Simona Raišytė-Moulin save vadina meilės emigrante. Jau 10 metų gyvena Paryžiuje ir su vyru Matthieu augina 3 sūnus – Joną (7 m.), Luką (4 m.) ir Adomą (2 m.). Simona dirba „normalų“ darbą personalo atrankų vadove tarptautinėje kompanijoje – atlieka darbuotojų atrankas visame pasaulyje.
Galėtų mėgautis ramiu gyvenimu, bet pasirinko save dalinti į kelias dalis. Moteris yra Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir turinio kūrėja emigrantų vaikams. Jos dėka šimtai vaikų mokosi lietuvių kalbos per jutubo ir spotify platformose transliuojamą tinklalaidę „DokaDok“. Jau sukurta daugiau kaip 130 epizodų.
Su Simona susijungėme pakalbėti apie emigraciją ir daugiakultūrius vaikus.
Simona, visada pirmiausia klausiame – kokia jūsų emigracijos istorija?
Į Prancūziją atvažiavau truputėlį anksčiau nei prieš 10 metų. Esu meilės emigrantė. Su vyru susipažinau viešėdama Paryžiuje. Pažintis buvo tradicinė ir niekuo neišsiskirianti – lankiau draugus, ir susipažinome per draugų kompaniją vieno vakarėlio metu. Prancūziškai tuo metu nešnekėjau. Mūsų meilės kalba buvo anglų.
Supratę, kad norime gyventi kartu, ieškojome sprendimo – kur. Nutarėme – persikelsime gyventi ten, kur pirmasis iš mudviejų susiras darbą. Taigi, tai buvo Paryžius.
Po 10 metų galiu pasakyti, kad šaknys įleistos, jausmas „namaiׅ“ atsirado. Dabar man „namai“ ir Lietuva, ir Prancūzija.
Parinkote vaikams lietuviškus vardus. Ne Žan, Luca ar Adam, o Jonas, Lukas ir Adomas. Tai stipri žinutė.
Norėjau, kad vardai būtų lietuviški, o vyras tam neprieštaravo. Kita vertus, norėjau, kad varduose atsispindėtų tarptautinė mintis.
Jono vardą prancūzai ištaria ne iš pirmo karto, nes perskaityti šio vardo, užrašyto lietuviškai, jie negali, taria ŽonAs – uždėdami kirtį antrajame skiemenyje. Šiek tiek gražiau taria vardus Lukas ir Adomas.
Su vaikais kalbėjome apie tai, kad visiškai normalu, jog jų vardų prancūzai gali neištarti teisingai. Kai Jonas pradėjo lankyti mokyklą – čia vaikai nuo 3 metų patenka į valstybinę švietimo struktūrą – patariau visiems pasakyti, kaip turi būti tariamas vardas. O jei pavadina neteisingai, tiesiog atsisukti ir pasakyti – aš ne ŽonAs, o Jonas. Net mokytojai to gali nežinoti, ir tai nieko keisto. Juk ir aš daugybės prancūziškų vardų pirmus metus nesugebėjau perskaityti ir ištarti.
Esate Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje pirmininkė. Ar vis dar reikalingos tokios archaiškos bendravimo struktūros, kai pasaulis jau seniai skaitmeninis?
Prancūzija nėra pirma užsienio šalis, kurioje gyvenau. Kad ir kur gyvendavau – Maskvoje, Stokholme, Amerikoje, – visur ieškojau lietuvių bendruomenės ir jungdavausi. Buvo didelis noras gyvenant užsienyje ieškoti lietuvių.
Kai apsigyvenau Prancūzijoje, tas bendruomeniškumo kelias man buvo pažįstamas, jau žinojau, kur kreiptis ir ko tikėtis.
Prancūzijos lietuvių bendruomenė yra viena seniausių Europoje, skaičiuoja 80 metų, turi gilias šaknis, papročius. Paryžiuje yra sekmadieninė lituanistinė mokykla (veikianti kartą per mėnesį), kuriai jau 30 metų.
Vos čia apsigyvenusi, sudalyvavau bendruomenės lietuviškose mišiose, prisistačiau lituanistinės mokyklos direktorei ir pasakiau, kad noriu padėti. Darbo netrūko, pradėjau rašyti projektus, savanoriauti.
