Ergoterapeutas Justinas Blaževičius yra geidžiamas žurnalistų pašnekovas. Profesionalas, prieš kurio protą lenkiamės, ir kartu – artistiškas žmogus, dėl ko svarbi informacija įtaigiai pasiekia tėvus.
Atradome Justiną socialiniuose tinkluose (instagrame @justinas_blazevicius, tiktoke @blazevicius_justinas). Specialistas vaizdingai paaiškina su vaikų neurologija susijusius niuansus. Pavyzdžiui, kodėl vaikas prieš miegą užsimano valgyti, kas nutinka smegenims suvalgius saldainį, kodėl vaikui „nelenda mokslai į galvą“, kodėl jis išsiblaškęs ar tingi daryti namų darbus.
Neatpasakosime turinio, pasižiūrėkite patys.
Justinas yra trijų mažų vaikų tėtis, todėl vaikų raidą stebi ne tik kaip specialistas, bet ir kaip tėvas. Savo įkurtoje klinikoje „Neurocta“ jis konsultuoja įvairaus amžiaus žmones, tačiau daugiausia dėmesio skiria vaikams, patiriantiems raidos, dėmesio, mokymosi ar elgesio sunkumų, taip pat vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, ADHD ar disleksiją.
Su vaikais dirbti sunkiau, bet įdomiau
Justinas turi ergoterapeuto ir reabilitacijos magistro diplomus, studijuoja doktorantūros studijose, bet didžiuoju pašaukimu laiko vaikų neurologiją. Būtų galėjęs amžinai dirbti Santaros klinikose (tai daug metų ir darė), bet smalsi siela neleido gyventi ramiai. Taip prieš 10 metų paniro į vaikų funkcinę neurologiją.
„Pamenu, nuvažiavau pas vieną profesorę į Biomedicinos institutą, ji man davė knygą apie elektroencefalografiją. Angliškas didžiulis tomas, apie 600 puslapių. Pradėjau skaityti. Man, kaip reabilitacijos specialistui, viskas buvo nauja, nelabai ką supratau. Pradėjau gilintis, ir ši sritis darėsi vis įdomesnė. Jau studijuodamas doktorantūroje išvykau į Izraelį, kur susipažinau su didelę klinikinę patirtį ir tarptautinį pripažinimą turinčiais neurologais, reabilitologais, kineziterapeutais bei chiropraktikais. Su jais bendraudamas atradau, kas mane domina. Supratau, kad tai, apie ką aš tik svajoju, jie jau daro ne vienerius metus. Pradėjau dar labiau gilintis, skridau stažuotis į Ameriką. Buvau sužavėtas, ir nuo 2018 metų pats pradėjau dirbti prigimtinių refleksų srityje Lietuvoje. Tuo metu čia nelabai kas apie tai žinojo. Galų gale subrendau iki elektroencefalografijos, kitaip – smegenų žemėlapių – braižymo“, – pasakoja Justinas.
Įsteigęs savo asmeninį kabinetą „Neuroctą“, dabar specialistas turi visą kliniką su komanda. Čia atliekami funkcinės neurologijos tyrimai vaikams, braižomi smegenų žemėlapiai (apie tai šiek tiek vėliau).
O kodėl vaikai? Juk jie nei suformuluos problemos, nei papasakos pojūčių. „Su suaugusiaisiais viskas lengva: pasakai – daro, nes „reikia“. Kitaip jaučiuosi, kad dirbu su vaikais ir bandau rasti ryšį. Vaikus reikia mokėti apžaisti, jais manipuliuoti gerąja prasme. Kai dirbu su vaikais, jaučiu, kad pats tobulėju.
Vaikams viską pateikiame žaismingai, o žaidimas daro stebuklus. Net dirbdamas su suaugusiaisiais, kurie lanko reabilitaciją po lūžių ar kontraktūrų, uždėjęs virtualios realybės akinius, matau, kaip pagerėja judesių amplitudės. Nes išsijungia tam tikri psichologiniai apsauginiai mechanizmai. Tai reiškia, kad pasitelkus smagią veiklą galima gauti kur kas geresnį efektyvumą“, – pasakoja specialistas.
Kaip braižomi smegenų žemėlapiai
Smegenų žemėlapis – tai ne rentgeno nuotrauka, ultragarsas, kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas. Tai bangų, kurias skleidžia smegenys, fiksavimas. Bangoms nuskaityti naudojamos EEG kepurės, kurios turi 22 elektrodus, – šie ir fiksuoja smegenų elektrinį lauką. Kepurės panašios į fantastinių filmų įrangą, tai ateities medicina, bet kartu – pasiekiama ranka.
