Laura Dabašinskienė darbo dienomis prižiūri tvarką Šakiuose, nes yra policininkė. Savaitgaliais ji važiuoja dirbti į Tauragės gimdymo namus, nes yra akušerė. O laisvu laiku Laura veda treniruotes savo suburtoje bendruomenėje „Mano mama juda“.
Su Jogailės (8 m.) ir Gabrielės (4 m.) mama kalbamės apie profesinį „persijungimą“ ir tai, kad svajonės pildosi, jeigu tik pasistengi.
Laura, esame jus ne kartą kalbinę kaip akušerę, o šiandien kalbamės su pareigūne Laura. Kaip tai nutiko?
Vakar iš Policijos departamento buvo atvažiavusi komanda, filmavo ir kalbino mane pasakojimui apie „svičerius“ (angliškai career switcher – profesinis persijungimas) – žmones, kurie iš esmės pakeitė savo profesiją.
Iš akušerės ir sporto trenerės tapau policijos pareigūne, bet nepadėjau kitų profesijų į šoną – jos apsijungia ir dera. Visos šios veiklos orientuotos į saugumą, saugią aplinką, saugią savijautą.
Nors pirmiausia norėjau tapti policijos pareigūne, bet iki tol teko nueiti ilgą kelią – tarpi akušere, trenere, kol apsisuko ratas ir grįžau prie svajonės.
Kodėl netapote policininke iš pat pradžių?
Man nuo mažų dienų policijos pareigūnai buvo tie žmonės, kuriais galima pasitikėti, kurie sprendžia sudėtingas problemas, gali padėti žmogui. Tokie drąsūs, uniformuoti. Labai norėjau būti žmogumi, kuris sunkią akimirką galėtų padėti kitam. Gyvenime susiklostė situacija, kad po vidurinės mokyklos negalėjau stoti į Lietuvos teisės universitetą, kur tuo metu buvo rengiami policijos pareigūnai. Bet liko lūkestis, kad kada nors galėsiu ten studijuoti.
Svarstydama, kokia dar profesija būtų panašiai atsakinga, susijusi su pagalba žmogui, įstojau į akušeriją. Mano elgesyje bendramoksliai ir kolegos įžvelgdavo „policininko geną“. Sakydavo: „Tau tiktų būti policijos pareigūne.“ Atsakydavau, kad puikiai žinau ir jaučiu, kad galėčiau dirbti tą darbą.
Baigusi akušeriją, norėjau susieti ją su sportu, nėščių ir pagimdžiusių moterų treniravimu. Sportas visada buvo šalia manęs. Mano tėtis labai daug sportavo ir tuo uždegė – nuo vaikystės mėgavausi bėgiojimu miške, maudynėmis, grūdinimusi šaltame vandenyje. Su broliu važinėdavomės dviračiais. Norėjosi besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris po gimdymo įtraukti į sportą.
Tad baigiau magistro studijas Lietuvos sporto universitete, tapau nėščių moterų ir moterų po gimdymo treniravimo specialiste, prasidėjo iniciatyva „Mano mama juda“.
Tada susilaukiau pirmagimės, ir motinystė privertė šiek tiek sustoti. Kaip tik tuo metu pastebėjau internete skelbimą – Lietuvos policijos mokykla kviečia aukštąjį išsilavinimą turinčius asmenis į mokymus, po kurių iškart galima tapti vidurinės grandies pareigūnu. Pavyzdžiui, iškart gali dirbti tyrėjo darbą. Apsisprendžiau ir užsirašiau į tuos mokymus.
Stojant į mokymus, nepakako tik noro, reikėjo turėti vairuotojo pažymėjimą, praeiti sveikatos patikrinimą, fizinio pasirengimo testus. Tuo metu buvau fiziškai silpna, padarydavau vos vieną atsispaudimą. Nėštumas ir pogimdyminis laikotarpis buvo mane išsekinę, netekau daug svorio, akys buvo pajuodusios, o draugės po kurio laiko atsivėrė, kad atrodžiau 20 metų senesnė, nei dabar. Bet labai norėjau būti policininke, užsispyriau, treniravausi, ir kai reikėjo laikyti egzaminus, jau padarydavau 15 atsispaudimų.
Ar šeima palaikė tokį keistą sprendimą – turint dvi specialybes siekti dar trečios?
