„Dalis draugų ir bendraamžių nesuprato, kodėl mes norime globoti vaiką. Girdėdavau, kaip mane vadina šaunuole, bet patys taip nesielgtų. Tiesą sakant, mes su vyru niekada nemanėme, kad vaikai bus kliūtis gyvenime, ribos siekiant tikslų. Ir tikrai neriboja: aš pasiruošiau ir išlaikiau pretendentų į teisėjus egzaminą, vyras sėkmingai plėtoja verslą“, – pasakoja 32-ejų Miglė, kartu su vyru 35-erių Martynu auginanti judviejų sūnų Margirį ir globotinę Meilutę, kuriai birželį sukako aštuoniolika.
Likus savaitei iki birželio 28 – liepos 4-ąją vyksiančių globos savaitės renginių ir liepos 4-ąją minimos Globėjų dienos, susivieniję 66 globos centrai „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis.
Dabar Miglės, Martyno, Meilutės ir Margirio šeima gyvena Kauno rajone. Miglė teisininkė, laisvalaikiu mėgsta siūti, skaityti, domisi nekilnojamuoju turtu, ekologija. Martynas vadovauja savo verslui, domisi automobiliais, bitininkyste ir sendaikčiais. Sūnus Margiris lanko darželį, mėgsta žaisti, žiūrėti filmukus apie herojus. O globotinė Meilutė – moksleivė, mėgsta sportuoti, išbandyti įvairius makiažo, manikiūro sprendimus.
Meilutės globos istorija prasidėjo 2013 m., kai Miglė pradėjo savanoriauti vaikų namuose. Tuomet Meilutei buvo 10 metų. „Meilutė buvo labai graži, miela mergaitė. Daug šnekėdavo, klausydavosi, šypsodavosi. Pamanėm, neteisinga, kad jai tenka gyventi vaikų globos namuose, norėjom padėti jai užaugti. Jautėm, kad turim kuo pasidalinti“, – pasakoja Miglė.
Jai pritaria ir Martynas: „Kai Miglė pasiūlė, man abejonių nekilo. Mielas vaikas, bet daug ko nežino, nėra patyrusi, išbandžiusi. Patiko Meilutė, norėjom jai pagelbėt.“
Iš pradžių šeima su Meilute susitikdavo du kartus per savaitę globos namuose, atlikdavo namų darbus, kalbėdavosi. Po to pradėjo prašyti leidimo išeiti kartu į miestą, kiną, teatrą, kavinę.
„Kai pradėjome su Meilute susitikti, buvau paskutinio kurso studentė, rašiau magistrinį darbą, ruošiausi baigiamajam egzaminui. Kai Meilutė pas mus viešėdavo savaitgaliais, dar gyvenom 18 kvadratinių metrų bute, vėliau pradėjom kurtis neįrengtame name. Kai tvarkėmės dokumentus dėl globos, lankėm globėjų kursus, įrenginėjom Meilutės kambarį. Darbus baigėm prieš pat atsikraustant“, – entuziastingai pasakoja Miglė.
Tėvų susirinkimuose vis dar keistai atrodom, nes esam daug jaunesni
Taip jau sutapo, kad tiek Meilutė, tiek Margiris į šeimą atėjo beveik vienu metu. Vasario 12-ąją atkeliavo į namus Meilutė, o balandžio 2-ąją gimė Margiris. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai.
„Jaučiausi Meilutei reikalinga, dar tada, kai ją imdavau savaitgaliais svečiuotis. Mačiau, kad ji manęs laukia, grįžusi po savaitgalio puikuodavosi, kiti vaikai pavydėjo. Būdavo liūdna, nes supratau, kiek nedaug ji gauna mano dėmesio ir rūpesčio, tačiau tai vis tiek yra daug daugiau nei kiti vaikai. Keista būdavo ją vežti namo. Sukosi mintys, kiek daug dar visko neparodėm, nepapasakojom, neišbandėm kartu. Norėjau ją globoti, ja rūpintis. Meilė atsirado pamažu. Tiek su Meilute, tiek su Margiriu ryšys užsimezgė, kai jis tapo abipusis“, – pasakoja Miglė.