Mano, kaip bendruomenės pirmininkės, pareiga – sustygavimas. Nors bendruomenė sena, prie jos nuolat prisijungia jaunų savanorių, naujų lyderių. Savo misiją matau tokią – burti ir apjungti žmones tam pačiam kilniam tikslui. Kad kiekvienas lietuvis, gyvenantis Prancūzijoje, bent jau žinotų, kad yra lietuvių bendruomenė, kurios nariai puoselėja tradicijas, mūsų istoriją ir kalbą. Ir kad jeigu jam reikia palaikymo, pagalbos, – jis ją gaus. Tereikia ateiti ir prisijungti, bet kada.
Noriu, kad bendruomenė būtų ta lietuvius jungianti vieta, kurioje jie galėtų švęsti šventes, minėti progas ir patirti bendrą džiaugsmą. Mūsų veiklos kryptys yra kalba, kultūra ir tradicijos. Tai pagrindiniai bendruomenės elementai.
Dvikultūriškumas – tai auka, nuolatinis lengvas chaosas, susidvejinimas? O gal smagus nuotykis?
Nesijaučiu padariusi jokios aukos, o atvirkščiai – esu apdovanojusi save dar viena kultūra. Tai, kad mūsų šeimą sudaro dvi kultūros, yra didžiulė dovana ir vaikams. Vyresnysis sūnus save identifikuoja ir kaip lietuvis, ir kaip prancūzas. Manau, taip pat galvos ir mažiukai, kai paaugs. Vyras pasirinko mane žinodamas, kad aš norėsiu visiškai integruotis į prancūzų šeimą, kultūrą bei kalbą, bet kartu jausiuosi turėdama labai aiškias savo šaknis. Apie pilietybės keitimą net nesvarstau. Lietuvos pilietybė yra svarbus mano simbolis, atstovavimas, priklausomybė Lietuvai.
Jokiu būdu nesakau blogo žodžio apie tuos, kurie atsisakė pilietybės ar nemoko lietuviškai savo vaikų. Tai nereiškia, kad jie nevertina savo šaknų, istorijos, nemyli gimtinės.
Neieškokime tobulybės emigrantų patriotizme, nekabinkime medalių, bet ir neteiskime. Per 10 metų, praleistų čia, aš smarkiai apsišlifavau. Kai atvažiavau, buvau ryški patriotė „per simbolius“. O dabar ateina giluminis lietuvybės jausmas, jo išraiška per vaikus – kaip mes švenčiame šventes, kaip mes kalbamės, ką valgome.
Svarbiausia išlaikyti abiejų kultūrų balansą, nors jo ieškojimas nėra lengvas.
Mes nekeliame lietuvybės aukščiau, kad štai Kalėdas švęsime tik lietuviškai. Mes atšvęsime Kūčias lietuviškai, bet dovanėles trauksime pagal prancūziškas tradicijas.
Gražus kultūrų balanso pavyzdys yra mūsų sodyba Normandijoje. Sena, daugiau nei 100 metų, statyta normandišku stiliumi, su balkiais. Tiek sodyba, tiek jos aplinka labai lietuviška. Sodyboje – obuoliai, avietės, rožės. Šalia – karvės, traktoriai, javai, linai. Už kelių minučių kelio – jūra, tad ir oras panašus, drėgmė, gaiva. Vyras nagingas ir mėgsta meistrauti, panašiai, kaip ir lietuviai vyrai. Beje, jis ir iniciavo pirkti sodybą, kurią įsigijome net anksčiau nei savus namus Paryžiuje. Vyras sakė – Lietuvoje visi tavo draugai turi sodybas, reikia ir mums.
Kokias kalbų taisykles priėmėte šeimoje?
Norėjau, kad mano vaikai mokėtų lietuviškai, todėl yra vienintelė mūsų namų taisyklė, susijusi su kalbomis – aš su vaikais visada kalbu lietuviškai. Prie stalo mes galime kalbėti lietuviškai, prancūziškai, angliškai, bet aš vaikams atsakau tik lietuvių kalba. Beje, mano vyras jau visai neblogai pramoko lietuviškai. Jis pasakė – jeigu vaikai nepradės kalbėti lietuviškai, pradėsiu aš.
Nėra lengva išlaikyti vaikų dvikalbystę. Tai didžiulis, kruvinas, juodas, daug pastangų reikalaujantis darbas.
