Nebaigtos studijos, prarastas darbas, nuolatinis savęs kaltinimas ir sunkumai šeimoje – tokia gali būti neatpažinto ir negydomo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD*) kaina. LR Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Neatpažinto ADHD kaina: žmogui, šeimai ir valstybei“ specialistės ir bendruomenės atstovė pabrėžė: laiku nesuteikta pagalba atsiliepia ne tik žmogaus gyvenimui, bet ir šalies ekonomikai.

Konferenciją, skirtą ADHD žinomumo mėnesiui, organizavo Seimo narė Dovilė Šakalienė ir VšĮ ADHD Akademija. Renginyje kalbėta apie prarandamas galimybes mokytis, dirbti, realizuoti savo talentus ir nešti naudą šaliai, o taip pat apie sprendimus, kurie padėtų šį potencialą išsaugoti.

Apie ADHD viešai pasakoję seras Richard Branson, olimpiniai čempionai Simone Biles ir Michael Phelps primena, kad ši diagnozė neužkerta kelio įspūdingiems pasiekimams. Tačiau daugelio talentingų žmonių gebėjimai lieka neatskleisti ir nepanaudoti, nes jiems tiesiog sunku visą pamoką ramiai išsėdėti suole, užbaigti užduotis ar įveikti studijų ir darbo reikalavimus. Specialistės akcentavo, kad tai nėra intelekto stoka ar tinginystė, o tinkama pagalba gali padėti gebėjimus paversti rezultatais.

„Lietuvoje vis dar per daug žmonių slepia savo ADHD diagnozę. Suaugusieji slepia darbe, bijodami, kad į juos nustos žiūrėti rimtai. Tėvai atidėlioja vertinimą, baimindamiesi, kad ši etiketė mes šešėlį viskam, ką jų vaikas galėtų pasiekti. Todėl jaučiu pareigą prisidėti prie pokalbio apie neuroskirtingumą. Vaikai su ADHD užauga inžinieriais, gydytojais, mokslininkais, menininkais ir parlamento nariais. Kai kurie – tampa gynybos ministrais. Kitaip sukonstruotos smegenys gali kurti nuostabius dalykus ir statyti stipresnę valstybę. Esant supratimui ir palaikymui, neuroskirtingumas tampa vertybe. Be jų – žmonėms be galo sunku atlaikyti su diagnoze susijusius iššūkius vieniems“, – pradėjo spaudos konferenciją D. Šakalienė.

Kai gabumus užgožia tinginio etiketė

ADHD asociacijos bendraįkūrėja ir valdybos pirmininkė, VšĮ ADHD Akademija vadovė, ADHD Klubas įkūrėja Elita Žakevičiūtė kalbėjo apie neatpažinimo pasekmes žmogui ir šeimai, stigmą bei sunkiai prieinamą pagalbą. Ji pati ADHD diagnozę sužinojo būdama 42-ejų, o vaikystėje girdėjo esanti gabi, bet tinginė. Taigi ji puikiai žino, kaip nuolat girdimos pastabos dėl išsiblaškymo ar neorganizuotumo gali priversti patį patikėti, kad esi nepakankamai geras. Taip greta kasdienių sunkumų kaupiasi gėda, menka savivertė ir nusivylimas savimi.

„Suaugusiems vaistai nėra kompensuojami, dėl jų skyrimo kas mėnesį tenka kreiptis į privačią gydymo įstaigą, mokėti už jų išrašymą, o paskui už vaistus – 30–100 eurų, o jei vaistai keli, suma gali ir iki 200 eurų išaugti“, – pasakoja E. Žakevičiūtė.

Neatpažinto ir negydomo ADHD pasekmės gali būti ir didesnė depresijos, žalingo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo bei savižalos rizika. Tai nėra neišvengiama kiekvieno ADHD turinčio žmogaus ateitis, tačiau šios rizikos rodo, kad pagalbos atidėliojimas nėra vien asmeninis rūpestis.

