Šeimų ir krikštynų fotografė Jurgita (studija „Švelnus vėjas“) iš Kauno atsiveža su savimi ne tik jaukias dekoracijas, bet ir dalį unikalios kolekcijos: vienetinių, autorinių, vertingų ir retai kitur sutinkamų meškučių. O fotostudijoje Kaune įsikūrę daugiau nei 150 rinktinių meškinų namai.
Šis nuotykis nepertraukiamai tęsiasi jau 5 metus.
Kaip gimė mintis fotosesijoms naudoti meškiukus, kaip jie atrakina vaikų širdeles, – pasakoja fotografė.
Kiekvienais metais klientai vis labiau mane pažįsta – kaip meškiukų fotografę. Meškiukų kolekcionavimas ir jų įtraukimas į fotosesijas – jau neatsiejama mano darbo dalis. Net aprangoje, su kuria važiuoju į fotosesijas, dominuoja meškučiai. Bent vienas slepiasi kuprinėje ir nustebina mažuosius padėjėjus traukiant fotoaparatą.
Medaus ragautojai keliauja kartu į krikštynas ir fotosesijas gamtoje. Puošia studiją. Kiekvienai aplankiusiai šeimai pasakoju įdomias istorijas ir vedu mini edukacijas apie meškiukų kilmę, vertę, netikėtas įdomybes.
Fotosesijose man svarbu ne tik galutinis rezultatas – fotografiniai paveikslai ir atvirutės, bet ir visos šeimos patyrimas ir laikas, kurį praleidžia su manimi. Jeigu mums smagu, paprasta, esame atsipalaidavę, – visa tai atsispindi rezultate. Jau seniai atradau, kad būtent meškiukų istorijos padeda įsitraukti. Jos sudomina ne tik mažiausius fotosesijų dalyvius, bet ir tėvelius, nes sukelia vaikystės prisiminimus. O kai galvojame apie save mažus, mes šypsomės, pamirštame visus nejaukumus aplink. Juk fotosesijos irgi yra prisiminimų ateičiai kūrimas.
Vieni meškučiai atkeliauja į mano rankas jau su istorijomis, kam priklausė, kaip buvo mylėti ir žaisti. Štai viena istorija. Savo 35 gimtadienio dieną dirbau studijoje, žinoma, apie savo šventę niekam nesakiau. Vieni klientai, pamatę studijoje meškučių namus, pasiūlė padovanoti vintažinį močiutei priklausantį meškiną. Močiutė jį gavo iš bendradarbių savo 35 gimtadienio proga, o dabar močiutei jau 80 ir meškučiui laikas rasti naujus namus.
Koks įdomus sutapimas! Močiutės anūkas, dabar jau pats dviejų berniukų tėtis, atsiminė, kaip vaikystėje negalėdamas užmigti spaudinėdavo šio meškučio nosytę, todėl ji ir dabar kreivoka, suspausta. Feisbuke tam meškučiui išrinkome vardą Vincas. Tokios istorijos visada sukelia šypseną ir lyg laiko mašina nukelia mus pačius į vaikystę.
Kai kurie meškučiai autoriniai, rankų darbo, brangūs ir vertingi, vienetiniai ir išskirtiniai. Jie kuria istorijas ir ypatingas atvirutes dalyvaudami šeimų, vaikų fotosesijose. Mažieji jiems šnabžda savo slapčiausius norus, globoja, supa, kviečia žaisti kartu. Juk ir garsiausi pasaulio meškučiai Mikė Pūkuotukas ir Padingtonas buvo tarsi gyvi herojai, su kuriais norisi draugauti.
Dabar meškučiai mane jau suranda patys. Gaunu žinučių su visomis istorijomis ir pasiūlymais priimti pas save įdomius herojus. Ir dabar laukiu net 12 antikvarinių meškinų iš Vokietijoje gyvenančios lietuvės menininkės fotografės Ramunės. Su ja mus suvedė meilė vintažui, meškinams ir vertingiems daiktams, turintiems istoriją.
Atkeliavę meškučiai ne iškart pateks į fotosesijas, pirmiausia kiekvienas bus valomas, tvarkomas, šukuojamas, net restauruojamas, o tai yra sudėtingas, kruopštumo ir profesionalumo reikalaujantis darbas. To mokausi iš angliškų knygų, vaizdo medžiagos – priklausau užsienio meškiukų kolekcionierių grupėms feisbuke.
Esu sulaukusi klausimo – ar negaila duoti meškiukus žaisti vaikams? Tikrai ne, būtent tie žaidimai ir yra istorijų kūrimo dalis, mano idėjos pagrindas. Net jeigu ausytė ar nosytė nukenčia, vis tiek verta, juk kaip būtų neįdomu juos laikyti lyg parduotuvės lentynoje.
Keisti meškiški sutapimai mane lydi ir gyvenime. Gimus antram sūnui, vyras norėjo jį pavadinti Bernardu, aš buvau išrinkusi vardą Edenas. Vis dėlto patikrinusi Bernardo vardo reikšmę („stiprus kaip lokys“), nusprendžiau, kad mūsų inkubatoriuje gulinčiam ankstukui šis vardas labai svarbus. Tik vėliau supratau, kad tai ir mano mylimiausios vaikystės knygos „Meškiukas Rudnosiukas“ autoriaus Bernardo Brazdžionio vardas.
Pajutusi, kad meilė meškučiams nepraeina, o išskirtinių meškinų kolekcija sparčiai auga, šiais metais pagaliau nusprendžiau netikėtas istorijas ir fotografinius atvirukus šia tema sudėti į atskirą puslapį instagrame ir feisbuke „Meškinų istorijos“. Puslapis dar naujas, bet tikrai bus pilnas meškiškų atviručių ir įdomių pasakojimų.
Kviečiu apsilankyti mano fotografiniame puslapyje „Švelnus vėjas“ ir „Meškinų istorijose“, sekti į mano rankas atkeliaujančias pilnas medaus saldumo sielai istorijas.
