Pasakoja Violeta: + 30, – 30
Esu iš tų, kurioms maistas „neina į kūną“. Pradėjusi lauktis pirmojo svėriau 62 kg – ne tiek jau daug, nes esu beveik 180 cm ūgio. Maisto kiekio bei įvairovės niekada neteko riboti, greičiau jau atvirkščiai. Tačiau nėštumas viską apvertė aukštyn kojomis. Jau nuo pirmų dienų, nepaisant pykinimo, priaugdavau po kelis kilogramus per mėnesį, nėštumo viduryje pasiekiau 74 kg, o toliau svorio augimo tempai dar didėjo. Gydytoja vis gąsdino, kad per didelis svoris apsunkins ir nėštumą, ir gimdymą, kad „nebe jauniklė esu“ (pirmąjį gimdžiau 27-erių), todėl svorį numesti bus sunku… Bet ką aš galėjau padaryti: valgiau tikrai ne daugiau nei įprastai, nejaučiau ypatingo potraukio saldumynams ar kokiems kaloringiems produktams. Judėjau nėštumo metu irgi daug. Kadangi negalėjau važinėti viešuoju transportu (nuo tų kelionių mane pykino iki pat nėštumo pabaigos), o pati irgi nevairuoju, tai kasdien kelias valandas pravaikščiodavau pėstute: iš pradžių – į darbą ir atgal, vėliau – į polikliniką deguonies kokteiliais pasilepinti, į parduotuves mažiui kraitelio supirkti ar tiesiog į pajūrį grynu oru pakvėpuoti.
Įdomiausia, kad manęs vis didėjantis svoris visiškai nevargino. Tik paskutinėmis savaitėmis atrodė keista, kad paėjėjusi pajūriu ir pušynais vos 10 kilometrų pavargstu labiau nei prieš nėštumą, kai įveikdavau 50 kilometrų kalvota vietove. Bet juk tada jau svėriau virš 90 kilogramų – net 30 kg daugiau nei įprastai. Tačiau ir gimdyti išvažiavau tiesiai iš įprastinio savaitgalio pasivaikščiojimo pajūriu. Vyras dar kalbino iki gimdymo namų paėjėti pėstute, tik kad situacija vystėsi žaibiškai: sūnelį laikiau ant rankų praėjus vos 4 valandoms nuo pirmųjų sąrėmių.
Praėjus savaitei po gimdymo svėriau 85 kg. 23 taip ir likę kilogramai mane tuomet rimtai išgąsdino, bet norėjau maitinti sūnelį, todėl apie jokias dietas ar sportus negalvojau.
Simonas gimė šiltą pavasarį. Sprogo lapai, žydėjo sodai, todėl mažiausiai norėjau tupėti namie. Kai tik abu apsipratome, sustiprėjome, ėmėme vis daugiau laiko praleisti lauke. Pirmą mėnesį dar grįždavome namo pavalgyti, pasikeisti sauskelnių, tačiau vėliau jau susikraudavau mažojo sauskelnes, savo užkandžius (dažniausiai jogurto, duoniukų, vaisių) į kuprinę ir iškeliaudavome visai dienai.
Prie pat mūsų namų prasideda parkas, kurio takeliais galima pasiekti pajūrį. Mėgstu pasivaikščiojimus, o tiesiog sėdėti ant parko suolelio man atrodė keista. Todėl stumdavau vežimuką iki paplūdimių, pakvėpuodavome sūriu jūros oru, pasiklausydavome bangų mūšos, žuvėdrų klykavimo… Krūtimi mažylį pamaitindavau atsirėmusi į pušį ar tiesiog kopų krūmokšnio šešėlyje. Prasidėjus vasaros karščiams paplūdimiai jau nebetraukė, tačiau atradau nuostabius takelius pajūrio pušynuose. Ramiose miško aikštelėse mažąjį pamankštindavau, keisdama sauskelnes leisdavau ir nuogam pasispardyti. O kol Simonas miegodavo spėdavau prisižemuogiauti, prisimėlyniauti. Ir ne tik į savo pilvuką – prisišaldžiau uogų mažylio košėms žiemą pagardinti. Per 6-8 pasivaikščiojimų valandas nueidavau apie 10 kilometrų, o kai itin patikdavo keliauti, tai ir antra tiek. Po tokios vasaros svoris tirpte ištirpo: Simonui suėjo pusė metų, o aš jau svėriau tuos pačius 62 kilogramus.
Dar labiau svoris nukrito, kai Simonukas pradėjo vaikščioti. Jis – labai judrus ir smalsus vaikas. Namie Simono ilgiau nei valandą nemiegančio neišlaikydavau, todėl ir antrąją vasarą leidome lauke. O ten tiek neištyrinėtų, nepačiupinėtų, neparagautų dalykų! Kol kiti Simono bendraamžiai kapstydavosi smėlyje, manasis tai plaštakę nusivydavo, tai skruzdėlyno aplankyti nušlepsėdavo, tai tiesiog žolėje pasislėpdavo. O aš vis bėgte iš paskos… Arba laipiojimas laiptais: vyrukas keturiomis, o aš šalia saugau, kad nenusiristų. Ir taip aukštyn žemyn gerą valandą… Krentant lapams Simonui sukako pusantrų, o aš tesvėriau 54 kilogramus.
Svoris po truputį ėmė didėti, kai beveik 2 metų Simonas iškeliavo į darželį. Aš grįžau į darbą, o ten jau nereikėjo tiek judėti, kiek prisibėgiodavau paskui judrųjį sūnelį. Tačiau vos po kelių mėnesių sužinojau, kad laukiuosi antrojo. Istorija vėl kartojosi – svoris greitai augo nuo pirmų dienų, nors aš, atrodė, viską darau, kad jis nedidėtų. Tiesa, gydytoja šįkart į svorio augimą ypatingo dėmesio nebekreipė. Gimdyti išvažiavau sverdama 83 kg – 25 daugiau nei nėštumo pradžioje. Iš gimdymo namų „parsivežiau“ 18 kilogramų, bet jaučiausi daug ramiau nei po pirmojo gimdymo. Neabejojau, kad rūpinantis dviem žvirbliukais iškart svoris tirps dar greičiau.
Tiesa, antrasis sūnus gimė viduržiemį, todėl visą dieną trunkantys pasivaikščiojimai buvo neįmanomi. Bet jau nuo 3 savaičių parke vežimėlį stumdydavau 2 kartus po 2 valandas, o orams šiltėjant tie pasivaikščiojimai vis ilgėjo. Tik itin retai drėgni ir vėjuoti pajūrio orai priversdavo mus likti namie. Jau vasaros pradžioje vėl įlindau į iki nėštumo nešiotus drabužius, o vasaros pabaigoje aš vėl tesvėriau 60 kg.
Judrumu Jokūbas nenusileidžia vyresniam broliui. Taigi dabar, kai vyrukas jau artėja prie 1,5 metukų, aš ištisomis dienomis paskui jį bėgioju ir laipioju laiptais, kaip kažkada gainiojausi vyresnėlį. Skirtumas tik tas, kad rudenį laukiame trečios atžalėlės. Tad svoris ne krenta, o vis dėlto auga. Tačiau mano didžiai nuostabai per 20 savaičių tepriaugau 2 kg (ankstesniais nėštumais būdavo 8-12 kg), nors nei mityba, nei gyvenimo būdas nuo ankstesnių nėštumų iš esmės nesiskiria…