Kalbant apie dvikalbius vaikus, yra dominuojanti kalba ir nedominuojanti. Mūsų šeimoje dominuojanti kalba, savaime aišku, yra prancūzų, nes vaikai mokosi prancūziškai, juos supa prancūzakalbė aplinka. Mažumos kalba visada yra sunkesnė, nes jai išmokti reikia įdėti daugiau pastangų.
Norvegijoje, Anglijoje, Amerikoje, Airijoje galbūt lengviau puoselėti lietuvybę, nes ten gali būti ištisos gatvės ar net miesteliai, kur gyvena tik lietuviai. O Prancūzijoje to nėra.
Taip, aš norėčiau, kad mano vaikai lietuviškai skaitytų ir rašytų. Bet ar aš versiuosi per galvą, kad jų lietuvių kalba būtų ideali su visomis ą nosinėmis? Mano prioritetas – kad vaikai suprastų ir jaustų, jog yra ne tik prancūzai, bet ir lietuviai. Kad turėtų lietuviškumo pojūtį.
Stengiuosi kurti nuolatinį vaikų kontaktą su Lietuva. Turime galimybę grįžti į Lietuvą kelis kartus per metus, vasarą – ilgesniam laikui. Pas mus atvyksta paviešėti giminės.
Na, o į kitų šeimų pastangas išmokyti vaikus lietuviškai, žiūriu pozityviai – jeigu pavyksta nors taip, kaip yra, vadinasi, tai geriausia, ką tėvai gali padaryti tuo metu. Yra metodų, kaip padėti užaugti dvikalbiam vaikui, bet geriau nuoširdžiai daryti mažus dalykus, nei per sukąstus dantis – didelius.
Kai atvykau prieš 10 metų ir pamačiau lietuvių vaikus, buvo šokas, kaip jie sunkiai kalba lietuviškai. Bet tada dar neturėjau savo vaikų ir nesupratau, kiek daug reikia įdėti darbo, ir kiek jau buvo įdėta darbo, kad vaikai pasiektų tokį lietuvių kalbos lygį, koks yra. Kai supratau kontekstą, nustojau vertinti.
Lietuvių vaikų, gyvenančių Prancūzijoje, kalbos lygis ir galimybės skiriasi, tai atsiskleidžia lituanistinėje mokykloje. Taip, tai vadinasi lituanistinė mokykla, taip, joje yra programa. Bet tai nėra katorga, o geras laiko praleidimas mokantis ir geriau pažįstant kalbą ir kultūrą. Ar vaikai per pertraukas kalbasi prancūziškai? Taip. Bet lygiai taip pat gali kalbėtis ir lietuviškai.
Dar viena jūsų veikla – tinklalaidė vaikams „DokaDok“. Kodėl ėmėtės kurti nekomercinį turinį?
Visada mano gyvenimas buvo susijęs su vaikais. Nors pati dar neturėjau vaikų, jie visada kažkaip atsirasdavo šalia. Mano papildomos pajamos buvo iš vaikų priežiūros. Dar mokyklos laikais pradėjau dirbti vaikams – „Čili“ picerijoje, vilkėdama karvutės kostiumu. Esu dirbusi animatore prekybos centruose, žaidimų kambariuose. Prancūzijoje pirmieji mano dabar irgi susiję su vaikais, dirbau aukle. Taip pramokau kalbą.
Manau, kad vaikus suprantu ir su jais elgtis moku. Todėl buvo drąsiau pradėti kurti jiems skirtą turinį.
O pradėjau dėl to, kad man pačiai labai trūko priemonių – kaip padėti vaikams išmokti kalbą, bet ne akademine, o žaisminga, vaikams priimtina forma. Kartą per savaitę važiuojame į sodybą, automobilyje praleidžiame po 2 valandas pirmyn ir atgal. Tai ištisos 4 valandos, per kurias galima vaikus daug ko išmokyti. Pradėjau ieškoti garsinio turinio, kokį įsivaizdavau, bet neradau.
Išeitis – kurti pačiai. Per bendruomenę suradau partneres – Jolitą ir Rūtą, gyvenančias Strasbūre. Pasakiau – merginos, man taip kirba kurti tinklalaidę vaikams. O jos atsakė, kad svajoja kurti vaikams užduotis, priemones, į lietuvių kalbą pažiūrėti kūrybiškai, nes yra įkūrusios Strasbūre veikiančią lituanistinę lietuvių mokyklą.
Tai buvo sutapimas, kad galėjome savo svajones ir idėjas apjungti ir pradėti kurti kartu.
