Kiekviename „Mamos žurnalo“ numeryje skaitote sėkmingas žindymo istorijas. Tačiau yra ir kitokių. Mama Ieva sutiko pasidalinti savo patirtimi.
Pati pradžia – nėštumas ir kūdikio laukimas
Planuotas ir lauktas pirmasis nėštumas praėjo puikiai, savo kailiu nepatyriau nei ką reiškia pykinimas, nei ką reiškia sunkumas, kojų tinimas, iš pusiausvyros artimuosius vedanti nuotaikų kaita, apie ką buvau prisiklausiusi iš jau gimdžiusių. Visą laisvą laiką skirdavau begaliniam norui sužinoti kuo daugiau apie artėjantį gimdymą, vaikučio priežiūrą, auginimą patenkinti. Įpusėjus nėštumui, pradėjau lankyti nėštukių kursus. Išklausiau dvejuose Kauno gimdymo namuose vykusius kursus, lankiausi keliose pavienėse tematinėse (apie gimdymą, žindymą, priežiūrą) paskaitose, skaitytose gydytojų.
Maža to, paskaičiusi forumuose atsiliepimų, išklausiusi kelių kolegių palankius vertinimus – aštuntojo nėštumo mėnesio pabaigoje užsispyriau lankyti R. Šemetos Nėščiųjų sveikatingumo mokyklą. Kaune jų tuo metu nebuvo, tad du savaitgalius su vyru praleidome Vilniuje.
Būtent pastarieji kursai padarė didžiausią įtaką mano šventam įsitikinimui, kad gimdysiu pati, greitai, be nuskausminamųjų, žindysiu vaikutį nuo pirmos akimirkos iki kol jis pats norės, geriausiu atveju nors iki 4 metų. Ir nors dėl besibaigiančio nėštumo daugybe naudingų patarimų jau negalėjau pasinaudoti, paskutinį mėnesį skyriau save iki galo įtikinti, kaip viskas puikiai dėliosis per gimdymą ir toliau sėkmingai žindant.
Nėštumui artėjant į pabaigą, apsisprendėme nuvykti pas gydytoją (rekomenduotą kaip besilaikantį visų „natūralistiškų“ pažiūrų) pasikalbėti apie būsimą gimdymą. Po apžiūros ultragarsu diagnozė aiški – net neverta galvoti apie gimdymą pačiai, nes kūdikis jau dabar yra daugiau nei 4,5 kg, o aš nesu aukštaūgė.
Taip būtent ir pasakė gydytojas, ir dar pridūrė, kad niekur civilizuotame pasaulyje esant tokiai situacijai, dėl rizikos vaikučiui ir man neleistų gimdyti pačiai. Bandžiau dar pasiginčyti, tikinau, kad nebijau „suplyšti“, nes labai noriu gimdyti pati, noriu, kad kūdikis, atėjęs į šį svetimą pasaulį, iš karto būtų paguldytas ant krūtinės, noriu iš karto pradėti kurti tamprų, šiltą ryšį su juo. Bet gydytojas buvo labai malonus ir sugebėjo mane nuraminti, kad ir po cezario operacijos turėsiu marias laiko apgobti taip lauktą vaikutį meile ir dėmesiu.
Operacijos metu buvau rami, pasitikėjau puikią reputaciją turinčiu gydytoju ir jo komanda, viršuje kabančiuose prožektoriuose mačiau didžiąją dalį proceso ir niekaip negalėjau sulaukti savo „stebuklėlio“.
Pagaliau –susiraukęs, skardžiabalsis 4125 g sveriantis gražuolis pasirodė prieš mano akis, įtikinamai paskelbiau, kad jo vardas Jonas. Viskas vyko žaibišku greičiu, pamenu tik tiek, kad man davė pabučiuoti Jonuką pasisveikinant su juo, pasipylė ašaros… ir dabar dar suvirpa širdutė prisiminus šį pirmąjį susitikimą.
Pirmoji para reanimacijoje
Reanimacijoje neleido vyrui būti šalia, jaučiausi puikiai, tad paprašiau seselės, kad ji gal galėtų atnešti sūnelį, nes vis tiek manęs neima miegas. Buvo liepta ilsėtis, nes ir vaikas ilsisi kūdikių skyriuje. Bandžiau prašyti jam leisti ilsėtis šalia manęs, bet vėl išgirdau: „Ilsėkitės“. Kaip aš galiu ilsėtis, jei taip noriu glausti prie savęs kūdikėlį? Kaip man ilsėtis, jei negaliu duoti jam pirmųjų „stebuklingų priešpienio lašelių“? Kaip man ilsėtis, jei negaliu „apsėti jo savo gerosiomis bakterijomis“? Galvoje sukosi begalė panašių frazių, girdėtų gimdymo kursuose.