Smegenų žemėlapis diagnozės nenustato. Jis yra vienas iš funkcinių vertinimų, kuris padeda plačiau pamatyti situaciją. Dar vertinami vaiko gebėjimai pagal amžių, raida, refleksai.
„Smegenys skleidžia bangas (alfa, beta, gama, delta, teta ir t.t.), yra nustatytos šių bangų diapazono normos. Jeigu matome, kad kažkurioje smegenų srityje yra per daug aktyvių bangų, galime nustatyti, ką vaikui verta lavinti, pavyzdžiui, dėmesio koncentraciją, savitvardą.
Jeigu padarytume rentgeno nuotrauką, visų vaikų smegenys atrodytų panašiai. Tačiau matuojant bangas, smegenys yra labai skirtingos. Bangos keičiasi priklausomai nuo vaiko emocijų, vienokios bus, kai vaikas išsigandęs, kitokios, kai ramus“, – aiškina specialistas.
Smegenų žemėlapiai labai palengvina diagnostiką ir gydymo skyrimą. Anksčiau, dirbant su hiperaktyviais ar autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, būdavo atliekami įvairūs testai. Tačiau smegenų žemėlapio metodas yra nepalyginamai informatyvesnis, nes su klientu dirbantys specialistai mato, kokiose smegenų dalyse per didelis bangų aktyvumas arba bangų triukšmas.
„Vieno vaiko smegenyse gali būti passtebimas padidėjęs greitųjų bangų aktyvumas daugelyje sričių. Kito vaiko pakaušinėje dalyje gali vyrauti greitosios, o kaktinėse srityse, svarbiose dėmesio kontrolei, planavimui ir kitoms vykdomosioms funkcijoms, – lėtosios bangos. Nors vaikų patiriami sunkumai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašūs, jų smegenų veiklos ypatumai gali skirtis. Todėl vertiname ne tik simptomus, bet ir bendrą vaiko raidą, funkcinio vertinimo bei smegenų elektrinio aktyvumo duomenis. Pagal jų visumą sudarome individualų pagalbos planą“, – sako Justinas
Smegenų veiklos žemėlapiai dažniausiai atliekami vaikams, patiriantiems raidos, dėmesio, koncentracijos, mokymosi ar elgesio sunkumų, taip pat vaikams, turintiems ADHD, disleksiją ar autizmo spektro sutrikimą. Žemėlapis gali suteikti papildomos informacijos apie individualius smegenų veiklos ypatumus.
Ar galima „pataisyti“ tokį vaiką
Pasak specialisto, kalbant apie smegenų veiklą, tokios sąvokos, kaip „pataisymas“ ar išgydymas, nėra vartojamos. Tačiau tam tikro pagerėjimo įmanoma pasiekti. Bet tai vyksta ne per vieną dieną ir ne per mėnesį.
„Pati aktyviausia vaiko neurogenezė yra iki dvejų metų, o vėliau lėtėja. Ir štai ateina konsultuotis, pavyzdžiui, 4 metų vaikas. Vadinasi dveji metai jau pavėluoti. Per mėnesį neįmanoma atitaisyti neuroninių jungčių, kurios įsirašinėjo ketverius metus. Taigi pataisyti negalime, bet padėti, pakoreguoti – tikrai įmanoma. Turime labai daug ir labai šaunių sėkmės istorijų. Štai vienas 3 metų vaikutis buvo atvestas dėl hiperaktyvumo, kai kurie specialistai įtarė autizmą. Šiandien jis lanko normalią mokyklą, mokosi. Aišku, turi hiperaktyvumo, bet pasivijo raidą ir jam sekasi sėkmingai judėti į priekį“, – pasakoja Justinas.
Kaip tėvams gali padėti socialiniai tinklai
Justinas daug informacijos tėvams suteikia savo socialinių tinklų paskyrose. Viskas prasidėjo netikėtai – Justinas kažkada daug nemąstydamas įkėlė įrašą. Po kurio laiko atėję klientai nustebino: „Matėme jūsų įrašą ir atliekame pratimus, kuriuos parodėte, vaikas pats jų prašo.“
„Supratau, kad toks švietimas tikslingas ir naudingas. Dabar, paklausus guglo ar dirbtinio intelekto, tarp geros ir naudingos informacijos galima rasti daug klaidų. Nusprendžiau, kad reikia šviesti visuomenę. Juk yra visokių tėvelių. Vieni galbūt per daug įsijaučia į vaiko problemą. O kiti atvirkščiai, sako: „Čia viskas gerai, palaukime, išaugs.“
Aš labai nemėgstu šitos frazės (palaukime, išaugs). Visada pateikiu tokį pavyzdį.
