Naujasis redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g.
Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus – į ją kreipiasi mamos iš visos Lietuvos, kai reikia sudaryti kūdikio miego ritmą, išmokyti miegoti naktimis.
Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 6 metų sūnus Arvydas.
Per mėnesį priaugo 1300 g
Pirmasis Tautvydo mėnuo prabėgo neapsakomai greitai! Valgyti, miegoti, praustis, myluotis, masažuotis… Tik spėk suktis, mamyte, ir štai – dienelė jau užgeso. Valgėme, miegojome, valgėme, miegojome ir priaugome per mėnesį net 1300 g! Taigi pirmojo mėnesio pabaigoje mažylis svėrė 5240 g, į ūgį tįstelėjo apie 3 cm, pirmiesiems šliaužtams ate ate!
Buvau pamiršusi, kaip greitai auga kūdikis ir kaip greitai bėga dienos, būnant namuose su mažyliu. Ir buvau pamiršus, kaip gera niekur neskubėti, nelėkti, nesinervinti dėl darbų. Dirbau iki paskutinės nėštumo dienos, dar ryte prieš gimdymą atsakinėjau į elektroninius laiškus, o kai Tautvydas gimė, visą norą dirbti lyg ranka nuėmė.
Dabar mūsų laikas. Darbų dar bus ir bus, o šio laiko, kai mano kūdikis toks mažas ir visiškai priklausomas nuo manęs, daugiau nebebus. Taigi mėgaujuosi neskubriu gyvenimo tempu, mamiškais rūpestėliais, namų ruoša (visi, kurie mane gerai pažįsta, kiek nustemba šiuo staigiu pokyčiu, nes esu tikras vijurkas). Vis išsiruošiu pasivaikščioti į mišką – ačiū Tautvydui, kad ištempia mane į lauką, jei ne jis, vargu ar prisiruoščiau taip sąžiningai beveik kasdien pasivaikščioti gryname ore.
Į lauką kol kas važiuojame tik tuomet, kai Tautvydas miega. Kitaip turbūt dabar ir nepavyktų, nes liūliuojantis vežimėlio ritmas kaip mat užmigdo net ir neseniai miegojusį mažylį. Kai lauke oras gražus, keliaujame į mišką pasivaikščioti, o kai dienelė prastesnė, arba mama turi daugiau darbo, tiesiog išstumiu vežimėlį į terasą ir ten Tautvydas pramiega 2–3 valandas.
Tai gėris ta terasa! Augindama Arvydą tokio patogumo neturėjau, taigi bet kokiu oru KASDIEN vaikštinėdavau lauke po kelias valandas. Tai buvo darbas. Grauždavau save, jei kokią dieną neišveždavau kūdikio į lauką.
Vyresnėlis Arvydas į lauką keliauja su tėčiu, užsiima judriais žaidimais, aš jiems įkyriu su savo „atsargiai, neužsigaukite, saugokite save“, tad stengiuos netrukdyti vyriško laiko.
Atsigavau lengviau
Fiziškai jaučiuosi visiškai atsigavusi po gimdymo. Šį kartą buvo lengviau, nežinia kodėl. Apie didelius pokyčius organizme primena tik nuolatinis pojūtis „karšta“. Vaikštau po namus išsirengusi, kaip vasarą, ir vis tiek karšta. Hormonai… Na ir dar tas nežmoniškas alkis. Net gūglinau: ar čia visoms žindančioms mamoms taip būna, ar tik man?! Būdama nėščia neturėjau nė pusės tiek apetito, kaip dabar. Suprantu, turi gamintis pienelis. Tautvydas dienos metu žinda dažnai: kas 1,5–2val., o kai trijų savaičių išgyveno pirmąjį augimo šuolį, tai valgydavo taip pat dažnai, tik kaskart ištuštindavo ne vieną, bet abi krūtis!
