Vasarą vaikai daugiau laiko praleidžia stovyklose, kieme, kelionėse, susipažįsta su naujais žmonėmis ir susiranda naujų draugų. Kartu keičiasi ir jų kalbinė aplinka – jie parsineša naujų posakių, žargono, o kartais – ir keiksmažodžių. Tiesa, specialistai ramina – vien tai, kad vaikas pavartojo necenzūrinį žodį, dar nereiškia, jog tai rimta problema. Kur kas svarbiau yra suprasti, kodėl jis tą žodį pasirinko ir kokiame kontekste jį ištarė.
Keiksmažodis – dar nebūtinai problema
Kaip teigia VDU licėjaus SOKRATUS lietuvių kalbos mokytoja Kristina Žemlauskienė, į keiksmažodžius pirmiausia vertėtų žvelgti ne tik kaip į netinkamą kalbą, bet ir kaip į kalbos reiškinį.
„Kalba yra gyvas, nuolat kintantis organizmas, o keiksmažodžiai kalboje egzistavo visada. Viena yra nusikeikti vedamam emocijų, pavyzdžiui, susitrenkus koją. Visai kas kita yra pavartoti necenzūrinį žodį siekiant įžeisti kitą žmogų. Labai svarbu vertinti ne tik patį žodį, bet ir situaciją“, – sako ji.
Tą pačią mintį pabrėžia ir mokyklos psichologė Marija Judzentavičiūtė. Anot jos, svarbiausias klausimas nėra, kokį žodį vaikas pasakė, o kodėl jis jį pasakė.
„Keiksmažodžiai labai užkrečiami, nes tai itin ekspresyvūs žodžiai. Jie stipriai sužadina emocijas arba padeda jas išreikšti, todėl juos lengva įsiminti ir pakartoti. Kartais vienas keiksmažodis perteikia daugiau emocijos nei visas sakinys. Todėl svarbiausia suprasti, ar vaikas tiesiog mėgdžioja draugus, tikrina ribas, ieško būdo išreikšti pyktį, o gal sąmoningai siekia įskaudinti kitą žmogų“, – aiškina psichologė.
M. Judzentavičiūtė primena ir įdomų mokslinį faktą – tyrimai rodo, kad keiksmažodžiai iš tiesų gali padėti lengviau pakelti skausmą. Vieno eksperimento metu žmonės ilgiau išlaikė ranką lediniame vandenyje, jei jiems buvo leista keiktis. Manoma, kad tokie žodžiai trumpam suaktyvina organizmo reakciją į stresą.
„Jeigu susimušęs mažąjį kojos pirštelį vaikas nusikeikia, problema nėra pats žodis – tuo metu jis tiesiog išreiškia emociją. Tačiau jeigu keiksmažodžiai tampa būdu žeminti, gąsdinti ar skaudinti kitus, tuomet jau verta ieškoti ne žodžio, o tikrosios tokio elgesio priežasties“, – sako psichologė.
Kodėl po vasaros keiksmažodžių gali padaugėti?
Anot K. Žemlauskienės, po ilgesnių atostogų vaikai į mokyklą dažnai grįžta parsinešę naujų išsireiškimų. Tai natūralu, nes didelę įtaką daro aplinka, kurioje jie leidžia laiką.
„Vaikai labai greitai perima tai, ką nuolat girdi aplink save. Kaip išvykus į kitą šalį po kurio laiko imi vartoti naujus žodžius ar posakius, taip ir po atostogų natūraliai atsiranda naujų išsireiškimų“, – sako mokytoja.
Komikas Kristoforas Vaidutis Jankauskas šį reiškinį aiškina panašiai.
„Jaunas organizmas yra kaip kempinė – jis sugeria viską iš aplinkos. Vaikams atrodo, kad keiksmažodžiai yra suaugusiųjų dalykas, todėl jie nori juos kopijuoti, kad patys atrodytų vyresni ar „kietesni“, – sako jis.
