prekybos kelius Viduržemio jūroje. Šiandien buvę kasybos regionai – pavyzdžiui, Rio Marina ar Capoliveri – tapo muziejais po atviru dangumi. Ten galima pamatyti ne tik senas kasyklas, bet ir pažinti sunkų kasėjų gyvenimą.

Bet pažintis su šia sala negali pasibaigti be maisto. Užsukusi į vietinę užeigą užsisakau moliuskų. Šeimininkė atsako, kad šiandien jų nepavyko prižvejoti, o šaldytų tikrai nepatieks, todėl pasiūlo ant grotelių keptos žuvies.

Kaprio vilos

Kapris niekada nebuvo mano norimų aplankyti Italijos vietų sąrašo viršuje. Bet kartą perskaičiusi Axelio Munthe knygą „Knyga apie San Mikelę“, būtinai užsimaniau aplankyti jo pastatytą vilą. Laiką pasirinkau ne patį geriausią – rugpjūtį. Mėnesį, kurį italai tiesiog trūks plyš nori išnaudoti atostogoms, yra savaites aplink Žolines (atostogos per žolines – metų misija). Taigi buvau pasiruošusi susidurti su nesuskaičiuojamu kiekiu turistų – taip ir nutiko.

„Villa San Michele“ yra Anakaprio miestelyje, ant uolos su vaizdu į jūrą. Šią vilą XIX a. pabaigoje pastatė švedų gydytojas Axelis Munthe. Jis įsigijo žemės plotą su senos romėnų vilos likučiais ir sujungė architektūrą su istorija, augalais ir šviesa. Vilos terasa – viena gražiausių vietų visame Kapryje, o pats pastatas pilnas romėniškų fragmentų, statulų ir tylos, kurios kitose salose vietose labai trūksta. Čia praleidžiu kelias valandas, besimėgaudama ramybe, o tada leidžiuosi ieškoti kitų vilų.

Kapris ilgą laiką buvo mėgstama romėnų imperatorių vieta, bene svarbiausias jų buvo Tiberijus. Jo pastatytos „Villa Jovis“ liekanos iki šiol stovi ant stačių salos skardžių. Nors likę tik griuvėsiai, vis tiek galiu įsivaizduoti, kaip Kapryje saugaus kampelio ieškojo Romos imperatorius. Jei vilų dar negana, galima užsukti ir į 1905 m. pastatytą „Villa Lysis“, iš kurios atsiveria nuostabios panoramos.

Kad jau užsukau į Kaprį ir „atkentėjau“ turistų srautus, nutariu išbandyti ir paskutinę pramogą – pasiplaukiojimą laivu iki žymiųjų uolų, I Faraglioni, kurios yra Kaprio simbolis ir buvo rodytos prabangių prekių reklamose. Laivas skrodžia bangas, vėjas plaiksto plaukus, sūrus jūros vanduo tykšta ant įdegusios odos. Užsukame į kelias grotas, kuriose vanduo tai mėlynas, tai žalias, kol galiausiai atsiduriame prie uolų.

Strombolis – ugnies sala

Strombolio sala – vienas iš Lipari salyno perlų, iškilusi iš jūros tarp Sicilijos ir žemyninės Italijos dalies. Ši sala – vienas didelis juodas kalnas, išniręs iš jūros. Kartu, tai ir nuolat aktyvus ugnikalnis, kurio išsiveržimų laivais atplaukia žiūrėti turistai, o drąsesni ryžtasi kopti jo šlaitais. Sala mane patraukė savo nevaldoma stichija ir mitologija. Dar Antikos laikais žmonės stengėsi paaiškinti nuolatinius dūmų ir ugnies pliūpsnius, todėl salą siejo su dievais, pabaisomis ir pomirtiniu pasauliu. O vėlesnių laikų keliautojai mane, kad Strombolio krateris yra viena iš vietų, vedančių į požeminį pasaulį.

Į ugnikalnį galima kopti su gidu – kelionė trunka kelias valandas. Tie, kurie nelipa, dažnai pasirenka laivą, kuris plaukia aplink salą, kad galėtų iš jūros stebėti, kaip ugnis liejasi žemyn nuo šlaito, ši vieta vadinama Sciara del Fuoco. Vakarinis pasiplaukiojimas tiesiog negali palikti abejingų – saulėlydis ir iš po žemių besiveržianti lava.

Todėl nenuostabu, kad sala įkvėpė menininkus. 1950 metais čia buvo filmuojamas Roberto Rossellini filmas „Stromboli“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Ingrid Bergman. Filmas atspindi tiek salos atšiaurumą, tiek žmonių sugyvenimą su gamta. Ta pati atmosfera išlikusi iki šiol – čia gyvenant reikia susitaikyti su nuolatiniu kalno alsavimu, o atvykti – reiškia pabūti šiek tiek arčiau pasaulio pradžios. Beje, nenustebkite – saloje automobilių eismas yra labai ribotas. Vietiniai gyventojai ir paslaugų teikėjai kartais naudoja mažus elektrinius automobilius, o turistams jų išsinuomoti nėra nei galimybės, nei poreikio. Todėl nepamirškite patogių batų.

Pasaulio kraštas Lampedūza

Šią salą vadinu viena tų, kuri užima ypatingą vietą mano širdyje. Į ją skridau anksti pavasarį porai dienų, o užsibuvau beveik savaitę dėl kilusios smėlio audros, dėl kurios negalėjo kilti lėktuvai ir neplaukė keltai. Galėtų atrodyti, kad užstrigti 10 km ilgio ir 3 km pločio saloje, primenančioje paprasčiausią uolą viduryje jūros, ir dar be interneto – jokia laimė. Ir visgi, tai buvo tokia patirtis, kurią kartočiau kaip pabėgimą nuo civilizacijos. Uolų ir vėjų sala be medžių, pasaulio kraštas, kuriame galima išgirsti tikrą tylą ir pamatyti tikrai juodą dangų. Susilieti su tingiu ritmu ir tiesiog būti.

Sala tokia maža, jog daug kas renkasi motorolerį ar dviratį, kad aplankytų atokesnes įlankas, švyturį ar įspūdingas į jūrą smingančias uolas. Vietiniai sako, kad kartais nuo galima pamatyti tolumoje praplaukiančių banginių nugaras. Čia viskas vyksta lėtai ir niekas nerakina automobilių, man patarė tą patį. Vakare salos ritmas sulėtėja dar labiau – uoste žmonės renkasi vakarienei, šnekučiuojasi sėdėdami ant akmeninių laiptų ar valčių kraštų.

Tuo metu, kai lankiausi saloje, joje veikė jūrinių vėžlių gelbėjimo centras. Deja, jis neteko finansavimo ir veiklą tęsia tik jo filialas Sicilijoje.

Aišku, pasakoti apie Lampedūzą ir nepaminėti imigrantų – negaliu. Sala tapo vienu pagrindinių taškų migracijos maršrutuose iš Afrikos. Nepaisant to, Lampedūza yra nuostabi ir verta pajusti jos unikalią atmosferą.