Pamenu, kad gimė Arvydas, kelias savaites po gimdymo mano emocijos buvo banguotos, kaip vandenynas. Per dieną keisdavosi keliasdešimt kartų. Nuo euforijos iki lengvos depresijos. Šį kartą jaučiuosi ramiau. Gal dėl to, kad esu vyresnė? Dabar susierzinu tik tada, kai reikia kažkur skubėti (pripratau prie gero – neskubėti). Pavyzdžiui, ryte, kai Arvydą reikia išruošti į priešmokyklinę grupę, pagaminti pusryčius, įdėti priešpiečius, pamaitinti kūdikį ir nesusivėlinti jo laiku užmigdyti. Arba vakare, kai reikia gaminti vakarienę, padaryti namų darbelius su Arvydu, pamasažuoti ir išmaudyti Tautvydą, apsitvarkyti namus. Bet nieko, irzulys greitai praeina. Ačiū Dievui, turiu supratingą vyrą. Jis sako: „Viskas praeis, juk čia laikina. Ryt bus nauja diena, per pietų miegelį aš prižiūrėsiu Tautvydą, tu galėsi išlėkti į „Akropolį“ ar kur tik nori“. O kai ateina ta kita diena, per pietų miegą aš dažniausiai niekur nenoriu! Labai gera būti namuose, kol vaikelis miega, paskaityti knygą, pačiai pasnausti ar trumpam prisėsti prie darbų.
Dienotvarkė – tai stebuklas
Gyvenimą labai lengvina dienotvarkė, prie kurios Tautvydą pratinu nuo pirmų gyvenimo dienų. Dienos miegeliai dar dėliojasi, tačiau keliamės ir gulamės visada tuo pačiu laiku.
Pirmasis Tautvydo mėnuo prabėgo neapsakomai greitai! . Tačiau būtina nors kažkiek paraginti mažylį pabūdrauti dienos metu, kitu atveju ištinka reiškinys „supainiojo dieną su naktimi“. Patyriau tai savo kailiu. Vieną dieną turėjome svečių ir, norėdama ramiai su jais pabendrauti, leidau Tautvydui miegoti tiek, kiek jis nori (beveik visą popietę). Tą naktį pabudęs 2 valandą Tautvydas nemiegojo iki 4 valandos, tiesiog spoksojo savo mėlynomis akutėmis į mane ir lyg sakė „Mama, pabendraukime, juk dieną tam neturėjome laiko“. Po tos nakties supratau, kad mieliau su mažyliu bendrausiu dienos metu, o naktį mums abiems reikia gerai pailsėti.
Naujagimio dienotvarkė dažniausiai atrodo taip:
7 val. ryte pabunda.
8.30–10 val. pirmasis dienos miegelis.
11.30–14.30 val. pagrindinis dienos miegas.
16–17 val. vakarinis pokaitukas.
19 val. užmiega nakčiai.
Kaip matote, naujagimis pajėgus išbūdrauti apie 1,5 valandos, į tai ir reikia atsižvelgti planuojant miegus. Jei mamos numatytu būdravimo metu mažylis „lūžta“, mamai reikia šiek tiek padirbėti: palaikyti vaikiuką be sauskelnių, pasivaikščioti su mažyliu ant rankų šviesesnėse namų erdvėse (šviesa veikia budinamai), pakalbinti, pamankštinti vaikelį. Kartais mamos klausia, ar toks laiko tempimas nėra kūdikio kankinimas. Aš manau, kad ne.
Juk gerai pabūdravęs, mažylis lengvai užmigs ir kokybiškai pailsės. Kas iš to, kad jis užmigs kelioms minutėms, pvz., gultuke ir po to bus irzlus dėl to, kad gerai nepailsėjo? O žinote, kodėl jis gerai nepailsėjo? Todėl, kad prieš tai nebuvo iš tiesų pavargęs.
Anksti migdyti pasaulyje įprasta
Daugelis klausia, kodėl taip anksti migdau mažylį. O todėl, kad tai įprasta visam pasaulyje! Vaikai turi užmigti vaikišku laiku, tuomet jie būna patenkinti, juos mažiau kamuoja pilvo diegliai, dirglumas, jie geriau miega naktimis ir auga sveikesni (miego metu stimuliuojama imuninė sistema). Ankstyvas migdymas, turint du vaikus, yra būtinas dar ir todėl, kad vyresnėliui irgi reikia kokybiško mamos dėmesio ir laiko kartu, be mažylio. Tam ir būna skirtos dvi mano vakaro valandos nuo 19 iki 21 valandos. Tada su Arvydu veikiame tai, kas patinka jam: žaidžiame, darome užduotėles, skaitome (aš jam arba jis man), išdykaujame, darau jam masažą, kalbamės.
