„Visai neseniai, laikydamiesi karantino reikalavimų, tokių kaip privaloma saviizoliacija ar įmonių uždarymas, žmonės įrodė, kad yra pasiruošę dėl sveikatos atsisakyti ne vieno gyvenimo privalumo“, – pastebi gydytojas, knygos „Žmonijos sveikatos istorija“ autorius Jean-David Zeitoun. Ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje jis įtraukiančiai pasakoja apie pastarųjų 300 metų žmonių sveikatos būklės pažangą ir nerimą keliantį posūkį, kurį išvydome šiais dešimtmečiais.
Kodėl mūsų sveikatos būklė blogėja? Kada prasidėjo kalbos apie vakcinacijos naudą? Kaip žmonija reagavo į ankstesnius pandemijų protrūkius? Kaip buvo identifikuotas gripas, tuberkuliozė, pasiutligė ir kitos ligos? J. D. Zeitoun atsako į šiuos ir kitus klausimus, leidžiančius pažinti žmonijos kelią link sveikesnio, ilgesnio ir kokybiškesnio gyvenimo. Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka.
Kodėl moterys gyvena ilgiau nei vyrai?
XXI amžiuje moterų sveikata geresnė nei vyrų ir jos gyvena ilgiau daugelyje pasaulio šalių. Atotrūkis tarp vyrų ir moterų įvairiose šalyse skirtingas, bet beveik visur gyvenimo trukmė skiriasi keleriais metais, o tai vidutiniškai yra daug. 2019 metais Prancūzijoje moterų gyvenimo trukmė buvo 85,6 metų. Vyrai gyveno 79,2 metų, taigi, skirtumas beveik šešeri metai. Jungtinėse Valstijose moterų gyvenimo trukmė 2018 metais siekė 81,2 metų, o vyrų 76,2 metų, taigi, skirtumas penkeri metai.
Iš karto kyla klausimas, kokios to skirtumo priežastys. Kas tai: gamtos dovana ar pranašumas dėl skirtingų gyvenimo sąlygų? Klausimą galima formuluoti ir taip: ar šį skirtumą lemia biologiniai, ar kokie kiti veiksniai? Tikslus atsakymas nėra žinomas, bet manoma, kad priežastys gali būti įvairios. Esama svarių argumentų, kad svarbiausios yra biologinės priežastys, bet taip pat kai kas liudija, kad šis pranašumas išryškėja arba ima dominuoti bėgant laikui. Šis skirtumas užprogramuotas tik iš dalies, kita dalis nėra savaiminis procesas. Biologinė ir socialinė lytys savaip atlieka savo vaidmenį, lemiantį, kad moterys gyvena ilgiau.
Skirtumas egzistuoja ne tik tarp žmonių, jis stebimas ir tarp kitų primatų. Beždžionių patinai gyvena trumpiau už pateles. Negalima užtikrintai teigti, kad socialiniai veiksniai yra mažiau tikėtini ir ne tokie svarbūs tarp primatų ir kad patelių gyvenimo trukmę lemia biologija. Antra vertus, kai kurie biologiniai ar klinikiniai duomenys liudija geresnę moterų sveikatą. Tyrinėtojai teigė, kad moteriški hormonai stimuliuoja imunitetą, o vyriški hormonai jį silpnina. Trečia, turime epidemiologinių duomenų, kurie tai patvirtina. Įprastu ritmu ir panašioje aplinkoje gyvenančiose visuomenėse moterų pranašumas vis dėlto egzistuoja. Ir mormonų moterys (jų gyvenimo būdas neabejotinai asketiškas), ir vienuolės taip pat gyvena ilgiau. Ketvirta, moterys lengviau perserga daugeliu ligų, nors manoma, kad iš pradžių liga vienodai puola abiejų lyčių atstovus. Tad moterys turi daugiau galimybių ilgiau gyventi susirgusios vėžiu arba tapusios neįgalios. Penktą argumentą nurodė Jamesas Vaupelis. Nagrinėdamas vyrų ir moterų išlikimo galimybes ekstremaliose situacijose, Vaupelis patvirtino moterų pranašumą. Surinkęs mirtingumo duomenis po Europoje siautusių bado laikotarpių arba epidemijų, jis dar kartą nustatė, kad moterys išgyvena lengviau nei vyrai, net jei skirtumas tarp abiejų lyčių ir mažėja. Analizė parodė, kad ypač išsiskyrė vaikų mirtingumas. Vaupelis tuos rezultatus įvertino kaip biologinio veiksnio įrodymą. Ekstremaliomis situacijomis visuomenės elgesys nėra palankus moterims. Greičiausiai atvirkščiai, privilegijuoti yra vyrai. Nors moterų socialinis vaidmuo būdavo menkas, arba joks, jos istorinių kataklizmų laikotarpiu išsisukdavo lengviau. Biologinis pranašumas akivaizdus, bet egzistuoja ir elgesio veiksniai, mažinantys moterų mirtingumą ir didinantis vyrų. Vyrai daugiau rūko, daugiau geria ir nesveikiau maitinasi. Jie geria daugiau psichotropinių vaistų ir rizikingiau vairuoja. Šių veiksnių visuma ir sukuria nuolatinį statistinį atotrūkį XXI amžiuje.
