Konsultuoja akių priežiūros ir gydymo centro „Rega“ akių ligų gydytoja, Lietuvos mokslo premijos laureatė dr. Rasa Bagdonienė.
Rimtų ligų baimes išsklaido akinukai
Kai vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, pradeda skųstis galvos skausmais, pirmiausia tėvai pagalvoja, kad jis tiesiog gudrauja ir nenori eiti į pamokas. Bet kai skundai nesiliauja, pradedama ieškoti priežasčių. Vaiką apžiūri neurologai, kartais net daromi magnetinio rezonanso tyrimai, ar galvoje nėra kokio auglio.
Tėvai išgyvena didžiulį stresą, nežinodami, ko tikėtis. Ir kai ligos priežasties nerandama, vaikas nusiunčiamas pas akių ligų gydytoją. Paaiškėja, kad galvos skausmų priežastis – pablogėjęs regėjimas.
Net jei vaikas praėjo medicininę patikrą prieš mokyklą ir jo regėjimas buvo geras, jau po kelių mėnesių situacija gali būti pasikeitusi. Kai vaikas nemato, kas parašyta lentoje, jis turi žiūrėti labai prisimerkęs, įsitempęs, ir ta įtampa gali virsti galvos skausmais. Skyrus tinkamus akinukus, vaikas jausis kur kas patogiau, baigsis ir galvos skausmai.
Akių kašpirovskiai
Vyresnė karta dar prisimena fenomeną, kai per televizorių ekstrasensas Kašpirovskis gydė visokiausias ligas. Tokių pranašų, burtininkų pilna ir šiais laikais. Ypač, kai kalbama apie regėjimą. Tokie akių ligų „žinovai“ siūlo išbandyti įvairius pratimus akims, kad tik regėjimas atsistatytų ir vaikui nereikėtų nešioti akinių.
Pasakykite, ar galima pratimais sumažinti legendinio krepšininko Sabonio ūgį? Ne. Lygiai taip pat pratimais negalima sutrumpinti išilgėjusio akies obuolio, kuris susiformuoja vystantis trumparegystei ir vaiko akiai augant.
Klaidinga manyti, kad akiniai silpnina akį, juos pradėjus nešioti, reikės nešioti vis stipresnius ir stipresnius. Tokia nuomonė moksliškai neturi jokio pagrindimo. Atvirkščiai – akinukai padeda akiai nepervargti. Juk vaikų akys ir taip labai pavargsta skaitydamos, žiūrėdamos į televizorių ir kompiuterį.
Tėveliai turėtų pakontroliuoti, kad vaiko akys nebūtų apkrautos visą dieną – čia kalbame apie kompiuterinių žaidimų laiko ribas, apie tai, kad kūdikiams ir mažiems vaikams nebūtų į rankas duodamos planšetės ir mobilieji telefonai. Bent dalį dienos vaikas turi žiūrėti į tolį, ne tik 30–40 centimetrų atstumu, kaip būna skaitant ar žiūrint į ekraną.
Kokį pavyzdį rodome patys
Nors Lietuvoje akinius nešioja turbūt kas antras, požiūris į juos vis dar ganėtinai skeptiškas. Ypač, jei akinukai skiriami vaikui.
Ne kartą teko matyti, kaip akių gydytojo kabinte mamos bara vaikus, kad pasistengtų lentelėje matyti daugiau. O jeigu nesistengs, gydytojas „išrašys akinius“ – apie juos kalbama kaip apie bausmę. Kartais mamos, sužinojusios, kad jų mažyliui teks nešioti akinukus, net pravirksta užuot apsidžiaugusios, kad bus laiku suteikta pagalba, ir vaikas jausis geriau.
Mes, tėvai, rodome pavyzdį vaikams ir formuojame požiūrį į savo sveikatą. Kokį pavyzdį rodo mama, nenešiojanti akinių, nors ir reikėtų, nes su jais atrodo pati sau negraži? Arba tėvai, toleruojantys moksleivio nematymą ir akinių nenešiojimą? Dvimetrinis paauglys sodinamas į pirmą suolą, kuris jam aiškiai per mažas, geriau sėdi netaisyklingai, susikūprinęs, bet jokiu būdu neužsideda akinių.
Tinkamai parinktais akinukais reikėtų džiaugtis, kad nuo šiol vaikui gyventi bus kur kas paprasčiau, nes jis viską matys. Kaip džiaugiamės naujais ir patogiais batais, su kuriais vaikščioti lauke patogiau negu basomis. Jei jau lyginame akinukus su batais, norisi pridurti, kad akinius, kaip ir batus, žmogus „išauga“, juos reikia keisti. Ne tik dėl to, kad keičiasi rėmelių mados, susibraižo stikliukai ar auga vaiko galva.
Keičiasi ir regėjimas, todėl vienų akinių visam gyvenimui tikrai nepakaks. Kažkodėl mes nesipiktiname, kad batus tenka keisti kas porą sezonų. Panašūs dėsniai galioja ir akinukams.
„Mamos žurnalas“