Turinio kūrimas prasidėjo nuo savų vaikų. Pasisodindavau Joną ir klausinėdavau – kokios temos tau įdomios, apie ką norėtumei pakalbėti, išklausyti. Iš pradžių, prieš 1,5 metų, Jonui „ant bangos“ buvo dinozaurai, vėliau Pokemonai, dabar – kosmosas ir teleportacijos.
Jolita turi du panašaus amžiaus vaikus, Rūta – kiek jaunesnę dukrytę. Mūsų temos gimsta per tai, kas įdomu mūsų vaikams. Vėliau pradėjome kviesti kitus vaikus, klausti, kas jiems įdomu. Paprasta vaikiška kalba šnekame apie rimtus dalykus, pavyzdžiui, apie Vasario 16-ąją. Kalbame su vaikais nesuplonintu balso tonu, ne personažų balsais, o kaip su sau lygiais pašnekovais.
Kadangi mūsų tikslas ir noras – puoselėti lietuvybę, tarp pikantiškų, vaikams aktualių temų, įtraukiame ir visiškai lietuviškų. Kodėl skiriasi žmonių odos spalvos? Kodėl aš žagsiu? Ir čia pat – kokie yra lietuviški keiksmažodžiai? Kokios lietuviškos mįslės ar greitakalbės? Beje, greitakalbių tema buvo labai populiari.
Pamažu „DokaDok“ ženklas išaugo, sukūrėme jau 130 epizodų.
Tinklalaidė nėra skirta tik Prancūzijoje gyvenantiems emigrantų vaikams. Ji skirta visame pasaulyje išsibarsčiusiems bei Lietuvoje gyvenantiems mišrių šeimų vaikams, kad suprastų lietuvių kalbą, pamėgtų ją, plėstų žodyną, domėtųsi Lietuva. Laidą kūrėme sau, o ji išaugo ir tapo visų.
Emigrantų vaikai pamėgo laidą, nes mes nekomentuojame ir nesmerkiame akcento ar netobulo kalbos mokėjimo. Kai įrašome vaikų klausimus, girdėti akcentai. O tai suteikia daug tolerancijos vaikui, kuris kalba be akcento.
Buitinis pavyzdys – grįžome atostogų į Lietuvą, ir Lukas išėjo į kiemą pažaisti su vaiku, ką tik grįžusiu iš Anglijos. Jiedu kalbėjo su akcentais, bet puikiausiai susikalbėjo. Toks ir yra tinklalaidės tikslas – ne siekti tobulos kalbos (galime kviesti kalbėti tik tuos vaikus, kurie kalba tobulai, bet to nedarome specialiai), o prisijaukinti lietuvių kalbą ir išmokti ja susikalbėti. Tai atveria vaikui kalbos komfortą, kai nereikia bijoti kalbėti.
Kas jūsų sūnums labiausiai patinka Lietuvoje, kai svečiuojatės?
Lietuvoje vaikams galėjimas patiems išeiti į kiemą yra – nerealus pasitikėjimo lygis. Prancūzijoje vaikai nelabai vaikšto vieni. Apie tai diskutavome net su vyru. Aš pati labai anksti viena pradėjau eiti į mokyklą. Prancūzijoje tai matoma kitaip, kitokios grėsmės, kitokie papročiai. Ir įsivaizduokite, pas senelius vaikai gali išeiti į kiemą vieni. Tai jiems labai labai patinka. Vyras čia irgi jaučiasi patogiai. Matthieu pirmą kartą svečiavosi Lietuvoje, kai 2015 metų sausio 1-ąją keitėsi litas į eurą. Per tuos 10 metų ir vyras, ir aš pamatėme didžiulį Lietuvos progresą – kainų, paslaugų, kultūros. Dabar mes grįžtame ne į provinciją, o į vakarietišką šalį.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
„DokaDok“ epizodai:
https://open.spotify.com/show/2GGPID25TvijAVsscNNUuY
https://www.youtube.com/watch?v=ooGvM9L56x8&list=PLT104XEuNwVu7pYuH9qlwqbQnna7Rd7Hj&index=7
https://www.youtube.com/watch?v=Ztzq0y1XYjg&list=PLT104XEuNwVu7pYuH9qlwqbQnna7Rd7Hj&index=30
https://www.youtube.com/watch?v=nSE8oOb9b74&list=PLT104XEuNwVu7pYuH9qlwqbQnna7Rd7Hj&index=37
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.09.08