Industrializacija žaloja žmonių sveikatą
Industrializacija ir urbanizacija yra du neatsiejami istoriniai veiksniai, nes pramonės atsiradimas paskatino miestų augimą. Besivystant pramonei, Europoje, vėliau ir Jungtinėse Valstijose į miestus iš kaimų persikėlė daug žmonių. Miestai ėmė žvėriškai augti. Šis jungiamasis Šviečiamojo amžiaus pabaigos ir Judėjimo už sveikatą pradžios momentas pakenkė gyventojų sveikatai, kuri jau buvo pradėjusi gerėti. Tokį skaudų smūgį vienu metu užfiksavo stebėtojai ir analitikai. Tačiau po jo prasidėjo pažanga. Sveikatos būklės pablogėjimas išjudino Judėjimą už sveikatą, jo teigiamas poveikis žmonių sveikatai ėmė reikštis nuo pramoninės eros pradžios ir tęsiasi iki mūsų dienų. Patobulinęs garo mašiną, škotų inžinierius Jamesas Wattas pradėjo pirmąją pramonės revoliuciją, Anglijoje įvykusią tarp 1770 ir 1780 metų. Šalis netruko išgarsėti kaip pasaulio fabrikas. Vėliau XIX amžiuje plėtra pasiekė Amerikos žemyną. Įsitraukė Prancūzija ir Jungtinės Valstijos, paskui Nyderlandai, Švedija ir Vokietija. Paskutinės procesą užbaigė Australija ir Japonija. Istorikai mano, kad Prancūzijoje pramoninė revoliucija prasidėjo 1830 metais ir aukščiausią tašką pasiekė Antrosios imperijos laikais, tai yra po 1852 metų. Vokietijoje reikalai pajudėjo 1850 metais.
Kad mašinos veiktų, reikėjo kuro, ir juo tapo anglys, tuo metu vertintos kaip puikus energijos šaltinis. Apie anglies dvideginio emisiją dar nieko nežinota ir dėl jos tikrai niekas nesuko sau galvos. Kad būtų paprasčiau, pirmosios gamyklos buvo statomos netoli nuo anglių šachtų. Galima pagrįstai manyti, kad taip susiformavo tai, ką daug vėliau imta vadinti termoindustrine visuomene, tai yra pramonine ekonomika, funkcionuojančia naudojant iškastinį kurą. Pirmiausia pradėjo vystytis tekstilės pramonė ir metalurgija. Pirmoji pramoninė revoliucija pakeitė darbo pobūdį. Darbas tobulėjo: palyginti su lėtu ir brangiu rankų darbu, mašinos operacijas atlikdavo greičiau ir pigiau. Bet mašinoms valdyti vis dėlto reikėjo žmonių, ir čia savo vaidmenį atliko demografija. Gamyklos daugiausia buvo statomos miestuose. Darbo rinka, iki tol daugiausia buvusi kaime, nes darbas vyko žemės ūkyje, tapo miestietiška, pramoninė. Valstiečiai tapo darbininkais. Anksčiau už kitus pradėjusi vystyti pramonę Anglija tapo labiausiai industrializuota šalimi, XIX amžiaus viduryje pusė jos gyventojų jau gyveno miestuose.
Bet nei gamyklos, nei mašinos nebuvo palankios sveikatai. Industrializacija tiesiogiai ir netiesiogiai žalojo žmonių sveikatą. Tiesiogiai – dėl darbo aplinkos: gamyklos buvo pavojingos, nes užterštos ir žmonėms jose grėsė traumos. Darbo sąlygos buvo menkai reglamentuotos. Darbininkai labiau rizikavo sveikata nei žemdirbiai. Mirtingumas darbe buvo labai aukštas.