Naktiniai prabudimai: nedarykite klaidų
Naktį Tautvydas keliasi du kartus – 23 ir 4 valandą. 23 val. atsikėlimo galima nė nelaikyti naktiniu, nes kartais tokiu laiku aš pati dar nemiegu.
Taigi mažylis mane tikrai lepina. Žinoma, negalvokite, kad Tautvydas naktį miegą labai ramiai. Jis toks pats kaip ir visi naujagimiai: naktimis stena, kurkia, murkia, kriuksi, per miegus verkšlena – tai normalu. Toks yra kūdikio miegas pirmaisiais metais. Kai Arvydas buvo tokio amžiaus, jis miegojo taip pat, tik tiek, kad aš dar daug ko nežinojau ir kiekvieną kartą, vos tik jis naktį subirgzdavo, keldavausi jį nešioti/maitinti/raminti. Taip prisidariau bėdų: suformavau vaikui įprotį naktį prabudus prašyti tėvų pagalbos, kad galėtų užmigti vėl.
Su Tautvydu šios klaidos nebedarau, nes ją ištaisyti gana sunku. Duodu sūneliui galimybę išmokti užmigti pačiam. Girdžiu, kaip jis kniurksi (Tautvydas miega savo lovelėje, visai šalia mūsų lovos), bet nesikeliu, galvoju – palauksiu porą minučių, jei kniurksėjimas pereis į verkimą, tada pažiūrėsiu, kas ne taip. Ir dažniausiai mano pagalbos neprireikia. Po poros minučių kniurksėjimas nurimsta, ir visi toliau palaimingai miegame. O jei kniurksėjimas nenurimsta, pažiūriu į laikrodį ir dažniausiai matau, kad jau atėjo maitinimo valanda. Jei vis dėlto mažylis nubunda anksčiau, nei įprastai, uždedu ranką jam ant pilvelio, paglostau plotelį tarp antakių (stebuklinga vieta!) ir per kelias ar keliolika minučių jis užmiega.
Vystymas vystykluose
Ramiam miegui išsaugoti naudojame du dalykus, kurių nenaudojau su Arvydu. O be reikalo. Tai yra vystyklas ir baltasis triukšmas. Vystyklą visada laikiau atgyvena, sovietiniu palikimu, o baltasis triukšmas išvis skambėjo kaip kokia nesąmonė. Pradėjus dirbti su nemiegančiais vaikais, teko daug mokytis ir domėtis įvairiausiais būdais, kurie padeda vaikams miegoti ramiau. Ir būtent šie du pagalbininkai „ramaus miego literatūroje“ apdainuojami, kaip tobuliausi išradimai. Visiškai pritariu ir labai gailiuosi, kad ignoravau juos, kai auginau Arvydą.
Vystymas yra būtinas pirmųjų mėnesių kūdikiams. Pirmiausiai dėl to, kad vystymas didina saugumo jausmą, juk mažylis mamos pilvelyje buvo susisukęs embriono poza, įpratęs prie ankštos erdvės ir daug galimybių intensyviai judėti ten neturėjo. Gimęs, išsilaisvinęs iš ankšto savo namelio, kūdikis turi visas galimybes judėti tiek, kiek jam patinka. Bėda ta, kad kūdikiai dar nekontroliuoja savo judesių, rankytės ir kokytės dar „neklauso“, tad mažasis dažnai išsigąsta pats savęs. Arba staiga suveikia Moro refleksas, dar kitaip vadinamas išgąsčio refleksu, kai mažylis staigiai išskečia rankutes į šalis, tada pritraukia jas prie krūtinėlės ir ima gailiai verkti.
