Ilgametė žurnalo autorė, pedagogė Vilma Grigienė tyrinėja liaudies pasakas. Jos patarimai, kaip vaikams parinkti pasakas, kaip jas sekti – tikrai bus naudingi ir jums.
***
Dirbu Valdorfo darželyje, todėl kiekvieną dieną seku vaikams pasakas. Akimirką gyvenimas sustoja ir ima tekėti kita kryptimi, kitoje erdvėje, kitu laiku. Vaikų akys žiba, jų galvose sukasi neregėti „filmai“, kuriuos, sekdama mano žodžiais, kuria jų vaizduotė.
Dar nelankantys mokyklos ir net šiek tiek vyresni vaikai mąsto vaizdiniais, todėl liaudies pasakos, papasakotos vaizdinių kalba, yra tas „sielos maistas“, kurio vaikams labai reikia.
Šis mąstymas vaizdiniais matyti ir vaikų žaidimuose iki 6–7 metų. Jei 3–5 metų vaikams duodame laiko ir galimybių žaisti laisvą, suaugusiųjų nevadovaujamą žaidimą, galime pastebėti, kaip lengvai jis rutuliojasi pagal tai, ką vaikas aptinka savo žaidimo erdvėje. Visi daiktai įkvepia žaisti, jie gali virsti bet kuo, ko reikia žaidimui, vaikas ir pats be galo lengvai persikūnija: čia jis katė, čia – arkliukas, o čia jau šuns šeimininkas, karalius, drakonas ar plėšikas. Vaiko žaidimas yra tokia pati pasaka, kuri plėtojasi čia, šalia mūsų ir pasakoja mums apie vaiko gyvenimą, jo įspūdžius, baimes ir troškimus.
Tautų sapnai
Rudolfas Štaineris, Valdorfo pedagogikos įkvėpėjas, yra pasakęs, kad pasakos – tai tautų sapnai. Taip, kaip mūsų naktiniai sapnai gali mums pašnabždėti tai, ko kasdienybėje nepastebime, ko nenorime suprasti, taip ir pasakos pasakoja apie tai, kad vyksta mūsų dvasioje. Juk ne vienai moteriai yra tekę sapnuoti, kad laukiasi ar susilaukė vaikelio, nors gimdyti tikrai nesiruošė. Sapnas mums sako – reikia pokyčių, reikia kažko naujo, reikia pagaliau leistis „į kelionę“. Naujas gyvenimo etapas paprastai kupinas pavojų ir nuotykių, bet viskas visada baigiasi gerai, nes sunkumai ir reikalingi tam, kad tai, kas atsiranda mumyse naujo, užaugtų, subręstų ir sustiprėtų.
Vaikams nereikia aiškinti pasakų, jų namai yra mūsų pasąmonė. Nebent jau būdami suaugę nuspręsime naudotis pasakomis kaip sąmoningos išminties šaltiniu – aiškintis prasmes, simbolius, stebėti, kaip jos reiškiasi gyvenime, ko galime iš jų pasimokyti.
Žodyno turtinimas
Aš pati, sekdama pasakas, stengiuosi nieku gyvu netrumpinti, įsiminti visus tuos nesuprantamus, bet ypatingą pasigardžiavimą vaikams teikiančius žodelyčius. Pavyzdžiui, ver-še-ni-kė. Skamba lyg koks burtažodis. Vaikams burtažodžiai patinka. Ir geriau jau tuo burtažodžiu bus veršenikė nei kieme atsitiktinai nugirstas keiksmažodis.
Nekeičiu senovinių žodžių suprantamais (pavyzdžiui, jei pasakoje yra kančiukas, taip ir seku, nevadinu jo botagėliu, bet jei vaikas paklausia, išverčiu). Kalbą aš labai branginu, ji gali daug papasakoti apie mūsų mąstymą, ir net jei pasakose išlenda to meto svetimybės, manau, kad jos yra svarbios. Tai ir yra tarsi nueiti į muziejų ir pajusti, kaip gyveno žmonės tuo metu, kai pasaka buvo užrašyta.
Kaip pasiruošti sekti pasaką?
Visų pirma susiraskite pasaką, kuri jumyse pažadina kažką, kas iki šiol tylėjo.
