Kasmet Lietuvoje anksčiau laiko gimsta šimtai kūdikių, o kiekvienas toks gimimas šeimai atneša ne tik netikėtumų, bet ir naujų iššūkių bei stiprybės pamokų. Savo jautria patirtimi šiandien dalijasi mama Ingrida, kurios sūnaus Vakario kelias į gyvenimą pareikalavo daug kantrybės ir tikėjimo.
Nuojauta, kad viskas klostysis kitaip
Savo ir sūnaus istoriją Ingrida pradeda nuo prisipažinimo, kad lemtingąją gimdymo dieną nujautė, jog kažkas yra ne taip: „Kai tik sužinojau, kad laukiuosi – šiek tiek nerimavau, tačiau nėštumas buvo sklandus, jaučiausi puikiai ir pilna jėgų. Tiesa, 36 nėštumo savaitę man pradėjo kietėti pilvas.“
Ingrida pasakoja, kad lankėsi pas daktarus ir turėjo tirtis dėl per didelio vandenų kiekio pilve, tačiau tą dieną, kai gimė sūnus dar vieno vizito ji jau nesulaukė – teko kviestis greitąją.
„Ligoninėje buvo patikrinti vaisiaus tonusai – viskas, rodos, buvo gerai, tačiau kitos dienos ankstų rytą visgi prasidėjo gimdymas“, – sako Ingrida.
Tiesa, gimdymas nebuvo iki galo sklandus, mat jį reikėjo skatinti, o vėl įsivažiavus gimdymo veiklai, Ingridai teko kentėti labai stiprius skausmus, todėl gydytojai nusprendė, kad reikia epidūro. Ingrida pasakoja, kad gulėdama lovoje net nejautė kojų, viskas buvo labai neaišku, kol, galiausiai, pajuto, kad gimdymas prasideda. Taip gimė 36 savaičių ankstukas Vakaris.
Pirmoji ankstuko kova
„Tik gimusį Vakarį gydytojai turėjo gaivinti, kadangi jis gimė „pridusęs“ bei buvo išvežtas į reanimaciją“, – pirmąsias sūnaus akimirkas prisimena Ingrida.
Ingrida pasakojo, kad tą dieną negalėjo nustoti verkti, buvo baisu ir ji visai nežinojo ką reiškia pagimdyti ankstuką:
„Kol Vakaris buvo intensyvios terapijos palatoje, man be jo buvo tikrai sunku. Matėmės kas tris valandas, kai nešdavau jam pieno, kuris buvo maitinamas jam per zondą, kadangi pats dar nemokėjo savarankiškai žįsti“.
Būdamas ligoninėje Vakaris kovojo su gelta, kuri pradėjo trauktis tik stipresnės lempos, skirtos geltos gydymui, pagalba.
Kelionė namo ir augimas
Galiausiai, įveikęs visus sveikatos iššūkius, Vakaris kartu su mama galėjo keliauti namo: „Grįžus iš ligoninės viskas nurimo ir iki šiol tvarkomės puikiai. Dabar Vakariui jau penkeri ir nors raida kiek vėluoja, sūnus labai žingeidus, domisi aplinka, ieško naujovių, bendrauja su bendraamžiais. Labai juo džiaugiamės“, – dalijasi ankstuko mama.
Ingrida sako, kad tokiose situacijose itin svarbu nenuleisti rankų net tada, kai yra ypač sudėtinga: „Mes mamos esam tokios stiprios tik mūsų vaikų dėka. Ankstukai yra tikri kovotojai už vietą mūsų žemėje“.
Susiję straipsniai