Ekonominį problemos mastą iliustruoja Jungtinės Karalystės patirtis. NHS England užsakymu sudarytos nepriklausomos ADHD darbo grupės 2025 m. ataskaitoje negydomo ADHD ekonominė kaina Jungtinėje Karalystėje vertinama maždaug 17 mlrd. svarų sterlingų. Ji siejama su mažesnėmis mokestinėmis įplaukomis, nedarbu, didesniu socialinės paramos poreikiu ir išlaidomis sveikatos, socialinės priežiūros bei teisingumo sistemoms. Šio vertinimo negalima tiesiogiai perkelti Lietuvai, tačiau jis parodo, kad pagalbos stoka peržengia gydytojo kabineto ribas ir brangiai atsieina šalies biudžetui.

Vaiko sunkumų kaina tenka visai šeimai

Vaikų ir paauglių psichiatrė, Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė Dalia Vėlavičienė atkreipė dėmesį, kad net ir diagnozė savaime neužtikrina pagalbos. Vaikui gali reikėti psichologinės pagalbos, jo poreikius atitinkančių ugdymo sąlygų, sensorinių priemonių, o prireikus – ir medikamentinio gydymo. Šeimai svarbu suprasti vaiko sunkumus ir mokytis į juos reaguoti. Nesulaukiant pagalbos nukenčia ne tik mokymosi rezultatai, bet ir savivertė, santykiai su bendraamžiais. D. Vėlavičienės teigimu, yra gerų pagalbos mokyklose patirčių, tačiau svarbu, kad ugdymo įstaigoms pakaktų žinių, specialistų ir išteklių kasdien taikyti Pedagoginės psichologinės tarnybos parengtas rekomendacijas.

Kai prieinamų paslaugų nepakanka, papildomų konsultacijų, priemonių ir gydymo išlaidos tenka šeimai. Todėl, pasak specialistės, tinkamos pagalbos pasirinkimo neturėtų riboti tėvų pajamos. Priešingu atveju vaiko sunkumai didėja, o šeima patiria ir emocinę, ir finansinę naštą.

Motinystė, lydima kaltės ir išsekimo

Psichologė, psichoterapeutė Sigita Valevičienė aptarė rečiau pastebimą problemos pusę – motinystę turint neatpažintą ADHD. Kasdienybės rutinos, emocijų valdymo ir reagavimo į vaiko poreikius sunkumus tokios moterys gali vertinti kaip asmeninę nesėkmę. Stengdamosi juos kompensuoti vis didesnėmis pastangomis, tokios mamos patiria išsekimą, jaučia kaltę, praranda pasitikėjimą savimi. O jei ir kūdikis turi ADHD, mamos pečius prislegia dar didesnė našta.

Specialistė savo kabinete girdi moterų apgailestavimus, kad jos yra blogos mamos. Aplinkinių raginimai tiesiog susikaupti ar labiau pasistengti gali dar sustiprinti savęs kaltinimą, vesti prie depresijos ar net savižudybės. Neatpažinti sunkumai atsiliepia poros santykiams ir visos šeimos gerovei, o sunki motinystės patirtis gali atgrasyti nuo minties susilaukti daugiau vaikų.

S. Valevičienė akcentavo pagalbą visai šeimai: svarbu atpažinti ne tik vaiko, bet ir suaugusiųjų poreikius, ieškoti šeimai tinkamų kasdienybės sprendimų.

Sulaukus pilnametystės pagalba neturi nutrūkti

Vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichiatrė, psichoterapeutė, „Meliva“ psichikos sveikatos centrų vadovė dr. Devika Gudienė pabrėžė, kad išaugę savarankiškumo reikalavimai studijuojant ar pradėjus dirbti gali išryškinti anksčiau šeimos pagalba ir didelėmis pastangomis kompensuotus sunkumus.

„Jaunas žmogus gali turėti gebėjimų, kūrybiškumo, energijos ir profesinių ambicijų, tačiau negauti diplomo ne dėl intelekto stokos, o todėl, kad nesuvaldo terminų ir kasdienės struktūros. Jis gali keisti darbus ne dėl motyvacijos stokos, o todėl, kad nesulaukė tinkamos diagnostikos ir pagalbos“, – sakė D. Gudienė.

