Ar pažįstamas jausmas, kai vaikui sunegalavus niekaip nepavyksta užmigti, o mintys it sugedusi plokštelė įkyriai sukasi galvoje: „Jeigu jam kokia rimta liga? Jeigu ką nors pražiūrėjau?“ Nerimui kylant, mintis veja mintį, ir jūs jau šokate iš lovos: „Turiu pažiūrėti, ar jam viskas gerai.“ Priglaudžiate pirštą po vaiko nosyte ir su palengvėjimu atsikvepiate, pajutusi šiltą oro srovę. Dėl visa ko dar patikrinate kaktą – vėsi. Tačiau grįžus į lovą miegas dar ilgai neaplanko, nes ausys seka kiekvieną įkvėpimą ar kostelėjimą.
Nerimas dėl vaiko yra natūrali motinystės dalis – kiekviena mama stengiasi apsaugoti savo vaiką nuo ligų ar nelaimingų nutikimų. Todėl normalu, jog vaikui susirgus imame jaudintis, tampame budresnės. Bet ar žinojote, kad dalis mamų kasdien išgyvena tokį nerimą be jokios aiškios priežasties – net tada, kai vaikui viskas gerai?
Konsultuoja psichologė-hipnoterapeutė Janina Lesnickienė.
Atrodo, žinau, kad viskas gerai, bet negaliu sustabdyti minčių srauto. Nuolat matau blogiausius scenarijus, kuriuose mano vaiką ištinka siaubingi dalykai. Kartais jaučiuosi nenormali.
Tokius nusiskundimus dažnai girdžiu iš nerimą patiriančių moterų. Deja, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje mažai kalbama apie motinystės nerimą, jo simptomai dažnai nurašomi nuovargiui, hormonams ar jautriam būdui ir daugelis moterų neretai lieka šiame kelyje vienos. Puikiai suprantu, ką jos išgyvena, ne tik kaip specialistė, bet ir mama, nes daugiau nei prieš dešimt metų pati tai patyriau savo kailiu.
Jutau, kad po truputį prarandu save
Gimus, sūnui mane ėmė nuolat persekioti mintis, kad jam kažkas nutiks. Bijodavau, kad jis nustos kvėpuoti per miegus, kad kaip nors negerai jį pakelsiu ir sužeisiu. Negalėdavau jo palikti vieno pažaisti kambaryje ilgesniam laikui, nes įsivaizduodavau, kad ką nors praris, užsprings, nusinuodys. Galvoje sukdavosi blogiausi scenarijai, o kūne nuolat tvyrojo įtampa.
Žinoma, kaip ir dauguma, iš pradžių nesikreipiau pagalbos ir mėginau su nerimu tvarkytis pati (nors jau buvau psichologijos magistrantūros studentė!). Tačiau artėjant trečiajam sūnaus gimtadieniui, ėmiau manyti, kad išprotėsiu, – kad ir ką daryčiau, nerimas vis tiek sugrįždavo bangomis. Norėdavosi tiesiog išsiimti smegenis ir pasidėti ant lentynėlės, nes nuolatinė įtampa ėmė veikti ne tik santykius su vyru, bet ir su savimi – jutau, kad po truputį prarandu save.
Galų gale, išbandžiusi hipnoterapiją ir suvokusi, kas išties verčia mane nerimauti, ne tik protas, bet ir kūnas patikėjo, kad sūnus yra saugus. Maniau, jog pagaliau galiu lengviau atsikvėpti, tačiau nerimas pasivijo mane kitu pavidalu – kai sūnui suėjo devyneri, jis ėmė jausti nepaaiškinamą baimę susirgti… Prasidėjo nuolatinis rankų plovimas iki žaizdų, panikos priepuoliai bei miego sutrikimai. Supratau, jog ilgą laiką nesikreipdama pagalbos „padovanojau“ nerimą savo vaikui. Todėl šiandien suprantu, kaip svarbu apie tai kalbėti su kitomis mamomis, kad sustabdytume šią nerimo grandinę.
Kada nerimas tampa perdėtu?
Pirmiausia svarbu paminėti, jog nerimas yra natūrali kūno ir proto reakcija, kuri įjungia „vidinę signalizaciją“, kai jaučiame grėsmę. Tai mūsų išlikimo mechanizmas, kuris padeda būti budriems, kai reikia saugotis. Įsivaizduokime tą dalį, kuri mūsų smegenyse yra atsakinga už nerimą (ji vadinama migdoliniu kūnu), tarsi dūmų detektorių. Kaip ir dūmų detektorius nesugeba atskirti, ar virtuvėje kilo gaisras, ar tik blynas prisvilo, taip ir migdolinis kūnas nereaguoja logiškai – jam nesvarbu, ar pavojus tikras, ar tik įsivaizduojamas. Jo darbas yra perspėti, o mūsų darbas yra reaguoti: prisvilo blynas – išjungiame aliarmą. Arba: atėjo nerami mintis – logiškai įvertiname, ar mums tikrai gresia pavojus, jei reikia, imamės veiksmų ir grįžtame prie savo įprastinio gyvenimo.