Pasak Martyno, abipusis ryšys su Meilute užsimezgė jai atsikrausčius ir pradėjus daugiau laiko leisti kartu.
Globėjai iki šiol keista, kad vyresni žmonės pernelyg sureikšmina kraujo ryšį. Pasak Miglės, kokios nors tetos stebisi, kaip svetimą žmogų į namus priima, o pačios su savo giminaičiais net nebendrauja: „Ir kai savas vaikas gimsta, juk ne iš karto įsimyli. Rūpiniesi, gyveni, pamilsti.“
Jauniesiems globėjams teko susidurti ir su įvairiais iššūkiais. Kartais susidarydavo nejaukios situacijos, kai tekdavo prisistatyti Meilutę. „Nesinorėjo pastatyti Meilutės į nepatogią padėtį ir vadinti ją globotine. Prisistatant mama, nebuvau tikra ar jai tai tinka. Kai jau atsikraustė į mūsų namus, situacija sprendės lengviau. Nors tėvų susirinkimuose vis dar keistai atrodom, nes esam žymiai jaunesni“, – su šypsena sako Miglė.
Meilutei taip pat teko prisitaikyti prie taisyklių, nuoseklaus reikalavimo jų laikytis. Kaip ji sako, buvo keista, kad prie stalo turi susirinkti visi drauge, važiuoti į svečius kartu, visada kartu švęsti šventes. „Buvo neįprasta, kad šaldytuve visada yra maisto. Atsikrausčius teko tapti daug savarankiškesne, savarankiškai autobusu važiuoti į mokyklą, kartais pačiai atsikelti“, – pasakoja Meilutė.
Būsimiems globėjams linki drąsos priimant sprendimą
Šiuo metu Miglė ir Martynas stengiasi dalytis vaikų priežiūra, pakaitomis veža į darželį, dalyvauja tėvų susirinkimuose.
„Stengiamės susirinkt visi, dažnai vakarieniaujam vėlai, nes Martynas užtrunka darbe. Bet mes stengiamės palaukti, nes tikslas ne pavalgyt, o pabūti kartu ir pabendrauti. Šiokiadieniais irgi stengiamės susėst prie bendro stalo vakarienei. Dalyvavimas būna būtinas, galima nevalgyt, bet privalu pabūti kartu. Savaitgaliais kartu pusryčiaujame“, – pasakoja Miglė ir priduria, kad kartu su Meilute gamina, tvarkosi, eina pasivaikščioti, dažnai susėda atsigerti arbatos ir mergaitiškai paplepėti.
Abu globėjai mėgsta naujus iššukius, įvairias naujas veiklas, yra atviri naujovėms ir pasitiki savo jėgomis. „Taip stengiamės auginti ir vaikus. Skatiname juos išbandyti įvairius dalykus, tikėti, kad įdėtas darbas, pastangos atsiperka, todėl visada verta stengtis“, – sako globėjų šeima.
Būsimiems globėjams jie palinkėtų drąsos priimant sprendimą. „Manome, kad nereikia susikoncentruoti į vaikus, o tiesiog visiems kartu gyventi. Mes kaip tėvai sukūrėm šeimą, bet tai ne vienintelis mūsų vaidmuo ir savo pavyzdžiu turime parodyti, kaip būti stipriais, pasitikėti savimi, siekti ir pasiekti savo svajonių, nenuleisti rankų, kai nesiseka. Kartais to pavyzdžio ir užtenka, kad kažkieno gyvenimas susiklostytų visai kitaip“, – neabejoja jaunieji globėjai, į savo jaukią šeimą priėmė Meilutę.
Nuotraukos Foto Plunksna
Susiję straipsniai
