Tuoj bus 2 metai, kai gyvename su COVID-19 pandemija. Per tą laiką gyvenimas nesustojo – moterys laukėsi, gimdė, žindė. Tiesiog joms buvo skirta mažiau dėmesio. Pamanyk, gimdo – juk gretimame skyriuje kažkas gelbėjamas nuo „koronos“֧.
O jeigu „korona“ pričiumpa pačią nėštukę?
Savo istoriją sutiko papasakoti vilniečių Talandzevičių šeima. Susipažinkite – Sigutė (29 m.), Ignas (32 m.), Aris (2 m.) ir mažylė Auksė, kuri gimė per pandemiją.
Nėštumo pradžia
Auksė buvo planuotas vaikutis. Kadangi pirmagimio Ario teko ilgai laukti, su antru nėštumu šeima nedelsė ir, jų nuostabai, pastoti pavyko per pirmuosius planavimo mėnesius. Tačiau nėštumas nebuvo itin sklandus. Apie žemai esančią placentą Sigutė sužinojo 18 nėštumo savaitę. Nuo tos dienos teko ypač saugotis, daug gulėti ir nieko sunkaus nekelti. Tačiau kraujavimo nepavyko išvengti, teko vykti į Santaros klinikas apžiūrai. Laimei, puiki gydytojų komanda sustabdė kraujavimą, ir Sigutė gimdymo datos galėjo laukti namie.
Su sūneliu ligoninėje
Šeima puikiai prisimena šių metų kovo 20 dienos vakarą. Jų pirmagimis Aris pradėjo nesustabdomai vemti. Tėvai žinojo, kad sūnus alergiškas kiaušiniui ir kad jo ragavo artėjant šv. Velykoms, tad atrodė –organizmas kiaušinio vis dar nepriima, nors gydytojai rekomendavo kartkartėmis duoti paragauti. Tačiau vėmimas nesustojo, ir tėvai išsikvietė greitąją pagalbą į namus. Suleisti vaistai nepadėjo, todėl besilaukianti mama su sūneliu išvyko į Santaros klinikas.
Pagal tuo metu ir dabar galiojančią tvarką, mamai ir sūnui buvo atlikti COVID-19 testai, nes gydytojai matė, kad mamai ir sūnui teks gultis į ligoninę. Tuo metu Sigutės nėštumas buvo 33 savaitės.
Jums diagnozuotas COVID-19
Ir štai, moteris sulaukė testo atsakymų. Sigutė prisimena: „Net nepagalvojau, kad ilgam išvažiavau iš namų. Viskas pasikeitė, kai vidury nakties atėjo seselė ir pasakė, kad mums abiems su vaiku diagnozuota COVID-19 infekcija, ir mes liekame šioje palatoje“.
Nuo to momento moteris negalėjo užmigti, vis galvodavo apie dar negimusį vaikelį ir šalia esantį sūnų, kaip šie du mažuliai išvers infekciją? Juk atvyko tik dėl alergijos kiaušiniui.
Mamytė pervežama į kitą ligoninę
Aris, be kosulio ir temperatūros, kitų COVID-19 požymių neturėjo. O besilaukiančiai Sigutei po truputį kilo temperatūra, atsirado kosulys, kol vieną vakarą būnant su sūnumi palatoje pradėjo nežmoniškai skaudėti pilvą. Staigiai šoktelėjo temperatūra. „Greitai paskambinau vyrui ir prašiau mane pakeisti prie sūnaus (vyras namie irgi sirgo COVID-19). Vėlų kovo 22-osios vakarą mane greitosios pagalbos automobilis išvežė iš vaikų COVID-19 skyriaus į Santaros akušerijos skyrių“, – pasakoja Sigutė.
Sigutę apžiūrėjo gydytojų komanda ir jie nieko blogo, kas galėtų pakenkti nėštumui, nematė. Moteris pamena, kaip dvi valandas ją išsamiai tikrino, klausė vaiko širdies tonų, neleido gerti skysčių, – galvodami, kad gali prireikti skubios operacijos. Tačiau pilvo skausmai nebuvo susiję su nėštumu, o tik dar vienas šios infekcijos simptomas.
Buvo nuspręsta būsimą mamą gabenti į Santaros infekcinę ligoninę, kurioje buvo gydomi visi COVID-19 sergantys ligoniai. Šioje ligoninėje buvo suteikta skubi pagalba, kurios taip reikėjo, – suleisti nuskausminamieji, padaryti visi reikiami tyrimai. Ir galų gale nuspręsta palikti ligoninėje stebėti. Laimė, kad taip nutarė, nes Sigutei kasdien vis blogėjo, pradėjo kankinti kosulio ir dusulio priepuoliai, trūko oro.
Padarius plaučių nuotrauką, buvo diagnozuotas plaučių uždegimas.
COVID-19 gydymas
Deguonies ir antibiotikų gydymas neveikė. Per savaitę besilaukiančiai Sigutei taip pablogėjo, kad ji nebegalėjo išlipti iš lovos, nueiti iki tualeto, pati pavalgyti. Prasidėjo panikos atakos, nes užeidavo dusulio priepuoliai. „Labai jaudinausi dėl savo vaikelio, nes net pilvą skaudėdavo nuo šių priepuolių, jau nekalbu apie kankinančią aukštą temperatūrą“, – sako moteris.
