Prieš aštuonerius metus – greitosios pagalbos sirenos, susirūpinęs gydytojos veidas ir vienas klausimas: „Man vėžys?“. Šiandien – ilgi pasivaikščiojimai su šunimi, skaičiuojant žingsnius ir dėkojant už dar vieną dieną be ligos. Gimdos kaklelio vėžio diagnozę 2017 m. išgirdusi Jovita Poškuvienė šiuo metu džiaugiasi gyvenimu ir padeda kitiems onkologiniams pacientams. Moteris neslepia – kelionė iki šio gyvenimo taško nebuvo lengva.
„Tikrai nebuvau ta šauni pacientė, kuri nuolat tikrindavosi savo sveikatą pagal prevencines programas. Kol 2017 metų kovą greitosios pagalbos automobiliu dėl nevaldomo kraujavimo buvau pristatyta į Klaipėdos Respublikinės ligoninės priėmimo skyrių“, – pasakoja J. Poškuvienė.
Pasak jos, nors simptomų, kad ne viskas gerai, buvo ir anksčiau – pasirodydavo kraujingų išskyrų tarp menstruacijų, vizitą pas gydytoją vis atidėliojo. Save ramino, kad nieko neskauda ir jaučiasi visai gerai.
Gydymas pareikalavo visų jėgų
Atlikus tyrimus diagnozė šokiravo – antros B stadijos gimdos kaklelio vėžys. Tačiau laiko gailėtis savęs nebuvo, vos per dvi savaites pradėtas intensyvus chemospindulinis gydymas, kuris pareikalavo daug psichologinių ir fizinių jėgų.
„Man buvo taikoma spindulinė terapija į dubenį kartu su chemoterapija cisplatinos pagrindu vieną kartą per savaitę, atlikti penki kursai, po to brachiterapija į gimdos kaklelį. Jaučiausi labai blogai, neturėjau jėgų, tirpo galūnės, pykino, kankino svaigulys ir jautrumas kvapams. Atrodo, buvai sveikas žmogus, o dabar sugniuždytas, vos pavelki kojas. Pasidaro niekas neįdomu, net neturi noro kalbėtis telefonu su vaikais“, – gydymo eigą prisimena J. Poškuvienė.
Klaipėdietės teigimu, gydymo procesas paskatino ir hormoninius pokyčius: „Natūraliai menopauzė prasideda po truputį, o man nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio. Taukšt, visi simptomai vienu metu: prakaitavimas, silpnumas, nuotaikų kaita“.
Pasibaigus gydymui geriau pasijuto tik beveik po metų. Atsitiesti padėjo ne tik artimųjų palaikymas, bet ir naujas augintinis.
„Šiuo metu sportuoju, turiu šuniuką, su juo kasdien vaikštau, skaičiuoju žingsnius, prižiūriu mitybą. Nėra taip, kad atsigulei prie televizoriaus ir gyveni. Aš save stebiu. Į savo sveikatą ir gerą savijautą investuoju daug jėgų ir laiko“, – pabrėžia J. Poškuvienė.
Vis dėlto net ir praėjus tiek metų po lemtingos diagnozės, moteris neslepia, kad apsilankymai pas gydytojus vis dar kelia įtampą. „Tas jaudulys niekur nedingsta, nes žinau, kad tai – liga, kuri gali sugrįžti.“
Pagalba kitiems tapo gyvenimo dalimi
Po gydymo J. Poškuvienė įsitraukė į Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) veiklą – tapo pacientų gide, telefonu konsultuojanti ne tik sergančius gimdos kaklelio vėžiu, bet ir jų artimuosius.
„Tapau savanore galvodama, kad gal kitam žmogui ne taip pasisekė kaip man, gal jis neturi tokio artimųjų palaikymo, kokį aš turėjau. Skambina žmonės ne tik paklausti, pasitarti, bet kartais ir išlieti neigiamų emocijų. Būna, skambina pikti, skundžiasi, kad nenori paskirto gydymo, nusipirko kažkokių grybų, eis pas žolininkę. Išklausau visus. Žinau, kad žmonės tokioje situacijoje tiesiog nori patvirtinimo, kad viskas bus gerai“, – dalinasi moteris.
Jovita pastebi – daug žmonių yra linkę slėpti vėžio diagnozę: „Yra moterų, kurios net savo sutuoktiniui nepasako, bijo, kad paliks sergančią, užsidaro į kiautą. Nepasako nei vaikams, nei kolegoms. O juk sergančiam žmogui reikia palaikymo, jis neturi būti paliktas vienas su savo liga. Jei nežinai, kas žmogų slegia, negali jam ir padėti“.
Reikėtų daugiau paskatinimo
Jovita pabrėžia, kad prevencija – esminis veiksnys siekiant sumažinti onkologinės diagnozės riziką.
„Visiems savo aplinkoje rekomenduoju kuo greičiau vaikus paskiepyti nuo žmogaus papilomaviruso (ŽPV), kuris gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Kitos šalys jau seniai taiko vakcinaciją nuo ŽPV, o Lietuvoje vis dar gajūs mitai. Mano anūkė paskiepyta ir aš dėl to labai džiaugiuosi – jei yra galimybė apsaugoti vaiką, kodėl nepasinaudoti šia galimybe?“, – stebisi J. Poškuvienė.
Vis dėlto klaipėdietė neslepia apmaudo, kad šiuo metu trūksta ir aktyvesnio sveikatos priežiūros specialistų įsitraukimo, siūlant prevencines patikros programas bei skiepus.
„Neretai nutinka taip, kad žmonės patys turi klausti, domėtis, kokie tyrimai ar prevencinės patikros programos jiems priklauso. Būtų gerai, kad patys šeimos gydytojai, slaugytojai primintų, paskatintų pasitikrinti. Juk vėžys yra klastinga liga, jis neatsiranda per dvi savaites. O tikrinantis reguliariai būtų galima anksčiau nustatyti ligą, kurios gydymui nereikėtų tokio agresyvaus gydymo“, – sako moteris.