Būdravimo metu reikia leisti mažyliui pažindintis su savo kūnu, atrasti judėjimo galimybes ir džiaugsmą, tačiau miego metu rekomenduojama kūdikėlio judesius kiek suvaržyti, neleisti nekoordinuotiems judesiams (ypač rankyčių) jo išbudinti. Tam ir puikia tinka vystyklai. Išbandžiau jų gal 7 rūšis ir pagaliau atradome savąjį. Vakare, po maudynių, kai Tautvydas jau būna gerokai pavargęs ir verkšlena, suvystau jį – tą pačią minutę jis nurimsta. Taigi suprantu, jog vystymas jam patinka. Vystau tiek nakties, tiek dienos miegui. Dieną bandžiau migdyti nesuvystytą, tai nusnaudė apie 15 min., o tada ėmė makaluoti rankytėmis, prižadino pats save ir paskui, net ir su mano pagalba, užmigti nebegalėjo. Po tokio trumpo miegelio buvo labai irzlus. Taigi daugiau nebeeksperimentavau. Vystymas labai populiarus visame pasaulyje, nežinau, kodėl Lietuvoje jis išėjo iš mados. Pasistengsiu ištaisyti šią spragą – planuoju parengti išsamią apžvalgą ir vystymo pradžiamokslį, kad kitoms mamoms nereikėtų sukti galvos.
Baltasis triukšmas
Baltasis triukšmas yra neįkyriai burzgiantis garsas, lyg vėjo ar jūros ošimas, lyg radijo, kuris nepagavo tinkamos bangos, traškesys. Sakoma, kad tokį garsą mažylis girdi būdamas mamos pilvelyje. Ten juk natūraliai burzgia mamos žarnynas, kraujotaka. Gimusiam mažyliui tyla yra svetima, todėl tėvai dažnai atranda, kad jų vaikučius ramina dulkių siurblys, gartraukis ar plaukų džiovintuvas. Turėjau ne vieną klientę, kuri konsultavosi dėl to, kad vaikas, pavyzdžiui, įprato miegoti tik virtuvėje ūžiant gartraukiui. Skamba juokingai, bet tokia realybė.
Lapkričio pabaigoje su kolegėmis dalyvavome parodoje „Vaikų šalis“ ir ten pamačiau stendą, kur buvo pardavinėjami baltąjį triukšmą skleidžiantys meškučiai, kurie burzgia būtent 40 min. – tiek reikia, kad kūdikis įmigtų giliai. Primenu, kad pirmąsias 30–40 min. mažylis miega aktyvioje miego fazėje, kai miegas nėra gilus ir vaikiukas yra lengvai pažadinamas.
Baltasis triukšmas saugo šį jautrų miegelį. Dažnas kūdikis, po 30–40 min. miego pabunda ir daugiau negali užmigti, nors, akivaizdu – dar norėtų. Tai yra dažna bėda, kurią ir padeda išspręsti burzgiantis meškutis. Kai prabudęs mažylis pradeda verkšlenti, išgirsta raminantį burzgimą ir užmiega vėl. Po to meškutis išsijungia ir vėl įsijungia tada, kai mažylis pravirksta (meškutyje įmontuotas išmanus prietaisas, kuris reaguoja į aplinkos triukšmą). Žodžiu, nuostabus daiktas, vienas geriausių pirkinių pirmiesiems mėnesiams.
Beje, aš pati esu gana jautri miegotoja: girdžiu lojančius kaimynų šunis, kažkur kaukiančią signalizaciją, musės zyzymą, net rūsyje veikiantį mūsų šildymo katilą. Kai parsitempiau namo zirziantį meškutį, vyras juokėsi, sakė, kad tikrai jo nenaudosime, nes aš negalėsiu pakęsti to garso. Buvau beveik patikėjusi juo, bet… nieko panašaus! Meškio garsas visai neįkyrus ir aš jo negirdžiu, dabar kartais net keista, jei užmingant jis neburzgia.
Mobilioji auklė
Dar turiu tarti pagiriamąjį žodį mobiliajai auklei. Tikiu, kad dabar tokį prietaisą turi daugelis šeimų. Augant Arvydui, aš jo neturėjau, nes gyvenome nedideliame bute, kur viskas buvo vietoje, ir kiekvienas kūdikio krustelėjimas buvo puikiai girdėti.
Dabar gyvename name, ir be mobilios auklės kasdienybės neįsivaizduoju. Pirmiausia dėl to, kad šis pagalbininkas labai prisideda formuojant teisingus vaiko miego įpročius. Pavyzdžiui, rytiniam miegui į lovelę Tautvydą padedu nemiegantį.