Taip kankinausi nuo 9.30 val. iki 12.30 val. Tada jau užmigau. Lygiai 15 val. man atnešė „išalkusį“ Jonuką. Ar jis nuo 9 val. nieko nevalgė? Mane patikino, kad ne. Patikėjau, juk visi gimdymo namai yra „už natūralų žindymą“. Jonukas krūties neėmė.
Kiek begalėdama stengiausi pasisukti šonu, kad jam būtų patogiau, laukiau kol plačiai išsižios, kad čiulptų ne tik spenelį, bet jis suko galvytę į šoną. Vos Jonukas prisiglaudė prie krūties, jį atnešusi seselė išėjo, bet jis iš karto nusisuko. Reanimacijoje budėjusi seselė vis bandė padėti – nieko nepavyko. Taip kankinomės 15 minučių, kol seselės nusprendė, kad vaikas tiesiog nenori valgyti, patikino, kad taip dažnai būna, jis tiesiog nori pailsėti… ir nepaisant mano prašymų, maldavimų, galiausiai – ašarų, Jonukas buvo vėl išneštas. Vėl jį pamačiau 23 val. Istorija ta pati, tik šį kartą jis traukė pienelį apie 5 minutes (didžiulis laikrodis kabėjo man prieš akis, todėl taip tiksliai galėjau sekti laiką). Seselės patikino, kad jam tiek ir gana, jei daugiau nebenori. Ir trečią kartą vaikutį man atnešė 7 val. ryte. Vėl kelios minutės, ir jis „sotus“, sėkmingai verkiantis… Priešpienis, beje, tekėjo „upeliais“. Kai tik nemiegojau, nuolat iš abiejų krūtų spaudinėjau lašelius ir buvau tikra, kad priešpienio turiu pakankamai…
Penkios paros palatoje
Su vyru įsikūrėme atskiroje palatoje. Stengiausi kuo daugiau vaikščioti, judėti, kilnoti kojas, kad tik greičiau sugytų pjūvis. Skausmas buvo minimalus, palyginus su stresu, kurį pradėjau jausti po kelių parų nuolatinio Jonuko verkimo ir krūties neėmimo. Atsigerdavo tik tiek, kiek į verkiančią burnytę įlašindavau gausiai bėgusio priešpienio.
Pasikeitė mažiausiai penkios kūdikius prižiūrėjusios seselės, visos bandė padėti „teisingai priglausti kūdikėlį“ ir visos lingavo galvas, „tinginiu“ vadindamos Jonuką. Trečią parą man pradėjus nuolat verkti po tokių nesėkmių (kai nemiegodavo Jonukas – jis irgi nuolat verkdavo), ateinančios seselės diagnozuodavo iš karto: „Susitvarkyk nervus, nes tai yra vienintelė priežastis, kodėl vaikas neima krūties – jis jaučia stresą, sklindantį iš mamos“. Moku mintinai šią frazę, nes girdėjau ne vieną ir ne du kartus. Sunku apsakyti žodžiais, kaip aš išgyvenau, kad sūnelis nenori žįsti. Vėl atmintyje iškilo nėštukių kursuose girdėtos frazės, kad „tik žindant sukuriamas stiprus mamos ir vaiko ryšys“, „žindomi kūdikiai sveikesni, stipresni, protingesni“ už maitinamus buteliuku ir panašiai.
Galiausiai dar viena nauja seselė pasiūlė nusitraukti priešpienio į taurelę ir pabandyti sugirdyti.
Netrukus pusė taurelės buvo sugirdyta Jonukui ir jis palaimingai užmigo. Pirmą kartą per penkias savo gyvenimo dienas jis užmigo pavalgęs ir ramus, o ne išsikankinęs nuo verkimo ir užliūliuotas ant tėčio rankų. Nuo pirmojo pasisveikinimo su Jonuku iki pat šios akimirkos nejaučiau tokio pasitenkinimo ir jaudulio, pilnavertiškumo, pasitikėjimo savimi. Pačiai „primelžti“ pakankamą kiekį priešpienio kažkodėl nepavykdavo, o kiekvieną kartą kviečiama seselė į pagalbą galiausiai pasakė: „Jei vaikas tinginys, tai gal norit pabandyti mišinuko?“. Po trumpų diskusijų su vyrų jis išlėkė į vaistinę nupirkti pientraukio – juk pati nepagimdžiusi, „pati nesugebėjusi žindyti“ (toks buvo seselių sprendimas) dar galiu bandyti bent maitinti savo pačios pienu, kurio nauda buvau įtikėjusi kursuose, tikiu ir iki šių dienų…
Ir vėl sunku žodžiais nusakyti, kaip skaudu buvo pientraukiu traukiant pienuką išgirsti: „Trauksi ne ilgiausiai savaitę ir baigsi maitinti. Nė viena ilgiau nesikankina“. Tylėjau ir galvojau: „Trauksiu kiek galėsiu!“.
