Prisiminkite, kiek kartų trynėte nuotraukas, kuriose sau atrodote negražūs. Ir kaip nudžiugindavo kadras, kuriame sau patikdavote! Tai tikrai ne atsitiktinumas – nufotografuoti žmogų taip, kad jis pats sau būtų gražus, – ne kiekvienam duota.
Ar turėti „gerą akį“ fotografui yra Dievo dovana, kaip ilgos kojos? O gal pakanka tik išmanyti amatą, išmokti techniką? Pokalbiui pakvietėme fotografę ir skaitmeninio turinio stilistę Gerdą Semčišiną, kuri turi išskirtinai gerą akį, – klientės grįžta ir grįžta, nes pamačiusios save tokias gražias nori pakartoti. Įsitikinkite užsukę į Gerdos paskyrą instagrame @gerdasemphoto
Gerda augina sūnų Ajų (8 m.) ir dukrytę Luną (2 m.).
Gerda, ar fotografu gimstama, ar tampama? Papasakokite iš patirties.
Kai mintimis grįžtu į vaikystę ir paauglystę, panašu, kad fotografija seniai buvo manyje. Savaitgalį svečiavomės pas tėvus ir sename kompiuteryje atsivertėme mano darytas nuotraukas. 16-ojo gimtadienio proga man tėvai padovanojo fotoaparatą, ir aš fotografavau viską – nuo gamtos iki kaimynių fotosesijų. Tuo metu atrodė, kad tai mergaitiški paauglių žaidimai.
Su tuo nesiejau ateities. Baigiau teisės mokslus, studijavau Lietuvoje, Danijoje. Dirbau teisininke. Kol pradėjau dusti. Slėgė ilgos darbo valandos prie kompiuterio. Galvojau – čia kažkas ne taip, aš dar tokia jauna, o jaučiuosi neišpildžiusi savęs. Meninė gyslelė manyje buvo, bet aš pati nesugebėjau suvokti, kas tai yra.
Pradėjau nuo mados, kadangi ja domėjausi. Sukūriau instagramo paskyrą, kurioje pradėjau dalintis stiliaus patarimais. Tada mano kelyje įvyko lemtingas posūkis – mane pakvietė dirbti marketingo srityje papuošalų įmonėje. Pamenu, norėjau nufotografuoti papuošalus, paėmiau į rankas fotoaparatą ir… Tai buvo prieš 6 metus.
Dabar pagrindinis mano darbas yra mados ir reklaminės fotosesijos.
Reikėjo drąsos palikti stabilų teisininkės darbą. Kaip sureagavo šeima, vyras, tėvai?
Sunkiai žengiau šį žingsnį, nes dirbau tarptautinėje teisinėje įmonėje, viskas karjeros srityje atrodė labai solidžiai. Kaip imti ir viską palikus išeiti dirbti į socialinius tinklus, reklamuoti prekes? Man šis žingsnis reiškė kūrybą ir laisvę, bet neturėjau jokio pagrindo. Nei profesinių žinių, nei patirties – tik vidinį pojūtį. Tuo metu sūnus buvo dar mažas, o tai dar labiau didino nesaugumo jausmą. Bet sulaukiau palaikymo – iš vyro, tėvų. Sakė, pabandyk. Tad į teisę nebegrįžau.
Fotografės, kurios turi vaikų, pasakoja, kad didžiulis impulsas kurti būna vaikučio gimimas. Ar Ajus ir Luna turi daug nuotraukų?
Pirmą vaiką tikrai daug fotografavau, atrodė, išfotografuotum kiekvieną pirštuką. Tačiau vaikai man buvo didesnis impulsas ne kūrybai, o gyvenimo motyvacijai. Kai gimė sūnus, kilo impulsas grįžti iš Danijos į Lietuvą, įsigyti namus. Gimus dukrai buvo didelis darbinis pakilimas, fotografavau iki 38 nėštumo savaitės, kol susilenkiau, o į studiją grįžau, praėjus vos kelioms savaitėms po gimdymo. Nors prieš tai save apgaudinėjau, kad „augindama dukrą pailsėsiu“. Luna augo su manimi fotostudijoje. Žiemą atidarydavome studijos langus, ir ji miegodavo vežimuke. Dirbome kartu, iki kol išėjo į darželį.