Sigutei buvo pakeisti antibiotikai, nes rodikliai tik blogėjo. Esančio kiekio deguonies, kurį Sigutė iš aparatų gavo palatoje, jau nebepakako – tad vieną dieną gydytojai priėmė sprendimą kelti Sigutę į reanimaciją. Taip išaušo kovo 30-oji diena.
Reanimacijoje prie 50 litrų deguonies aparato
Sigutė reanimacijoje buvo prijungta prie 50 litrų deguonies kvėpavimo aparato (palatoje ji gaudavo 9 litrus). Vos perkėlus į reanimaciją, buvo gautas pasiūlymas – atilikti cezario pjūvio operaciją, gelbėjant mamą ir naujagimį dėl deguonies trūkumo, kuris galėjo pakenkti vaisiui įsčiose.
Tuo metu buvo 34 nėštumo savaitės. Sigutė sutiko, tik paprašė apie tai informuoti vyrą, kuris su sūneliu jau buvo namuose. Nes kitas reanimatologų klausimas buvo – kokią nejautrą pacientė nori taikyti: spinalinę ar visišką su intubavimu ir sukelta dirbtine koma?
Dirbtinės komos neprireikė
„Bijodama, kad neiškvėpuosiu, nes transportavimui man duotų tik 5 litrus deguonies, sutikau, kad mane intubuotų ir sukeltų dirbtinę komą“, – sako moteris. Tačiau šio drąsaus sprendimo neprireikė, nes Sigutei buvo pritaikyta spinalinė nejautra, turint planą B, jei padėtis blogėtų. Kaip Sigutė prisimena, viskas vyko lyg filme, kurio heroje ji tapo. Specialiai dėl jos atvyko 10 gydytojų komanda iš Akušerijos skyriaus, kurie greitai suruošė arčiausiai reanimacijos esančią operacinę, kad tik sėkmingai tuos keletą metrų galėtų transportuoti pacientę.
Ir jiems pavyko! Tiek nugabenimas, tiek operacija, tiek pargabenimas atgal – viskas vyko sklandžiai. Sigutės intubuoti nereikėjo, jai skubiai vėl buvo pajungtas 50 litrų deguonies kvėpavimo aparatas. Dar kelios ilgai lauktos akimirkos – ir ji išgirdo mergaitės verksmą. Mergaitei iš karto buvo duotos deguonies kaniulės, iškviestas automobilis ją išvežti į neonatologijos skyrių.
„Dukrą pamačiau vienu akies krašteliu ant kažkokios gydytojo rankų vos pusę minutės, kol jos sulaukė automobilio. Dukrai buvo nesaugu likti su manimi, nes galėjau užkrėsti COVID-19 infekcija. Be to, buvau per silpna ją paimti ant rankų, o ką jau kalbėti apie rūpinimąsi“, – sako mama.
3 savaitės atskirtai nuo dukrytės
Po cezario pjūvio Sigutė liko gydytis reanimacijos skyriuje su deguonies ir visais kitais aparatais, o mažylė tris savaites buvo neonatologijos skyriuje. Sigutei buvo skirti vaistai, stabdantys laktaciją, o dukrytė buvo maitinama pirmiausia mamų donorių pieneliu, o vėliau mišiniu.
Tuo metu vaikučių tėtis galėjo mergaitę lankyti, pabūti su ja po 15 minučių. Tačiau dažnai to daryti nepavykdavo, nes namie teko rūpintis iš ligoninės grįžusiu sūnumi.
Ilgas kelias namo
Po reanimacijos moteris buvo perkelta į COVID-19 skyrių, vėliau – į Pulmonologijos skyrių. Vis dar buvo reikalingas deguonis, nes plaučiai buvo itin pažeisti. „Ačiū gydytojams, kurie buvo supratingi ir išleido mane iš ligoninės panašiu laiku kaip ir dukrytę. Jai buvo trys savaitės, man penkios savaitės ligoninėje“, – sako Sigutė.
Sigutei namo leista buvo vykti tik išsinuomojus deguonies kvėpavimo aparatą ir sutikus toliau keliauti į reabilitaciją. Į namus kelioms dienoms ji grįžo, prijungta prie aparatų, o iš jų iškeliavo tiesiai į reabilitacijos centrą „Eglė“ trims savaitėms reabilituotis. Tad mažylė augo su tėčiu ir močiute, tačiau atvykdavo į Druskininkus aplankyti mamos.
„Turėjau labai didelę motyvaciją stengtis reabilitacijoje, kad jai pasibaigus galėčiau pati prižiūrėti dukrytę ir kvėpuočiau be pagalbos“, – sako moteris. Laimei, Sigutei tai pavyko, ir dabar savo vaikais ji rūpinasi pati, kvėpavimo aparato nebereikia.
Kodėl Auksė
Mažylę jie pavadino Auksės vardu, kurį jau buvo sugalvoję senai, tačiau visa susiklosčiusi gimimo istorija tik dar labiau užtvirtino jų pasirinkimą. „Ji mūsų auksas“, – sako tėvai.
Sigutė dėkoja visiems Santaros klinikų gydytojams, kurie nuoširdžiai ja rūpinosi. Situacija buvo neeilinė, ir reikėjo priimti svarbius sprendimus. Taip pat ji dėkoja savo šeimai ir visiems palaikiusiems bei padėjusiems šiuo sunkiu gyvenimo momentu.
Saugokime vieni kitus. Ne tik šiandien, ne tik koronaviruso akivaizdoje, bet visą gyvenimą.
Simona Juodsnukienė