Pasekmės gali būti mažesnės pajamos, nestabilus užimtumas ir didesnis pagalbos poreikis. Valstybė savo ruožtu praranda žmogaus kompetencijas, kūrybiškumą ir galimą indėlį į ekonomiką. Todėl specialistė ragino iš anksto planuoti perėjimą iš vaikų į suaugusiųjų sveikatos priežiūrą ir į pagalbos modelį įtraukti švietimo bei užimtumo sritis.

„ADHD turintiems žmonėms nereikia mažesnių lūkesčių. Jiems reikia tinkamų sąlygų tuos lūkesčius įgyvendinti“, – akcentavo ji. Aiškios užduotys, jų skaidymas, tinkamas terminų planavimas ir mažiau blaškanti darbo aplinka gali padėti žmogui parodyti savo gebėjimus.

Prieinama pagalba kaip investicija į žmogaus ateitį

Gydytoja psichiatrė, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės dienos stacionaro „Lengva diena“ vedėja, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos lektorė dr. Indraja Veličkienė atkreipė dėmesį į pagalbos spragas suaugusiems. Specialistės teigimu, depresija, nerimas ir kiti kartu pasireiškiantys sunkumai gali užgožti ADHD. Kai dėmesys skiriamas tik daliai problemų, žmogui ir toliau sunku mokytis, dirbti bei kurti santykius. Todėl svarbu vertinti visą jo situaciją ir užtikrinti individualiai parinktą kompleksinę pagalbą.

I. Veličkienė taip pat pabrėžė medikamentinio gydymo prieinamumą. Lietuvoje suaugusiems kol kas registruota tik du ilgo veikimo vaistai ADHD simptomams koreguoti. Dirbdama Jungtinėje Karalystėje gydytoja psichiatrė turėjo progos įsitikinti, kaip pagerina gyvenimo kokybę, galimybes mokytis ir dirbti tinkamai parinkti vaistai ar jų skirtingo veikimo formos. Lietuvoje, deja, turintys ADHD privalo juos pirkti patys. Pranešėja akcentavo nacionalinių suaugusiųjų ADHD gairių, prieinamesnio ištyrimo, gydymo kompensavimo peržiūros ir specialistų mokymo poreikį.

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė priminė, kad nacionalinių rekomendacijų rengimas siejamas su platesniu psichikos sutrikimų diagnostikos ir gydymo metodikų rengimo projektu. Pasak jos, specialistų organizacijos delegavo atstovus į darbo grupes, vyksta profesinės diskusijos, dalijamasi užsienio ir Lietuvos specialistų patirtimi, bendradarbiaujama su ADHD bendruomene.

„Kryptis tinkama, veikla vyksta, svarbu ją tęsti ir plėsti, remiantis mokslu ir gerosios klinikinės praktikos pavyzdžiais“, – sakė R. Mazaliauskienė.

Konferencijoje išryškėjo poreikis sujungti sveikatos apsaugos, švietimo ir užimtumo sprendimus. Laiku suteikta pagalba gali padėti išsaugoti žmogaus galimybę baigti mokslus, dirbti pagal gebėjimus, kurti santykius ir gyventi savarankiškai. Tai ne tik pagalba konkrečiam žmogui, bet ir mažesnė našta šeimai, ir investicija į šalies žmonių potencialą.

Tam pritarė ir apie tai kabėjo konferencijoje dalyvavę Ignas Rubikas, sveikatos apsaugos viceministras, bei Jonas Petkevičius, Švietimo, mokslo ir sporto viceministras.

„Pagalba ADHD turintiems žmonėms negali baigtis diagnoze, paliekant šeimą vieną“, – pabrėžė D. Šakalienė. Pasak jos, kartu su sveikatos apsaugos ir švietimo politikos formuotojais bus siekiama nacionalinių ADHD diagnostikos ir gydymo gairių, apimančių ir suaugusiuosius, nuoseklios pagalbos visą gyvenimą bei efektyvaus gydymo suaugusiesiems.