Pakeičiu sauskelnes, pamaitinu, suvystau, įjungiu burzgiantį meškį ir paguldau mažylį į lovelę. Skaudama širdimi išeinu iš kambario ir atsisėdusi apačioje laukiu, kol jis užmigs.
Kodėl skauda širdį? Žinau, kad dabar laikas diegti gerus miego įpročius, bet taaaaip norisi užmigdyti kūdikį glėbyje. Kadangi patirtis su pirmojo vaiko miegu gana karti, sveikas protas šį kartą ima viršų. Pirkau mobiliąją auklę su kamera, per kurią galiu stebėti, ką mažylis veikia. Taigi iš pradžių lovelėje jis dairosi, po to ima muistytis, tada kiek pazirzena, o tada… užsimerkia ir užmiega. Savarankiškas migdymasis trunka apie 15 min.
Prisipažinsiu, pirmomis dienomis netikėjau, kad jis užmigs savarankiškai (nes Arvydą tokio amžiaus migdžiau tik su krūtimi arba ant rankų), taigi labai nustebau, kai diena po dienos Tautvydas užmiega pats. Sėdžiu apačioje ant sofos, įsitvėrusi mobilios auklės ekraniuką, ir vis stojuosi eiti į viršų – juk reikia padėti kūdikiui užmigti. Bet pažiūriu, kaip ramiai mažylis spokso į lubas, suprantu, kad vienišas jis kol kas nesijaučia (jei jaustųsi – verktų), ir vėl prisėdu laukti. Teisybė rašoma tose ramaus miego knygose: jei duosite kūdikiui galimybę išmokti užmigti pačiam, jis tikrai išmoks! Juk kūdikis dar neturi jokių įpročių ir nežino, kaip reikia migdytis ant rankų, su čiulptuku ar krūtimi… Mes, tėvai, patys prisidarome sau darbo.
Vakaro ritualas
Labai ypatingą vietą mūsų dienotvarkėje užima vakaro ritualas. Kasdien 17 valandą, po visų dienos miegų, atidarau namuose „Mamytės SPA“, kuriame Tautvydas 20 minučių mėgaujasi viso kūno aromaterapiniu masažu, tuomet 5 minučių mankšta ant kilimėlio ar gimnastikos kamuolio ir tada, jo didžiam džiaugsmui, keliaujame maudytis į vonią. Draugės klausia: kam tu vaiką kasdien masažuoji, juk jam viskas gerai. O aš manau, kad net ir sveikam kūdikiui reikia masažo! Ir jį būtinai turi daryti mama. Nėra geresnio būdo pasakyti vaikui „aš tave myliu, tu esi reikalingas ir svarbus“, nei padaryti jam masažą. Turiu galvoje ne tik kūdikius, bet ir ūgtelėjusius vaikučius.
Pritemdau šviesą, patiesiu purų, minkštą rankšluostį, išrengiu vaikiuką nuogai ir švelniai glostau, masažuoju visą kūnelį. Tuo pat metu dainuoju arba švelniai kalbinu mažylį. Masažo metu mūsų netrikdo televizorius, telefonas, aplinkiniai žmonės. Tai mūsų laikas. Masažo metu, kol vaikiukas būna nuogas, vyksta ir grūdinimo seansas, oro vonios, žodžiu, visapusiška nauda.
Masažui šiuo metu naudojame aliejų mišinį „Ramus pilvelis“ su levandų, ramunėlių ir mandarinų eteriniais aliejais. Šie trys aliejai saugūs naudoti nuo gimimo, jie palankiai veikia virškinimo sistemą, padeda apsisaugoti nuo diegliukų ir dujų kaupimosi, o pagrindą sudarantis migdolų aliejus lepina mažylio odą.
Maudomės irgi kiekvieną vakarą. Aš esu už kasdienes maudynes, nes tikiu, jog vanduo daro stebuklus. Jis ne tik nuprausia mūsų kūną, bet ir atgaivina sielą. Vanduo nuplauna emocijas, įspūdžius, išgyvenimus, kuriuos susirinkome per dieną (o kūdikis, kuriam viskas pasaulyje nauja, tų įspūdžių patiria itin daug). Vanduo gerina medžiagų apykaitą, kraujotaką, ramina ir balansuoja nervų sistemą. O temperatūrų skirtumas, kurį patiria kūdikis šiltoje vonelėje, o po to vėsesniame kambaryje – grūdina.