Kitą dieną pagaliau visi trys buvome namuose.
Alternatyvių sprendimų paieškos
Reguliariai, kas 3 valandas mechaniniu pientraukiu traukiau pienelį. Visą parą. Pats traukimas nebuvo labai sudėtingas, nenuobodu, nes nuolat ką nors tuo metu skaitydavau, bet plovimas, virinimas – varė į neviltį. Traukti pienuko šalia miegančio Jonuko negalėdavau, nes procesas jį tuoj pat prižadindavo, bet kaip gardžiai jis gėrė pienelį, kad ir iš buteliuko…
Po kelių dienų nutariau dar kartą bandyti siūlyti krūtį. Pradėjo žįsti –visą valandą nepaleido krūties! Ar tai tiesa? Negali būti, kad pagaliau visi mano skauduliai pasitrauks į šalį ir galėsiu netrukdoma visą parą būti šalia savo vaiko, suteikti jam visapusišką globą, artumą ir meilę! Didelių abejonių kėlė žindymo trukmė – bet aš visą tą laiką jaučiau pienuko tekėjimą, vaikučio žandikauliai ir ausytės judėjo.
Negalvojau apie skaudančius šonus, apie negalėjimą išsimiegoti, nes mano užsispyrimas buvo būtinai žindyti! Taip žindant – valandą žindo, dvi valandas miega, valandą žindo ir t.t. prabėgo mėnuo. Per jį sūnus priaugo vos 100 g. Gydytoja tuoj pat liepė baigti tokias „nesąmones“ ir duoti vaikui mišinio. Vis dėlto nepaklusau ir pradėjau vėl traukti pientraukiu, o Jonas dažnai išgerdavo po dvigubą porciją pagal jo amžiaus kūdikiui rekomenduojamą kiekį. Bet aš norėjau žindyti!!!
Lankant nėščiųjų sveikatinimo kursus buvo leista skambinti akušerei, jei iškils kokių bėdų žindant.
Tačiau išgirdusi, kad vaikui jau mėnuo, o jis gimė per operaciją, ji dvejodama pasakė, kad kaži ar kas pavyktų… Atsisakė atvykti į namus, nes po tiek „sugaišto laiko“ vargu ar pavyks priversti vaiką žįsti.
Kartą man kalbant telefonu su neseniai gimdžiusia drauge ji prasitarė apie antspenius. Nors jie skirti „nugraužtiems“ speneliams, bet ji pasiūlė pabandyti – gal sūnui bus lengviau traukti pienuką? Ir štai aš jau su antspeniu, o Jonas traukia pienelį! Man nėra didesnės laimės, juk pati maitinu! Pačiu sveikiausiu, skaniausiu patiekalu! Per antrąjį vizitą pas gydytoją sužinau, kad Jonas priaugo nepilnus 200 g… Vėl gavau „pylos“, kad badu marinu vaiką…
Besilankant pas vaikų neurologę, ji nurodė kreiptis į jų klinikos akušerę, kuri, esą sugeba padėti „nemokančioms“ žindyti. Ir kodėl pabrėžiamas „nemokėjimas“? Pasiskambinus rekomenduotai akušerei, ji pasiklausė, ar esu išklausiusi nors vienus žindymo kursus, pasakiau kad taip, dar paklausė kur gimdžiau ir ar ten man padėjo seselės kūdikį priglausti prie krūties, pasakiau kad taip. Ir ji nutarė, kad neverta daugiau kankintis, nes vaikas „tinginys“.
Vis dėlto internete susiradau būrelį mamų, padedančių kitoms mamoms, susiduriančioms su žindymo problemomis. Žinojau istorijų, kad ir po kelių mėnesių maitinimo buteliuku dar galima kūdikį pripratinti prie krūties. Tereikia užsispyrimo ir kantrybės. Bet nejau aš jos neturiu? Turiu, ir dar kiek!
Viltis žindyti vėl atgijo. Atsakymo į savo laišką laukiau keletą dienų ir jame sužinojau, kad tą vasaros mėnesį „visos mamos atostogavo“, buvo „stovyklose“…
Po kelių savaičių nutariau baigti eksperimentuoti ir grįžau prie pientraukio.