Mano nuomone, jeigu kažko labai nori, nereikia laukti iš aplinkos pritarimo, paskatinimo. Tas, kas laukia pagalbos ir palaikymo, pasiekia mažiau svajonių. Jeigu jau turi svajonę, reikia eiti ir ją pildyti.
Mano vyras turėjo susitaikyti su mano svajone, jis supratingas. Iš pradžių nepatikėjo, kad įmanoma taip viską pakeisti. Tuomet gyvenome Kaune, turėjome butą, auginome vaiką. Mano svajonė šeimai sudarė keblumų. Lietuvos policijos mokykla man vienintelei suteikė galimybę studijuoti nuotoliu, nes auginau kūdikį (kiti privalėjo per mokymus gyventi Policijos mokyklos bendrabutyje). Tačiau po mokslų baigimo lengvatų nebebuvo – mane išsiuntė dirbti į Klaipėdą. Reikėjo su vaiku kraustytis į svetimą miestą.
Tuo metu ir vyro gyvenime daug kas keitėsi. Jis melioratorius, įkūrė savo verslą, įsigijo technikos ir pagal projektą buvo įpareigotas 5 metus dirbti Šakių rajone, Gelgaudiškyje.
Tad vyras iš Kauno važinėjo į darbą Gelgaudiškyje, o aš gavau paskyrimą į Klaipėdą, kur turėjau atidirbti kurį laiką. Vyras sutiko su tokiu keistu šeimos modeliu, bet su sąlyga, kad kai atidirbsiu Klaipėdoje, visi įsikursime Šakiuose. Vyras kilęs iš Šakių, tai jo tėviškė. Jis sąmoningai ir ramiai dėliojo planus.
Kaip sekėsi dirbti policijos pareigūne Klaipėdoje, „su kūdikiu ant rankų“?
Jogailei tuo metu buvo 1,5 metų. Išnuomojome mūsų butą Kaune, išsinuomojome būtą Klaipėdoje, persikraustėme su dukryte. Suradau darželį alergiškiems vaikams, kur iškart priėmė Jogailę (ji alergiška).
Tikėjausi dirbti darbą nuo 8 iki 17 val., nes, pagal statutą, vieniša mama gali turėti tokias sąlygas. Tačiau aš buvau susituokusi, ir man pasakė – atleisk, bet turėsi dirbti pamaininį darbą – dvi dienos ir dvi naktys darbo, o tada keturios laisvos dienos. Bet kaip man auginti vaiką dirbant pamaininį darbą? Net truputį apsižodžiavau su vadovybe, sakiau: „Gal išsiskirti su vyru, kad man suteiktumėte sąlygas dirbti ne pamainomis?“
Viskas baigėsi tuo, kad mano močiutė, tada jai buvo 78 metai, pasakė: „Važiuojam į tą Klaipėdą, padėsiu auginti proanūkę.“
Močiutė, kadangi miestietė, neišsigando Klaipėdos, greitai priprato ir padėjo man auginti dukrą. O savaitgaliais atvažiuodavo vyras.
Tas etapas buvo nuostabus, į darbą eidavau su džiaugsmu. Svajonės išpildymo pojūtis yra neapsakomas. Atėjimas į policiją man davė pasitikėjimą savimi, pamačiau visų savo pastangų prasmę. Reikėjo dirbti tiesioginį policijos darbą, reaguoti į įvykius, gelbėti žmones. Greitas sprendimų priėmimas, žaibinis reagavimas į įvykius man teikė pasitenkinimą tuo, ką darau. Supratau, kad aš esu ten, kur ir turėjau visada būti.
Pirmiausia patekau į nusikalstamų veikų registravimo skyrių. Šio skyriaus darbuotojai reaguoja į įvykius. Pirma į įvykio vietą vykdavo patruliai, o antri atvažiuodavome mes su ekspertu. Turėdavau įforminti įvykį, pradėti ikiteisminį tyrimą, surinkti įrodymus, atlikti tiriamąjį darbą ir visa kita. Buvo labai daug praktikos, nes reaguodavau tik į tokius įvykius, kiuriuose būdavo nusikalstama veikla, kur reikia minti karštais pėdsakais, ieškoti nusikaltėlio ir priimti greitus sprendimus.
Pavyzdžiui, po vakarėlio iš Klaipėdos dangoraižio balkono išstumtas vyras. Kompanionai slepia, kas tai padarė, reikia atlikti tyrimą, ieškoti karštais pėdsakais.