Tarkime mes abu iš to paties taško Vilniuje pajudame į Kauną išgerti kavos Laisvės alėjoje. Nuo mūsų starto pozicijos 100 km, tačiau aš 3 laipsniais pasisuku. Mums stovint šalia atrodo, kad aš beveik nepasisukau. Bet kai reikės būti Kaune, jūs atsidursite Laisvės alėjoje, o aš kažkur Kauno mariose (juokiasi). Tie trys laipsniai yra lemtingi 100 kilometrų atstume. O tas 100 kilometrų – tai yra vaiko raida, pavyzdžiui, pirmieji 10 metų“, – dalinasi specialistas.
Savi vaikai pasitarnauja mokslui
Justinas su žmona augina dvi dukras (6 ir 4 metų) ir sūnų (1,5 metų). Ir jis tikrai nėra batsiuvys be batų – stebi savo vaikų raidą, dėl įdomumo patikrina jų smegenų bangas: kaip šios keičiasi, pavyzdžiui, vaikams žiūrint filmukus.
„Ypač įdomu vaiko smegenų raidą stebėti pirmus dvejus metus, žinoma, ir vėliau. Stebėjau, kaip filmukai veikia dukrų smegenis. Pirmąsias 10 minučių aktyvumas labai geras, tarsi gera smegenų treniruotė. Ties 15 minute įvyksta chaosas, smegenys pradeda „virti“. Vaikas darosi piktesnis, irzlus, EEG duomenys rodo, kad tokia veikla neigiamai veikia vaiko kognityvines funkcijas.
Patarimus, kuriuos dalinu kitiems tėvams, taikome ir mes. Namie turime laiko diską su paveiksliukais, ten nupiešta, kas nutinka, jeigu nesilaikai režimo, pavyzdžiui, jeigu eini vėlai miegoti. Esu sukūręs mobiliąją aplikaciją, kurią naudojame šeimoje. Vaikai programėlėje renka taškus už gražų elgesį, tvarkymąsi namuose. Jeigu negražiai elgiasi, – taškai minusuojami. Už taškus galima pirkti, jeigu nori, – saldainį, jeigu nori, – ledų, jeigu nori, – filmuką. Važiuodami į žaidimų kambarį, pasižiūrime, kiek surinkta taškų. Taškų sistema padeda vaikams suprasti, kas yra struktūra“, – dalinasi patarimais tėtis.
O kaip dėl ekranų
Ką smegenų žemėlapių braižytojas mano apie vaikus ir ekranus? Atsakymas nustebino, nes nebuvo ištartas kategoriškas NE.
Justinas sako: „Mano akimis, ekranas nėra problema. Tik klausimas, ką jis pakeitė? Jeigu ekranas pakeitė knygą, bendravimą su tėvais, žaidimą, išėjimą į lauką, tai yra labai blogai. Bet jeigu ta technologija naudojama tikslingai, ribotai, – kodėl gi ne. Mūsų aplikacijoje, kurią kuriame, vaikams bus skirtos 10 minučių treniruotės, nes tai yra saugus režimas smegenims.
Svarbus ir tėvų pavyzdys. Jeigu tu įdiegsi vaikui aplikaciją ir sakysi: „Eik spręst užduotėlių“, o pats nerodysi gero pavyzdžio, tai vaikui bus 100 metų iki tų užduotėlių. Štai vakare ruošiu „Duolingo“ pamokėles (mokausi ispanų kalbos) ir matau – dukra atbėga, atsineša savo telefoną, įsijungia savo „Duolingo“, sako: „Tėte, aš irgi, darykime tai kartu.“
Justino teigimu, technologijos gali suteikti daug vertingos informacijos, tačiau nė vienas smegenų žemėlapis ar išmanioji programa nepakeis kasdienio tėvų ryšio su vaiku. Jo raidai svarbiausi išlieka bendravimas, judėjimas, žaidimas, miegas, aiški dienos struktūra ir suaugusiųjų rodomas pavyzdys.
„Tėvai neturi tapti savo vaiko terapeutais ir kiekvieną dieną ieškoti sutrikimo požymių. Tačiau jeigu kyla abejonių dėl vaiko raidos, geriau pasikonsultuoti anksčiau, negu ilgai laukti ir tikėtis, kad jis viską išaugs. Kartais pakanka kelių tikslingų pokyčių kasdienybėje, o kartais reikalingas išsamesnis vertinimas ir specialistų pagalba. Svarbiausia – ne etiketė ar diagnozė, o supratimas, ko konkrečiam vaikui šiuo metu reikia“, – sako Justinas Blaževičius.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