Aštuoni mėnesiai draugystės su pientraukiu
Ir nors kiekvieną mėnesį Jonas priaugdavo tik po kelis šimtus gramų, aš užsispyrusiai nedaviau mišinio, o kantriai traukiau pienelį. Sakau „kantriai“, nes vienas traukimas, plovimas trukdavo apie pusvalandį. Laimei, pienuko buvo daug, šaldytuve rikiuodavau, po to šildydavau – bet vis tiek tikėjau, kad geriau pašildytas mamos pienukas nei mišinys… Pildžiau net ir šaldytuvo kamerą, rūšiuodama pakelius chronologine tvarka… Kameroje neliko vietos nei pirmosioms daržovėms, nei uogoms, nes vyko nuolatinė pienuko apyvarta. Šviežesnis keisdavo senesnį.
Pripratau prie tokio režimo, pradėjau traukti pienuką truputėlį rečiau, bet vienu metu iš abiejų krūtų, tokiu būdu ir į parką ilgesniam laikui galėdavome išeiti, pasiėmę pienuko šaltkrepšyje, ir šiaip daugiau laiko praleisti kartu. Į klausiančių norą žinoti, „ar žindau, ar maitinu mišiniu“, negalėdavau atsakyti pasirinkdama iš siūlomų atsakymų variantų, todėl atsakydavau savaip – „maitinu pati“. Taip maitinau 8 mėnesius, kol galiausiai dėl nuolatinio vaikučio bėrimo (kad ir kaip žiūrėdavau, ką valgau, atrodė, kad vien nuo bulvių, kurios turėtų būti nealergizuojančios, jį beria, bet tai jau atskira tema…) pradėjau traukti pienuko vis po mažiau ir galiausiai „nutraukiau pienuko gamybą“. Pabandžiau duoti dviejų rūšių mišinuko, bet Jonas atsisakė gerti, tai pasitarusi su gydytoja, pradėjau duoti karvės pieno.
Pabaigos pamąstymai
Nors Jonukui jau 1 metai ir 5 mėnesiai, kažkodėl labai dažnai grįžtu į prisiminimus apie pirmąsias jo gyvenimo dienas, apie tą pirmąjį sunkiausiąjį mėnesį, dažnai mąstau apie priežastis, modeliuoju, kaip galėjo abiems mums būti gerai… jei jis būtų žindęs… Ir keliauti būtų buvę patogiau, ir šiaip daugiau laiko kartu būtume praleidę kartu, ir aš būčiau galėjusi naktį daugiau pamiegoti (mano įsitikinimu, šalia gulinčiam vaikučiui paduoti krūtį ir toliau apsnūdus mėgautis jo valgymu yra nepalyginamai maloniau nei atsikelti iš lovos, nusliūkinti į virtuvę ir po pusvalandžio padirbėjimo, išsiplovus pientraukį grįžti į lovą pamaitinti vaiko, tada vėl eiti į virtuvę išsiplauti buteliuko ir galiausiai išsiblaškius sunkiai užmigti).
Bet čia tik spėliojimai… Gal savotiškas savęs gailestis. Nežinau.
Pagaunu save įtikinėjančią, kad antrą kartą po cezario operacijos nebūčiau tokia klusni ir pasitikinti personalu, kaip nors išsireikalaučiau kuo daugiau praleisti laiko su vaiku, kad jis neturėtų galimybės būti pamaitintas kūdikių skyriuje. Iki šiol esu tikra, kad pirmąją parą jis buvo primaitintas, todėl ir nenorėjo žįsti… Ir galiausiai, iki šiol nuoskaudą ir savotišką piktį sau jaučiu dėl tokio vaikiško ir naivaus įtikėjimo kursuose skelbtomis „tiesomis“ ir kartotomis mantromis: „Mes jau supratome natūralaus gimdymo ir kūdikio maitinimo naudą motinai ir vaikui“. Nepaisant visų pamąstymų, Jonas nėra sirgęs, žvalus, aktyvus, mylintis ir turbūt kaip ir visoms mamoms – pats mylimiausias!
Mama Ieva
„Mamos žurnalas“
Turbūt neveltui organizuojami nėščiųjų kursai, nes su pirmu vaikeliui tikrai kyla daug klausimų. Ypač dėl žindymo. Man pačiai buvo labai sunku, nes nežinojau nei kokia pozicija yra vaikeliui priimtiniausia, nei kaip laikyti krūtį, kad pienas bėgtų lengviau. Pati taip pat išgyvenau gan sunkų laikotarpį, kol supratau kaip teisingai maitinti.