Perskaitykite kelis kartus, pagyvenkite su ja, mintyse susikurkite filmą – vieną vaizdinį po kito. Įsivaizduokite, kaip atrodo pasakos herojai, kuo jie apsirengę, kokiuose rūmuose ar trobelėje gyvena, ant kokios krosnies žarsto pelenus, kaip atrodo kvailelio ganomos kiaulės. Kai mintyse susikursite filmą, nebereikės teksto mokytis mintinai, jūs tiesiog „žiūrėsite“ ir pasakosite. Beje, visų įsivaizduojamų detalių vaikui pasakoti tikrai nereikia, pakanka, kad jūs jas žinosite.
Kitas žingsnis – išsirinkite kelias frazes, kurios jums atrodo labai svarbios ar gražios, jaudinančios. Jas išmokite mintinai ir kiekvieną kartą, kai seksite, jas pakartokite žodis žodin. Vaikams tai suteiks saugumo, padarys pasaką „atpažįstamą“. Išsiaiškinkite neaiškius žodžius. Jei pasakoje minimas „kančiukas“ ar „grabas“, vaikas būtinai paklaus, ką tai reiškia. Pagalvokite, kaip trumpai paaiškinsite mažam vaikui. Tik jokiu būdu neišmeskite iš pasakos neaiškių žodžių – kuo turtingesnė mūsų kalba, tuo turtingesni esame mes patys. Ir tuomet viską pamirškite – išsižiokite ir leiskite pasakai srūti iš jūsų lūpų.
Seksite pirmą kartą, – atrodys, kad einate mišku naktį, vis apgraibomis; seksite tą pačią pasaką antrą kartą, – pajusite, kaip einate šviesiu, plačiu keliu, viskas kur kas aiškiau, nebebaisu; seksite trečią, ketvirtą kartą, – atrodys, kad ariate lauką, net jei prieš tai gyvenote su pasaka gana ilgai, ji gali atverti paslapčių, kurių nesitikėjote, o ir vaikai parodys, kas jiems svarbu, – neleis praleisti tam tikrų frazių ar žodžių, taisys.
Kaip pasirinkti pasakas?
Patiems mažiausiems vaikams (2,5–4 m.), kai jie jau geba išklausyti trumputę pasaką, pradėkite kurti vakaro ritualą – prieš miegą pasekite trumpą gyvulinę ar formulinę pasakėlę (formulinės – tai pasakos su įvairiais pasikartojimais).
4–7 metų vaikams jau tinka stebuklinės, ilgesnės pasakos, jie mielai klausys apie karaliūnus, našlaitėles, kaukus ir pan.
Jei pasaką skaitote, rinkitės knygą be iliustracijų. Saikingos, skoningos, nekarikatūrinės iliustracijos yra gerai, tačiau tokių knygų labai mažai, be to, nereikia atimti iš vaiko smegenų darbo, lai jos kuria savo vaizdinius.
Jei vaikas prašo tos pačios pasakos, sekite tą pačią tol, kol jos prašys, net jeigu tai truktų metus. Jei prašo vis naujos, bandykite susitarti ar sukurti tokį ritualą, kad tą pačią pasaką seksite bent kelis kartus. Šiais laikais, kai aplinkui gausu įvairių stimulų, eiti „į plotį“ (kai ieškome vis naujų ir naujų įspūdžių) kur kas lengviau ir maloniau nei eiti „į gylį“, kai tame pačiame veiksme ar pasakojime galime rasti visų naujų ir naujų gelmių.
Geriau rinkitės liaudies, o ne autorines pasakas. Autorinės pasakos – tai jau minties ir fantazijos, nebe vaizdinių produktas.
Vaikams geriausia klausytis savo tautos ar giminingų tautų pasakas.
Netrumpinkite ir nekeiskite pasakų, geriau jau tų, kurios jums kelia abejonių, nesekite visai.
Nekurkite pasakų, nes tai jau bus literatūros kūrinys, tinkamas vyresniems vaikams. Verčiau pasakokite apie savo vaikystę, apžvelkite praėjusią dieną.
Niekada nenaudokite vakarinės pasakos paskatinimui ar bausmei. Net ir pas beviltiškai negerai besielgiančius vaikus pasaka vis tiek ateina.
Parengė Neila Ramoškienė, Eglės Gelažiūtės pieš., Kęstučio Kuskio nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 rugpjūčio 8 dieną.