Tačiau nerimą turintiems žmonėms sunku sustabdyti „aliarmą“. Tiesą sakant, kuo labiau bandoma ignoruoti tą neramių minčių srautą, tuo garsiau jos „šaukia“. Štai čia ir prasideda problema – kai šis vidinis „detektorius“ ima veikti per dažnai ir per garsiai, net tada, kai dūmų nėra. Tokiu atveju kiekvienas vaiko kostelėjimas, temperatūra ar neįprastas elgesys perdėtai analizuojamas, vertinamas, kuriamos diagnozės, nes atrodo, kad viskas kelia grėsmę. Dar blogiau, kai moterys įsikalba sau, kad tai – motiniška nuojauta.
Svarbu suprasti, jog nuojauta – tai tvirtas, ramus žinojimas, kad kažkas ne taip. Ji veikia kaip subtilus signalas, skatinantis veikti, bet nekelia panikos. Tuo tarpu nerimas beveik visada lydimas įkyrių minčių bei kūno įtampos. Tai be galo vargina, nes moteris nustoja gyventi realiame pasaulyje ir ima gyventi savo galvoje. Galų gale toks „egzistavimas“ priveda prie fizinių negalavimų: kankina širdies permušinėjimai, drebulys, virškinimo problemos ar skrandžio skausmai ir daugelis kitų. Šie negalavimai ne visada susiejami su nerimu, o apsilankius pas gydytoją dažna moteris sužino, jog jai viskas gerai, nors gerai ji toli gražu nesijaučia.
Ką pasąmonė atskleidžia apie nerimą?
Nerimo priežastys gali būti įvairios – nuo paveldimumo, vaikystės patirčių iki stresinių įvykių. Šiandien kviečiu panagrinėti nerimo priežastis ne per psichologijos vadovėlių prizmę, bet remiantis realiomis žmonių patirtmis, kurios atsiskleidžia hipnoterapijoje.
Hipnoterapija – tai saugus, moksliškai pagrįstas metodas, kurio metu padedant specialistui žmogus pasiekia gilaus atsipalaidavimo būseną. Šioje būsenoje galime pasiekti pasąmonę – tą mūsų dalį, kurioje saugomi visi prisiminimai, emocijos ir giliausi įrašai, kuriais vadovaudamiesi dažnai nesąmoningai kuriame savo kasdienybę. Būtent pasąmonėje ir glūdi visi atsakymai, kaip, kodėl ir kokiu tikslu tam tikra problema atėjo į žmogaus gyvenimą. Kadangi hipnoterapija padėjo man pačiai, nenuostabu, kad norėdama padėti savo vaikui ir pati pasukau šiuo profesiniu keliu. O pradėjusi taikyti hipnoterapijos metodą, atkreipiau dėmesį, jog daugumos su nerimu susiduriančių žmonių pasąmonėje įstrigusios gana panašios patirtys. Nors kasdienybėje jos seniai pamirštos ar net užgniaužtos, šios patirtys neretai tampa nerimo priežastimi.
Nesaugi aplinka
Viena dažniausių – nesaugios vaikystės prisiminimai. Nors moterys dažnai sako, jog iš savo vaikystės nieko neprisimena (o tai normalu, nes pasąmonė stengiasi tokias patirtis užgniaužti), hipnoterapijoje jos pasakoja, kaip augo su girtaujančiais tėvais, pasitaiko ir smurto atvejų. Augdamos tokioje aplinkoje jos išmoko, kad pasaulis yra nesaugus, nenuspėjamas. Taip jų, jau suaugusių, gyvenime atsirado perdėta kontrolė – kaip kompensacija, nes pasąmonė visais įmanomais būdais bandė jas apsaugoti nuo patirto bejėgystės jausmo.
Viena klientė sesijos metu suvokė: „Nežinojau, ko tikėtis iš girto tėvo, tad dabar privalau viską valdyti, nes kitaip nesaugu“. Tačiau kai tokios moterys ir vėl susiduria su realybe, jog visko kontroliuoti neįmanoma, pasąmonėje įsijungia nerimas. Ir jei iki tapimo mama dar pavyksta viską išlaikyti savo rankose, gimus vaikui, nerimas dažnai sustiprėja, nes motinystė labai aiškiai parodo, jog mes negalime kontroliuoti visko. Kūdikiui verkiant, sergant ar tiesiog elgiantis savaip, ypač išryškėja bejėgiškumo jausmas, kurio pasąmonė siekia išvengti. Todėl senos kontrolės strategijos ima griūti, o kartu su jomis sustiprėja ir nerimas.
Skaudžios patirtys
Netektis – vienas iš giliausių žmonijos skausmų, todėl pasąmonė dažnai pasirenka nerimą kaip apsaugos formą, kad tik galėtų išvengti visų su netektimi susijusių jausmų. Todėl nenuostabu, kad sesijose dažnai iškyla su netektimi susiję prisiminimai. Ir visai nebūtina prarasti žmogaus fiziškai – kartais užtenka stipriai paveikusio išsiskyrimo, kaip nutiko vienai mano klientei. Moteris vaikystėje nuolat patirdavo skaudžius atsisveikinimus su artimu žmogumi, kuris dėl darbo ilgą laiką būdavo toli. Laukimas užsitęsdavo iki mėnesių, o širdyje augo nepakeliamas ilgesys. Pasąmonė išmoko šią žinutę: „Netektis reiškia skausmą, su kuriuo neįmanoma susitvarkyti. Todėl geriau iš anksto saugotis, bijoti, nerimauti, nei dar kartą patirti tokį vidinį praradimą“.
