Kai susilaukiau Nojaus buvau 28 metų. Vaikelio abu norėjome, planavome, ruošėmės.
Turbūt mes, žmonės, taip labai bijome permainų, kad vis sakome dar ne laikas… Mes dar neturime pakankamai didelių namų, mes dar neturime mašinos kurioje tilptų vaiko kėdutė, mes dar neturime taupomosios sąskaitos, kurioje būtų pinigų ekstra atvejui.
Penkias dienas per savaitę, 5 ryto keldavausi į darbą. Kai grįždavau namo, būdavau pavargusi iki pirštų galiukų ir žinodavau, kad ryt bus tas pats. Būdavo dienų, kada galvodavau: „Pasaulis toks materialus, kad einu į darbą vien dėl to, kad valgyti nusipirkčiau. Norėčiau pasiimti knygą ir apsistoti kokioje negyvenamoje saloje, kad materialumas neegzistuotų“.
O tada sužinojom, kad laukiamės. Baimė, išgąstis, laimė, nežinojimas kas bus, pamenu ir verkiau, ir sakiau LABAS tam žmogeliukui apkabinus dar visiškai maža pilvuką. Atėjo „linksmoji“ nėštumo dalis. Pykinimas, nuotaikų svyravimai, miego trūkumas. Kaip mano vyras dar vis yra su manimi tai nežinau, nes pora kartų ir pati norėjau su savim išsiskirti.
Gimdymas buvo labai ilgas, skausmingas ir sekinantis, bet kai ta mažą būtybę uždėjo man ant krūtinės, aš nieko nebejaučiau – tik palengvėjimą, kad jį jau galiu laikyti ir prie savęs.
Jei ir kelsiuosi 5 ryto, tai tik todėl, kad Nojui reikės valgyti, o gal jis tik norės pažiūrėti, ar aš vis dar čia. Ir kai kažkada važiavau namo ir pamačiau liūdnus veidus metro, kurie žino, kad ryt bus tas pats, supratau, kad pagaliau gyvenimas įgavo kitą prasmę, ir kiekvieną dieną ta prasmė bus didesnė, šypsosis ir netgi juoksis labiau, o vieną dieną atsisuks į mane ir pirmą kartą pasakys MAMA, o tada aš tik dar labiau suprasiu, kad buvo verta.
Šeimoms, kurios sako, dar netinkamas laikas, galiu atsakyti, kad jis niekada ir neateis. Turbūt žmogus tokia būtybė, kad jam visada norisi daugiau, tobuliau. Kai mes susilaukėme Nojaus, viskas sukrito į savus stalčiukus… Įsikraustėme į didesnius namus, išsikraustėme iš Londono, nusipirkome mašiną, kurioje vietos žymiai daugiau. Linkiu neatsigręžti vieną dieną ir pamatyti, kad tinkamas laikas niekada ir neatėjo.
Linkėjimai, Diana
Labai ačiū už straipsnį 🙂 Jis mane sugraudino, ne jo labai man reikėjo :)Ačiū kad padėjo darkart suprasti, ką seniai žinojau 🙂
geras straipsnis 🙂