Straipsniuose apie papildomą maitinimą minimi ir kūdikių užkandžiai – maži kieto maisto gabalėliai, kuriuos kūdikis tarp valgymų „pakramsnoja“ (veikiau, pasikaso dantenas, apseilioja, apčiulpia). Ką pakramsnoti – pataria docentas A.Vingras.
Reikalavimas, kad kūdikių užkandžiai būtų be jokių priedų, yra praktiškai neįgyvendinamas, nes pradėjus skaityti riestainėlių, javinukų, sausainių, krekerių ir duoniukų etiketes mamoms šiaušiasi plaukai. Net nekalčiausiuose džiūvėsiuose pridėta mielių druskos, saldinto sutirštinto pieno, neaišku kokio aliejaus.
Specialiai kūdikiams pagaminti sausainėliai brangūs, tad mamos gudrauja pačios džiovindamos batono kampukus (beje, batono be puriklių ir visokių kitokių E dabar irgi sunku rasti) ar tiesiog neskaito etikečių ir perka tai, kas atrodo mažiausiai sintetiška. „Deja, pramoniniu būdu užkandžiai, kuriuos mažylis galėtų pasiimti į ranką ir mokytis kramtyti, negaminami, todėl jų neverta ieškoti parduotuvėse. Ne veltui teigiama, kad tobulumas slypi paprastume.
Po II pasaulinio karo Žemaitijos mamos labai paprastai išspręsdavo užkandžių problemą. Į plono lino skiautę įdėdavo truputį kasdieninės duonos, o geriausiu atveju – ragaišio, tvirtai užrišdavo ir duodavo mažyliui čiulpti ir kramtyti“, – šmaikštauja pašnekovas. Beje, kai kuriuose kaimuose prie stalo apačios išmoningi tėčiai prikaldavo lašinių „bryzelius“, kad po stalu ropojantis kūdikis pakėlęs galvą pačiaumotų. Savaime suprantama, kad šiais laikais nebesiūloma to daryti, kaip ir brukti kūdikiui į audeklą susuktos duonos.
Tad kas yra tie kūdikio užkandžiai ir kur jų gauti?
Užkandžių kūdikiui tikrai reikia, bet ne nuo papildomo maitinimo pradžios, o kiek vėliau, kai atsiranda noras pačiam laikyti maistą rankose ir jį kišti burną, trinti dantenomis. Dažniausiai toks noras atsiranda 8–9 gyvenimo mėnesį. Užkandžiams tiks kokybiško nulupto obuolio ar kriaušės ketvirtis, virta nedidelė morka, neblogai ir banano pusė, iš miltų namuose pagamintas kietokas, bet netrapus riestainiukas. Svarbu, kad mažajam būtų patogu pasiimti į ranką, užkandis būtų skanus ir ne per kietas. Užkandžiams netinka jokie trapūs kepiniai (sausainiai, meduoliai), duonos plutos, vaisiai, kurių skersmuo yra iki 4 cm. Užkandžiai gali būti duodami tarp pagrindinių maitinimų, 2–3 kartus per dieną, jei mažasis apskritai užkandžių prašo.
Kitaip tariant, kūdikis neturi visą dieną praleisti su kąsniu burnoje. Jei taip bus, atėjus valgymo laikui, mažylis nieko į burną neims.
Banano ir obuolio dvikova
Jau daugybė metų parduotuvėse bet kokiu metų laiku rasime bananų, o pastaruoju metu – ir brangesnių ekologiškų.
Bananai – viso pasaulio bedančių maistas, idealiai tinkamas tiek kūdikiams, tiek senoliams. Įvairūs šaltiniai aukština bananą, štai citata iš medicininio straipsnio: „Bananuose yra 4 kartus daugiau baltymų, 2 kartus daugiau angliavandenių, 3 kartus – fosforo, 5 kartus – vitamino A bei geležies ir 2 kartus daugiau kitų vitaminų bei mineralų nei obuoliuose, o pagrindinis jų elementas, dėl kurio itin vertinami bananai, yra kalis“. Tačiau dar ne taip seniai Lietuvos mitybos specialistai siūlė kūdikiams bananų neduoti dėl gana didelio jų cheminio užterštumo, o verčiau maitinti lietuviškais obuoliukais (pageidautina, pagraužtais kirmino, nes tai įrodo, kad vaisiuje nėra jokios chemijos). Docentas šiandien nebėra toks kategoriškas dėl bananų – jeigu kūdikiui norisi, lai valgo, tik „duodami kūdikiui bananų, mokėkite pamatyti ir neigiamas puses.
Bananai į Lietuvą atkeliauja nuskinti neprinokę.Kelionė laivu iš vieno žemyno į kitą trunka nuo 11 iki 30 dienų – priklausomai nuo siuntėjo ir mūsų pasirinkto uosto geografinės padėties. Atvežti bananai dar kurį laiką nokinami nokimą skatinančiomis dujomis (etilenas vaisiuose nesikaupia, jis suskyla ir vartotojams yra visiškai nepavojingas). Tai, kad bananai sunoksta nenatūraliu būdu, mažina jų kokybę. Neaišku ir tai, kiek chemijos jie gavo, kol augo ir pasiekė prekystalį, kiek išgulėjo parduotuvės sandėlyje, kol kūdikio mama juos nupirko… Bananai neturi užgožti mūsų miškų ir sodų uogų, pakeisti kitų vaisių, taigi – ir obuoliuko, kirmino pragraužto“.
Kuo užsigerti
Anksčiau pradėjus papildomą maitinimą daug dėmesio buvo skiriama sultims. Jų liepta duoti kiekvieną dieną. Dabar apie sultis – tyla, o jei kūdikis ar vaikas nori gerti – siūloma duoti vandens. „Tiesa, prieš kurį laiką pripažinta, kad sulčių mitybinė vertė maža. Jos nebėra vitaminų šaltinis, kaip buvo manoma prieš 30 ir daugiau metų, nes mityba pagerėjo, atsirado daugiau produktų, kuriuose yra daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Dėl to, jei tėvai labai nori, sulčių, pagamintų prieš pat gėrimą, per parą rekomenduojama pradėti duoti, kai kūdikiui sukanka 6 mėn., ir ne daugiau kaip 120–150 ml per parą per kelis kartus. Sulčių neduokite vakare! Jei jau tėvai nusprendžia duoti sulčių, geriau duoti įvairių, netikslinga įsikabinti į vienos rūšies sultis, pavyzdžiui, obuolių ar morkų“, – perspėja docentas. Jo prisiminimuose – oranžiniai mažyliai, kurie pagelsdavo, nes jų mamos dievino tik morkas. Geriau už sultis kūdikiui – šviežių vaisių tyrelės, kad ir skustas kokybiškas obuolys ar 1–4 valgomi šaukštai namuose šaldytų uogų.
Pramoniniu būdu pagamintų sulčių vertė yra dar mažesnė. Sultys dažniausiai yra saldžios, dėl to jos sukelia dantukų ėduonį, daugiau jų išgėrus kūdikiui gali pūsti pilvą, prasidėti viduriavimas. Kadangi dauguma sulčių yra kaloringos (dėl cukraus), jų daug geriant atsiranda antsvorio rizika, ypač mažai judriems kūdikiams ir mažiems vaikams. „Kadangi atsirado daugiau duomenų apie galimą nepageidaujamą sulčių veikimą, kūdikiams atsigerti rekomenduojamas negazuotas vanduo, kad ir iš čiaupo. Jis tinka visiems!“ – siūlo pašnekovas.
„Mamos žurnalas“