Panašiai atsitinka ir tada, kai moters pasąmonė nėštumą ar gimdymą užfiksuoja kaip sunkų, gąsdinantį, nekontroliuojamą įvykį, nes tuo metu išgyvenama itin stipri bejėgystė ir baimė netekti vaiko. Ir tam, kad daugiau niekada nebepatirtume to jausmo, pasąmonė stengiasi išvengti galimų nelaimių, ligų ir t.t., sukeldama nerimą.
Iš mamos perimtas nerimas
Kartais nebūtina patirti stipriai į atmintį įsirėžusių įvykių, kad vėliau gyvenime iškiltų nerimas. Dalis mano klienčių (tarp jų – ir aš pati) hipnoterapijos metu prisimena savo mamas, nuolat dėl visko nerimaujančias ir besijaudinančias. Pavyzdžiui, viena moteris prisiminė, jog vaikystėje, kiekvieną kartą jai susirgus, mama vedžiodavo ją pas gydytojus, ieškodavo paslėptų ligų, nuolat nuo visko „gydė“. Maža būdama ji suprato: „Sirgti yra pavojinga, gali nutikti kažkas blogo, ko mama labai bijo. O jei bijo mama – bijoti turiu ir aš.“ Tai natūralu, nes vaikystėje apie pasaulį sprendžiame stebėdami artimiausią aplinką. Jei augame šalia nuolat nerimaujančio žmogaus, pamažu nerimas tampa ir mūsų pačių pasaulio dalimi, kurią nešamės į suaugusiojo gyvenimą.
Kad ir kas sukelia nerimą, jis nėra ir neturi būti viso gyvenimo nuosprendis – tiek mano asmeninė, tiek klienčių patirtis rodo, jog supratus savo nerimo priežastis, atskyrus jį nuo savęs bei perrašius senas vidines reakcijas, galime lengviau jį suvaldyti arba nuslopinti iki normalaus lygio. Kartais vien tik suvokimas, kad nerimas turi priežastį ir jį galima valdyti, dažnai padeda nuraminti kūną, pagerinti santykius su vaiku ir vėl jausti, kad gyvenimas yra saugus ir pilnas džiaugsmo. Svarbu suprasti, kad pasitelkus tinkamą pagalbą, metodus ar praktiką galima susigrąžinti vidinę ramybę.
Ir pabaigoje – nebijokite kalbėti apie nerimą, dalintis patirtimi su kitomis mamomis, o prireikus – kreiptis į specialistus. Pagalbos prašymas – tai ne silpnumas, o pirmas žingsnis į vidinę ramybę. Ne tik jūsų, bet ir jūsų vaiko.
Štai keli patarimai, jei dažnai jaučiate nerimą:
- Kai kyla nerami mintis, sustokite ir atkreipkite dėmesį į savo kūną. Paklauskite savęs: „Ar tai ramus žinojimas (nuojauta), ar kūne jaučiu įtampą (nerimas)?“ Galbūt sparčiau plaka širdis, įsitempę pečiai, padažnėjo kvėpavimas? Šis paprastas žingsnis padeda atskirti tikrą įspėjimą nuo automatinio baimės atsako.
- Įvardinkite sau „aš tik galvoju, kad …“ ir užbaikite tuo, kas jus neramina. Tai padeda atsiriboti nuo emocijos ir suvokti, jog nerimas nėra jūsų dalis. Tai tiesiog kažkas, ką patiriate.
- Lėtas, sąmoningas kvėpavimas siunčia smegenims signalą, kad esate saugūs, mažina įtampą kūne ir nuramina nervų sistemą, tad kitą kartą, kai apims nerimas, atlikite šį pratimą. Giliai įkvėpkite pro nosį, skaičiuodama iki 4. Sulaikykite kvėpavimą, skaičiuodama iki 7. Lėtai iškvėpkite pro nosį, skaičiuodama iki 8, jausdama, kaip įtampa palieka kūną.
- Stenkitės daugiau judėti, leisti laiką gryname ore, sulėtinti tempą. Visa tai padeda reguliuoti nervų sistemą ir sumažinti ne tik nerimą, bet ir stresą.
- Jei jaučiate, kad nerimas tapo nekontroliuojamas, sutrikdo kasdienę veiklą, apima kitas gyvenimo sritis ir tęsiasi ilgiau nei šešis mėnesius, dažniausiai tai rodo generalizuoto nerimo sutrikimą. Nelaukite, kol nerimas praeis savaime, ir kreipkitės į specialistus.
Jeigu turite klausimų psichologei-hipnoterapeutei Janinai Lesnickienei, kreipkitės paštu:
janinaleshipnoterapija@gmail.com
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.12.29.