Vaikų nuotraukų turiu nemažai, tačiau nesu likusi jomis dalintis socialiniuose tinkluose. Gerbiu jų privatumą. Ne, ne, veidų su lipdukais neužklijuoju, bet ir nesistengiu jų eksponuoti.
Dabar visi savo vaikams esame fotografai: ir mamos ir tėčio telefonai pilni vaikučių nuotraukų. Ar verta eikvoti laiką ir pinigus profesionalioms fotosesijoms?
Kai šeima sugalvoja įsiamžinti kalėdinėje ar gimtadienio fotosesijoje, pirma emocija būna tokia: „Kaip sunku prisiruoši, kaip viskas sudėtinga“. Tėvai žino, kad fotosesija studijoje neatneš jokios palaimos, – su vaikais bus nelengva (tai tiesa, nes labai retai kuris vaikas turi kantrybės pozuoti). Bet kai pamato rezultatą, visi džiaugiasi ir didžiuojasi savimi, kad „tai“ padarė. Profesionalios fotosesijos nuotraukas galima eksponuoti ant sienų, dovanoti kaip dovaną seneliams. Aš pati lygiai taip pat tingiu darytis šeimos fotosesijas. Kalėdines visada atidėlioju iki paskutinės dienos, bet vis tiek susiimu, kad ir gruodžio 30 – greitai, sėdame, pasifotografuojame. O po to labai džiaugiuosi. Tos nuotraukos, kad ir 2–3, parodo, kaip per metus paaugo vaikai, primena tų metų įvykius ir emocijas. Labai labai gera jas paskui žiūrėti.
Svarbiausia prisiversti ir prisiruošti, nes šeimos fotosesija, kai vaikai maži, yra darbas ne tik fotografui, bet ir tėvams.
Jūs mokate bet kurią moterį nufotografuoti kaip gražuolę. Mamos dažniausiai veda fotografuoti vaikus, o gal reikėtų egoistiškai pasidovanoti fotosesiją sau?
Tikrai taip. Ir tai yra auganti tendencija! Moterys sau dovanojasi fotosesijas gimtadienio proga. Ateina pas mane su makiažais, šukuosenomis, pasipuošusios. O po fotosesijos eina su draugais vakarienės ar kitaip atšvęsti. Moterims to reikia. O kai jos gauna rezultatą – gražias nuotraukas, jaučia pasitenkinimą, kad taip gražiai atrodo, pasidalina nuotraukomis socialiniuose tinkluose, sulaukia komplimentų. Ypač ši terapija reikalinga toms moterims, kurių darbas nesusijęs su nuolatiniu makiažu, įvaizdžiu, scena.
Pastebėjau, kad jei moteris pabandė profesionalią fotosesiją, ji nori pakartoti. Kitais metais jau prašo draugų ar vyro, kad tai būtų gimtadienio dovana. Tai laikas ir meilė sau, kurios mūsų moterims labai trūksta.
Ar lengva derinti fotografės ir mamos pareigas?
Man nelengva – dirbu labai daug, o vienintelė pagalba yra vyras. Esu perfekcionistė, sunkiai pasakau „ne“. Klientai kartais sako – žavu žiūrėti, kai tu viską spėji. Bet kad jie žinotų! Nelengva dalia yra siekti karjeros ir rezultatų, o kartu ir būti gera mama. Nukenčia miegas, poilsis, beveik nėra laisvadienių. Daug savigraužos: „jeigu šiandien ilgiau dirbsiu, vaikai manęs nematys“ arba „jeigu liksiu su vaikais namie, nespėsiu padaryti užsakymo“. Nuolatinis balansavimas, kuris atima sveikatos. Vaikai – skirtingo amžiaus, vienas mokykloje, kitas darželyje, daug logistikos. Sudėtingiausia, kad esu maksimalistė, viską noriu daryti geriausiai. Grįžusi namo ir numetusi kuprinę su įranga, puolu daryti viską be atrankos. Nesinori vaikams duoti užsakyto maisto, puolu gaminti. Laikas vaikus migdyti, puolu skaityti pasakas. O kai užmiega, puolu prie kompiuterio dirbti. Štai jau naktis, štai nauja diena.
Ritmas sudėtingas, bet puikiai suprantu, kad tai laikina, vaikai auga, krūvis mažėja. Štai Luna išėjo į darželį, ir man nebereikia į studiją važiuoti su tyrelėmis ir kukurūzų dėžutėmis.
Susiję straipsniai