Pranešimas, kad mergina balkone šaukiasi pagalbos, iškvietė kaimynai. Atvažiuoji – visur tyla, aplinkui nė gyvos dvasios, o, pasirodo, moteris tame bute prievartaujama, reikia suteikti pagalbą.
Atvyksti į narkomanų landynę, kur neva nuo perdozavimo mirė mergina, bet paaiškėja, kad ji mirė nuo smūgio, o ne nuo dozės.
Arba važiuoji į uostą, nes reikia iš jūros pargabenti lavoną.
Įvykiai paprastai naktiniai. Žmonės dažniausiai apsvaigę nuo narkotikų ar alkoholio. Bet būdavo smurto artimoje aplinkoje atvejų, kur sutikdavau išsilavinusių, geras pareigas turinčius žmonių. Netiesa, kad mušasi tik asocialūs. Man labai įstrigo, kai tikrai tvarkingose šeimose mušdavosi iki rimtų sužalojimų.
Darbas buvo pilnas adrenalino, juk niekada nežinai, kuo baigsis įvykis. Katrais tai būdavo C kategorijos įvykis, kuris staiga išaugdavo į A kategoriją, kai kyla pavojus pareigūno gyvybei.
Paskui įvyko policijos reforma ir mes, tyrėjai, buvome susodinti į ekipažus kartu su patruliais – vykdavome į įvykio vietą pirmieji. Dar labiau prasiplėtė veikla ir patirtis, nes važiuodavome ir į eismo įvykius.
Taip kurį laiką gyvenome Klaipėdoje, bet atėjo laikas grįžti į šeimą
Vyras priminė: „Tu man prižadėjai“. O aš jau nenorėjau nieko keisti, pripratau Klaipėdoje, susigyvenau su kolektyvu. Atvažiavau nieko nepažinodama, o vėliau viskas atrodė artima ir sava. Norėjau likti Klaipėdoje, įkalbinėjau vyrą persikelti čia, perkelti verslą. Vis dėlto priėmėme sprendimą visiems gyventi Šakiuose. Ten man, kaip policijos pareigūnei, vietos nebuvo, kelerius metus pagyvenome Jurbarke, kur dirbau Reagavimo skyriuje, susilaukiau Gabrielės, prasidėjo „Mano mama juda“ veiklos.
O visai neseniai, prieš pusmetį, dar kartą nusišypsojo sėkmė – Šakių bendruomenės pareigūnė išėjo iš tarnybos, ir man pasiūlė jos vietą. Šios pozicijos labai norėjau.
Ar dukros didžiuojasi mama–miestelio šerife?
Dukrų bendraamžiai puikiai žino, kad jų mama – policininkė. Juk vaikštau su uniforma, nešiojuosi ginklą. Dukrų draugai sulaukia pastabų, jeigu važiuoja be šalmų, bet sulaukia ir pagyrimų. Mano darbas niekada nepasibaigia – kai nusivelku uniformą, lieku tvarkos saugotoja. Mano tikslas – kūrybingai ir nespaudžiant mokyti žmones viešosios tvarkos.
Tačiau nepalikote ir akušerės darbo, važinėjate į Tauragę priiminėti gimdymų?
Dirbu Tauragės gimdymo namuose puse etato, važiuoju savaitgaliais budėti.
Esu dėkinga savo kitoms dviem profesijoms – akušerijai ir sportui – už savybes, kurias užsiauginau.
Akušerija man suteikė empatijos, jautrumo. Tos savybės reikalingos policininkui. Akušerija suteikė medicininių žinių, kurios praverčia bendruomenės pareigūnės darbe. Atvykusi į įvykį aš esu ir pareigūnė, ir medikė, galiu suteikti pagalbą.
Sporto specialybė man davė ištvermės, reakcijos, greičio. Klaipėdoje ne kartą teko bėgte vytis žmogų ir šaukti: „Stok, policija!“
Manęs ne kartą klausė – kodėl nepasirenku vienos profesijos? Gal taip būtų paprasčiau? Atsakau, kad visose savo profesijose matau prasmę. Noriu daryti tai, kas man kelia džiaugsmą.
Žmonės stebisi ir kartais net griežia dantį, kad nebūsiu visur gera. Nesiekiu būti tobula vienoje srityje, siekiu būti žmogiška ir padėti žmogui.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Artur Bronikov
Susiję straipsniai