Labiausiai pramonė kenkė netiesiogiai. Netiesiogiai, nes savo vaidmenį atliko miestai, kurių plėtros niekas nereguliavo, net nemėgino kontroliuoti. Miestai neturėjo autoriaus, buvo tik aktoriai – jų gyventojai. Miestai prastai tvarkėsi su problemomis, kurias sukeldavo jų augimas. Miestietiško gyvenimo standartai buvo labai menko lygio. Pramonė sukūrė kenksmingas gamyklas ir tapo pražūtinga savo pačios darbininkams. Jiskatino toksiškų miestų plėtrą ir tuo pat metu baudė darbininkų šeimas. Naujai įsikūrę pramoniniai miestai iškėlė tris svarbias problemas, susijusias su antisanitarine miestų būkle. Miestai buvo purvini, tankiai apgyvendinti ir skurdūs. Nešvaros būta ir ankstesniais laikais, bet padėtis buvo bepradedanti gerėti dėl anksčiau aprašytų priemonių, kurių ėmėsi visuomenė. Gyventojų tankumas buvo naujas dalykas, nulemtas naujų darbininkų ir jų šeimų antplūdžio. Skurdas nebuvo naujiena, bet jis padidėjo. Būtent XIX amžiaus pradžioje atsirado terminas pauperizacija, reiškiantis masinį skurdą. Maltusizmas buvo naujųjų pramoninių Europos miestų realybė. Juose gyventojų buvo per daug, palyginti su ištekliais. Jie neturėjo pakankamai pinigų ir jiems stigo erdvės.
Naujuosiuose pramoniniuose miestuose kentėjo visi žmogaus pojūčiai, ypač uoslė. Smarvė buvo tapusi visuotine norma. Istorikas Alainas Corbinas aiškina, kad žmonės vis sunkiau pakęsdavo blogus kvapus, nors jie vis labiau sklido augančiuose miestuose. Uoslei stresą keliantis tvaikas sklido iš visų kampų. Šlapimo, stovinčio vandens, gaišenų ir daugybė kitų miestuose sklindančių kvapų maišėsi ir dirgino uoslę. Mokslininkai sukūrė olfaktometrą kvapo intensyvumui matuoti. Jie susiejo kvapus su ligų proveržiais, ir tai dar labiau sustiprino klaidingą miazmų teoriją.
Tokia aplinka negalėjo nekenkti. Nuolatinėje nešvaroje sklido daugiau mikrobų, taigi plito ir infekcijos. Gyventojų tankumas palengvino mikrobų cirkuliavimą, tad kildavo epidemijos arba intensyvios endemijos. Skurdas lėmė nepakankamąmitybą, todėl gyventojai tapdavo dar neatsparesni. Naujieji pramoniniai Europos miestai augo ir darėsi kenksmingi žmonių sveikatai visomis to žodžio prasmėmis: jie kenkė ir patys sau, ir savo gyventojams. Istorikai išsamiai aprašė choleros ar kitų formų viduriavimo epidemijas. Jie taip pat išsamiai aprašė, kokią žalą padarydavo tymai ir skarlatina, net jei abi ligas dažnai painiodavo vieną su kita. Žinoma, kad beveik visi miestų gyventojai buvo liesi. Vaikai buvo ypač pažeidžiami dėl infekcijų ir dėl prastos mitybos. Šios dvi grėsmės buvo neatsiejamos viena nuo kitos per visą žmonijos sveikatos istoriją, o pirmoji pramoninė revoliucija joms suteikė progą pasireikšti.
Filosofija ir literatūra atskleidė sanitarinio lygio nuosmukį, tai yra sveikatos būklės pablogėjimą. Poetas Williamas Blake’as rašė apie „tamsias šėtoniškas gamyklas“. Karlas Marxas teigė, kad kapitalui nesvarbi darbininkų sveikata ir jų gyvenimo trukmė. Friedrichas Engelsas apraudojo vaikų darbą, žalojančią aplinką, varganus atlyginimus ir suprastėjusią žmonių sveikatą XIX amžiaus Mančesteryje. Charlesas Dickensas aprašė vargšų apgyvendintą Londono Istendą. Jo realizmas tapo literatūrine srove.
Simonas Szreteris, Kembridžo istorikas, industrializacijos ir sveikatos santykį apibūdino 4D akronimu: disruption, deprivation, disease, death. Tai žlugimas, nepriteklius, liga ir mirtis. Jo darbai patvirtino, kad pirmoji pramoninė revoliucija tapo sinonimu elementų, šiek tiek prieštaraujančių vienas kitam, bet daugiausia neigiamai veikiančių žmonių sveikatą. Nedaugelis asmenų galėjo mėgautis industrializacijos teikiamais patogumais turtinguose kvartaluose, daugumai gyventojų jos padariniai buvo neigiami. Jau pats terminas „revoliucija“ reiškia kažką, susijusį su smurtu.
Susiję straipsniai
