Psichologė Giedrė Skupienė, www.gyvenimoraktas.com
Mes tik ką atvažiavome prie sporto klubo ir aš išleidau savo 8 metų sūnų į plaukimo treniruotę. Dar nespėjau apsukti automobilio, o jis jau atbėgo atgal prie mašinos beveik verkdamas, kad pamiršo plaukimo kepuraitę, o be jos jam neleidžiama dalyvauti treniruotėje. Spėkite, kas kitą kartą ruošiantis treniruotei pakavo sporto krepšį? Taip, aš. Atpažįstate save? Taip elgiausi tol, kol savęs paklausiau – ko taip mokau savo sūnų?
Aš juk žinau, kad jis turi išmokti atsakingumo, savarankiškumo, bet kartais taip baisu leisti vaikui patirti nesėkmę, nes atrodo, jog pasekmės gali būti per skaudžios ir per sudėtingos, kad susidorotų. Kai jums atrodo, kad galbūt darote per daug už vaikus arba jaučiatės visai išsekę, paklauskite savęs: esu mokantis ar pasirūpinantis tėvas/mama? Štai skirtumas.
Mokantis tėvas/mama
Jei esate mokantys tėvai, jūs parodote vaikams, kaip padaryti vienus ar kitus darbus, pasiruošti renginiams, įvykiams ir leidžiate tai daryti patiems. Jūs stebite, kai jie kovoja su sunkumais ir net leidžiate jiems patirti nesėkmę, nes suprantate, kad mokymas yra maratonas, o ne sprintas. Jūs priimate, kad darbas gali būti atliktas ne taip gerai, kaip jūs patys būtumėte padarę, arba jis atliktas kitaip, nei būtumėte darę jūs. Tačiau pagrindinis tikslas yra išmokyti vaiką būti savarankišku, o ne tobulu.
Mokantys tėvai sako: „Aš galiu tau padėti sukurti mokyklai reikalingų daiktų sąrašą, kurį galėsime pakabinti ant šaldytuvo“. O toliau vaiko sprendimas, pasinaudos jis šiuo pasiūlymu ar ne.
Juk mums svarbu, kad:
vaikas išmoktų prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus bei sprendimus;
patirtų ir išmoktų susitvarkyti su pasirinkimų pasekmėmis;
suprastų, kad nesėkmė gali būti labai gera mokytoja;
tikėtų, kad jis geba priimti teisingus sprendimus ir pasirūpinti savimi bei savo atsakomybėmis.
Pasirūpinantis tėvas/mama
Jei esate šio stiliaus tėvai, jūs pasirūpinate viskuo ir padarote visus darbus patys, nes taip yra greičiau ir paprasčiau arba tiesiog norite, kad būtų padaryta teisingai, tai yra jums priimtiniausiu būdu. Kartais jūs taip elgiatės, nes leisti vaikui patirti nesėkmę jums patiems yra nepakeliama patirtis, kadangi nesėkmė atrodo gėdinga, skausminga ir, žinoma, dažniausiai lydima pasekmių.
Pasirūpinantys tėvai supakuoja mokyklinį krepšį, iškrausto iš krepšio ir išdžiausto po treniruotės šlapius drabužius, padeda sąsiuvinius ir vadovėlius į vietą, ryte įduoda į rankas pietų dėžutę, primena pasiimti striukę ir t.t.
Mes labai lengvai ir natūraliai imamės pasirūpinančių tėvų vaidmens dažnai to nė nesuvokdami. Juk mes norime, kad vaikas mokytųsi, augtų savarankiškas, bet tiesiog pasirūpinti įvairiais dalykais patiems yra paprasčiau ir greičiau. Mes norime greitos sėkmės, norime, kad vaikas būtų saugus ir laimingas, bei vengiame širdies skausmo dėl vaiko laikinos nesėkmės.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje savarankiškumas kur kas svarbiau nei trumpalaikė sėkmė ir ramybė!
Taigi, jei norime tapti mokančiais tėvais, siekiančiais ilgalaikės sėkmės, mus reikia būti pasirengusiems šiems dalykams:
Pasipriešinimas ir sunkumai
Kartais vaikai nori išmokti, bet gana dažnai jiems labai patogu, kai tėvai padaro už juos ir viskuo pasirūpina. Pavyzdžiui, vaikas galvoja: „kam man mokytis susitvarkyti nešvarius skalbinius, jei kažkas kitas gali tai padaryti už mane?“ Taigi, pradėję mokyti, pirmiausia galime tikėtis pasipriešinimo. Taip pat galime tikėtis sunkumų, ypač mokymosi pradžioje. Tai gali būti labai nelengva ne tik vaikui, bet ir mums patiems. Juk mums greičiau, paprasčiau ir mes žinome kaip. Tačiau svarbu atsispirti pagundai padaryti už vaiką. Priminkite sau, kad tai ilgalaikė investicija. Įveikdamas kliūtis, vaikas tampa stipresnis ir protingesnis. Be to, jūs esate netoliese, jei reikėtų patarimo.
Mokyti ir pakartoti
Kai pirmą kartą rodote savo vaikui, kaip susilankstyti marškinėlius, gali būti visai smagu. O kaip dešimtą kartą?
Turbūt smagumo nedaug, o irzulio ir bambėjimo – su kaupu. Tačiau tikėkite – vaikams reikia daugiau pavyzdžių ir ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Stebėkite vaiką atliekantį darbą. Kur jis suklysta, užstringa? Padėkite tik toje konkrečioje vietoje. Paprašykite partnerio parodyti, kaip tai atlikti kitu būdu. Be to, prisiminkite, kad vaikai gali jus tikrinti, ar tikrai jūs atiduodate šią užduotį jiems visam laikui, ar dar galima ja atsikratyti bent laikinai. Išlaikyti nuoseklumą labai svarbu, todėl atsilaikykite pagundai griebti ir viską sutvarkyti.
Pagirti ir atšvęsti
Būkite pasiruošę girti, girti ir girti. Pastebėkite ir pasidžiaukite bandymu atlikti užduotį, net jei ji nepavyko. Pasidžiaukite rezultatu, kai pavyko iš dalies arba beveik. Susilaikykite nuo bambėjimo, kai rezultatas nėra tobulas arba atliktas kitaip, nei būtumėte darę jūs. O svarbiausia – nepulkite perdaryti. Priimkite tas raukšles ant šventinio stalo staltiesės ar kreivai sulankstytus marškinėlius. O kai vaikas patobulės, pagirkite, atšvęskite vėl. Pasakykite, kaip didžiuojatės vaiku, kad jis auga ir tobulėja, yra savarankiškas.
Kiekvienas iš mūsų gali rasti būdų ir kelių padėti vaikams augti savarankiškiems. Svarbu turėti prieš akis ilgalaikį tikslą ir vaiko savarankiškumo ugdymą priimti kaip investiciją į sėkmingą vaiko ateitį.
„Mamos žurnalas“
