Nosimi prasideda kvėpavimo takai.
Joje pradedamas valyti įkvėpiamas oras.
Ant nosies gleivinės nusėda įvairios ore esančios dulkės, dūmai, jos gleivinė reaguoja į chemines medžiagas – įkvėpęs to, kas organizmui netinka, vaikas ar suaugęs žmogus pradeda čiaudėti.
Nosies gleivinė visuomet išskiria truputį sekreto, kuris suriša įkvėptas dulkeles, o čiaudint tas sekretas pašalinamas.
Kai sekreto išsiskiria daugiau ir jis pridžiūsta, kūdikio nosis užsikemša, tampa sunku kvėpuoti, kūdikis gali nebesugebėti net žįsti. Pridžiūvusį sekretą sunku iščiaudėti. Kai susikaupia sekreto, pasunkėja kūdikio kvėpavimas, tuomet į kiekvieną nosies šnervę reikia įlašinti po 1-2 lašiukus virinto kambario temperatūros vandens ar nosį išplauti jūros vandeniu. Kai sekretas paburksta, suminkštėja – jį galima išsiurbti. Taigi kūdikio nosies valymo dažnis priklauso nuo, kaip dažnai ji užsikemša. Kad nosis rečiau užsikimštų ir nereikėtų atlikinėti kūdikiui nemalonios išsiurbimo procedūros, jo gyvenamoje aplinkoje neturi būti dulkių (kambarys nors kartą per parą turi būti valomas drėgna šluoste), dūmų, kambario oras neturi būti per sausas.