Psichologė M. Judzentavičiūtė atkreipia dėmesį, kad skirtingo amžiaus vaikai keiksmažodžius vartoja dėl skirtingų priežasčių. Anot jos, penkiametis dažniausiai dar nesupranta tikrosios tokių žodžių prasmės. Jam tai tiesiog įdomus žodis, kuris sukelia stiprią suaugusiųjų reakciją.
„Vaikas labai greitai pastebi, kad vienas ištartas keiksmažodis gali sukelti juoką, pyktį ar šoką. Kuo emocingiau sureaguoja suaugusieji, tuo didesnė tikimybė, kad jis tą žodį kartos. Keiksmažodis tampa savotišku įdomumo mygtuku“, – aiškina psichologė ir prideda, kad vyresni vaikai jau geriau supranta tokių žodžių reikšmę. Tuomet keiksmažodžiai dažniau tampa bandymu pritapti prie bendraamžių, atrodyti vyresniam arba išlieti stiprias emocijas.
Draudimai neveikia – daug svarbiau kalbėtis
Specialistai sutaria, kad vien draudimais ar bausmėmis problemos išspręsti nepavyks.
„Mano vaikystėje buvo populiarus metodas už keiksmažodžius plauti burną muilu. Galiu pasakyti – tai neveikia. Tokios bausmės gali trumpam sustabdyti elgesį, bet jos neišmoko vaiko, ką daryti kitaip“, – sako M. Judzentavičiūtė.
Anot jos, kur kas veiksmingiau padėti vaikui įvardyti savo emocijas.
„Galima ramiai pasakyti: „Suprantu, kad supykai, bet mūsų šeimoje vieni kitų tokiais žodžiais nevadiname.“ Tėvai turėtų padėti vaikui rasti kitų būdų išreikšti pyktį, nusivylimą ar susierzinimą. Kai žmogus geba įvardyti savo emociją, jis dažniausiai ir pats greičiau nusiramina“, – teigia psichologė.
K. Žemlauskienė pažymi, kad panašių metodų ji, kaip mokytoja, laikosi ir mokykloje. Anot jos, svarbu neignoruoti situacijos, tačiau ir nesureikšminti kiekvieno pavienio žodžio.
„Svarbu reaguoti, tačiau nereikia iš kiekvienos situacijos kurti viešo konflikto. Kur kas daugiau naudos duoda ramus pokalbis, padedantis vaikui suprasti, kodėl tam tikri žodžiai vienoje situacijoje gali būti emocijos išraiška, o kitoje – žeisti kitą žmogų“, – sako VDU licėjaus SOKRATUS lietuvių kalbos mokytoja ir pabrėžia, kad didžiausias tikslas nėra tiesiog išrauti vieną ar kitą žodį iš vaiko žodyno.
„Svarbiausia ugdyti pagarbų bendravimą ir gebėjimą suprasti, kada bei kokie žodžiai žeidžia kitą žmogų. Tai daug svarbiau nei vien mechaniškai uždrausti tam tikrus žodžius“, – pažymi K. Žemlauskienė.
Tam pritaria ir komikas K. Vaidutis Jankauskas. Anot jo, tėvams, išgirdusiems vaiką nusikeikiant, pirmiausia reikėtų išlikti ramiems.
„Vaikas dažnai dar nesupranta, kokią reikšmę turi ištartas žodis. Geriau paaiškinti kontekstą, o ne barti ar kritikuoti. Kasdienėje komunikacijoje tikrai galima apsieiti ir gražiau“, – sako komikas.
Tačiau jis priduria, kad nereikėtų manyti, jog keiksmažodžiai yra ir būtina humoro dalis.
„Geras juokelis išliks geras ir be keiksmažodžių. Jie gali sustiprinti efektą tik tam tikrose situacijose, tačiau tikrai nėra gero humoro pagrindas“, – teigia K. Vaidutis Jankauskas.
