Kai tėvai sužino, kad jų vaikas turi negalią ar rimtą sveikatos sutrikimą, gyvenimas pasikeičia iš esmės. Tai ne tik medicininė diagnozė – tai emocinis sukrėtimas, kuris išbando viską: meilę, tikėjimą, santykius, vidinę stiprybę. Kiekvienas tėvas ar mama, susidūrę su šia žinia, eina per tam tikrus emocinius etapus. Supratimas, kad šie jausmai yra normalūs, padeda po truputį atkurti vidinę pusiausvyrą ir atrasti naują būdą mylėti bei gyventi.
Pataria Mykolo Romerio universiteto psichologijos studentė Kamilė Kniukštaitė
Tėvystės kelionė per išbandymus
-
Šokas ir neigimas
Diagnozės žinia dažnai sukrečia iki sielos gelmių. Pirminė reakcija – netikėjimas, virstantis neigimu. „Tai negali būti tiesa“, – galvoja daugelis tėvų. Atsiranda baimė ir abejonės. Tai natūrali gynybinė reakcija į staigų skausmą.
-
Pyktis
Kai pradinė baimė ir šokas ima slopti, dažnai atsiranda pyktis. Tėvai pyksta dėl neteisybės, ant sistemos, ant aplinkybių, kartais – ir ant savęs. Pyktis nėra blogas jausmas: jis parodo, kad žmogui rūpi, kad jis vis dar kovoja. Svarbiausia jį išreikšti saugiai, ne nukreipiant į vaiką ar artimuosius.
-
Derybos
Tai etapas, kai tėvai ima ieškoti „sandorio“ su likimu: bando susitaikyti, bet kartu tikisi stebuklo. Jie domisi naujais gydymo būdais, alternatyviomis praktikomis, planuoja, tariasi, prašo, kad viskas pasikeistų. Derėjimasis suteikia trumpalaikės vilties, bet taip pat parodo, kad tėvai pradeda priimti realybę, net jei dar ne iki galo.
Kai emocijų audra neslūgsta, ateina bejėgiškumo jausmas. Tėvai jaučiasi praradę kontrolę, pavargę nuo nuolatinės įtampos, rūpesčių ir nežinomybės. Šiame etape svarbu suprasti – liūdesys yra natūralus atsakas į netektį: netektį „to“ vaiko, kurį tėvai įsivaizdavo. Laikui bėgant, rūpinimasis realiu vaiku, ne idealizuotu jo paveikslu, po truputį ramina.
-
Akivaizdaus susitaikymo etapas
Tėvai desperatiškai ieško išeities – konsultuojasi su įvairiais specialistais. Jie ieško kaltųjų – savęs, partnerio, gydytojų – nes kaltės perleidimas padeda bent trumpam palengvinti skausmą. Tai chaotiškas etapas, bet būtinas – jis rodo, kad tėvai vis dar kovoja ir ieško vilties. Kai visi keliai išbandomi, ateina nuovargis ir tylus susitaikymas.
-
Konstruktyvaus prisitaikymo etapas
Galiausiai tėvai ima priimti realybę. Jie pradeda aktyviai dirbti su vaiku, mokosi kartu su juo, atranda bendrą džiaugsmą kasdienybėje. Šiame etape atsiranda tikra, gili meilė – ne dėl lūkesčių, o dėl vaiko, koks jis yra. Jie pradeda ieškoti realių sprendimų, paramos šaltinių, iš naujo atranda prasmę.
Perėjimas tarp etapų nėra aiškus – ribos miglotos, emocijos susipina. Kiekviena šeima šį kelią nueina savaip, priklausomai nuo vaiko negalios pobūdžio, šeimos stiprybės ir paramos aplinkos.
Svarbiausia – nepamiršti savęs
Tėvai, auginantys neįgalų vaiką, dažnai viską paaukoja jo gerovei, pamiršdami save. Tačiau rūpintis savimi nėra egoizmas – tai būtinybė. Turite teisę į savo jausmus. Leiskite sau pykti, liūdėti, pavargti – tai natūralu. Žiūrėkite į vaiką kaip į vaiką, o ne į „neįgalų vaiką“. Jis visų pirma yra mažas žmogutis, kuriam reikia meilės, žaidimo, šilumos. Skirkite laiko sau. Paprašykite artimųjų trumpam pasirūpinti vaiku. Pasivaikščiokite, paskaitykite, kvėpuokite. Kreipkitės pagalbos. Psichologinė, teisinė, medicininė ar slaugos pagalba – ne silpnybės, o stiprybės ženklas. Pasidalykite emocijomis. Kalbėkite su patikimais žmonėmis, šeimos nariais, kitais tėvais. Gėda tirpsta, kai ją išsakome garsiai. Nepamirškite kitų vaikų. Sveikam broliui ar seseriai taip pat reikia jūsų meilės ir dėmesio.
Kaip įveikti kaltę ir gėdą?
Tėvai dažnai jaučia gėdą ar kaltę, lyg dėl vaiko negalios būtų kalti patys. Šie jausmai gali tapti našta, trukdančia gyventi ir džiaugtis. Tačiau juos galima išmokti valdyti:
-
Ieškokite ir priimkite paramą:
- Bendrystės grupių, turinčių panašią patirtį parama. Prisijunkite prie vietinių ar internetinių tėvų grupių. Jie jus supras be žodžių, dalysis patarimais ir suteiks vilties.
- Profesionali pagalba. Terapeutas, dirbantis su negalios temomis ar perdegimu, gali padėti apdoroti emocijas ir atkurti viltį.
- Empatiški klausytojai. Pasikalbėkite su žmogumi, kuris išklausys be vertinimo – draugu, dvasininku ar mentoriumi.
-
Praktikuokite geranoriškumą ir atjautą sau:
- Būkite sau švelnūs. Elkitės su savimi taip, kaip elgtumėtės su geriausiu draugu. Jūs darote viską, ką galite.
- Rūpinkitės savimi. Poilsis, karšta vonia, pasivaikščiojimas ar gera knyga – tai ne prabanga, o emocinis vaistas.
- Švęskite mažas pergales. Kiekvienas žingsnelis – šypsena, akių kontaktas, naujas žodis – yra vertas džiaugsmo.
-
Pakeiskite mąstymą:
- Meskite iššūkį neigiamoms mintims. Jei mintis kelia kaltę ar gėdą – paklauskite, ar ji pagrįsta faktais.
- Gyvenkite dabartyje. Nebeapmąstykite, „kas būtų buvę, jei…“ – svarbiausia, kas yra dabar.
- Sutelkite dėmesį į vaiką, o ne į kitų nuomonę. Jūsų meilė ir buvimas yra svarbiausia.
- Pripažinkite gėdos tikslą. Gėda kyla iš noro slėptis, bet kalbėjimas apie savo patirtį ją nuginkluoja.
Kiekvienas vaikas vertas meilės
Vaikas su negalia – tai ne gyvenimo pabaiga, o nauja jo forma. Jis jus išmokys kantrybės, atjautos, begalinės meilės. Vaikui užtenka jūsų šilumos, supratimo ir buvimo šalia. Kartais laimę galima rasti ne taisant gyvenimą, o priimant jį tokį, koks jis yra.