Tiems, kurie skundžiasi dėl sausos odos, galiu pasakyti, kad sausai odai nieko kito taip nereikia, kaip vandens. Ir čia ne mano sugalvota. Atopinį dermatitą tyrinėjantys mokslininkai jau prieš kelerius metus pradėjo apie tai kalbėti.
Minimalios sauskelnių atsargosNatūralioji
Dar vienas svarbus momentas, kuriuo mūsų šeima stebina aplinkinius, tai gyvenimas su minimaliomis sauskelnių sąnaudomis. Mano paskaitų lankytojos žino, kad vyresnis sūnus Arvydas užaugo beveik be vienkartinių sauskelnių, nes praktikavome natūraliąją higieną ir naudojome medžiagines sauskelnes. Galvojau, kad su Tautvydu taip nebežaisiu. Bet ne.
Esu ištikima savo pažiūroms ir nieko negaliu sau padaryti. Pamačiusi, kaip užpakaliuko oda reaguoja į vienkartines sauskelnes ir kaip gerai mažylis jaučiasi be jų, vėl pradėjau praktikuoti natūraliąją higieną. Dienomis, kai Tautvydas nemiega, jis visada būna be sauskelnių. Tiesiog užmaunu medvilnines kelnytes, vilnones kojines, patiesiu neperšlampamą paklotėlį ir vėdiname užpakaliuką.
Pirmąjį mėnesį, kol mama dar nelabai gali nuspėti mažylio šlapinimosi intervalus, išeina toks žaidimas – tiesiog keisti kelnes, vėliau tuos sysiukus galima ir „pagauti“. Kaip tai daryti, būtinai pasidalinsiu vėliau, kai Tautvydas paaugs. Tikiu, kad kitą mėnesį pradėsime naudoti medžiagines sauskelnes, nes dabar jos dar šiek tiek didokos
Nakčiai naudojame vienkartines sauskelnes, kurias keičiu du kartus, bet rytais užpakaliukais vis tiek būna šiek tiek paraudęs.
Ypač reikalai prasti buvo tada, kai Tautvydui, kaip ir visiems naujagimiams, atsirado fiziologinis viduriavimas. Tai reiškinys, kai kūdikis po kiekvieno maitinimo negausiai pasituština. Išmatos rūgščios ir stipriai dirgina odą, ji parausta, tampa jautri.
Šią problemą mums greitai padėjo išspręsti levandų žiedų vanduo, kitaip vadinamas hidrolatu. Nupraustą ir nusausintą užpakaliuką reikia apipurkšti levandų vandenuku ir palaukti kol savaime nudžius. Tikras gėris! Paraudimai ir pabėrimai išsyk praeina. Taip pat šis švelnus vandenukas pagelbsti, jei traiškanoja kūdikio akytės ar atsiranda smulkus, hormoninis veidelio bėrimas, dažniausiai pasirodantis pirmojo mėnesio pabaigoje.
Pagaliau turėjau galimybę išbandyti savo pačios kurtą balzamą nuo iššutimų „Dupcė pupcė“. Būdama nėščia nesustojau kurti aromaterapinių gėrybių savo kvapniai linijai. Šį balzamą kūriau savo būsimam vaikeliui. Neetiška girti savo kūrinį, bet pagirsiu – jis puikus. Ir ne tik užpakaliukui, kuriam šis balzamas sukuria apsauginį sluoksnį ir greitai nuramina sudirginimus! Balzamu, kurio pagrindą sudaro sviestmedžio ir jojobos aliejai, medetkų ištrauka ir ramunėlių aliejus tepiau ir pleiskanojančius odelės plotus, o kartą, išvažiavusi pasivaikščioti į miestą, susigriebiau, kad nepatepiau Tautvydo apsauginiu kremu, tad iš kūdikio krepšio iškrapščiau „Dupcę Pupcę“ ir patepiau juo. Puikus reikalas! Lygiai taip pat universaliai gali būti naudojamas ir nuostabusis sviestmedžių aliejus.
Kūdikis – tai pasaka
Kūdikis į mūsų šeimą atnešė labai gerą emociją. Su vyru vis paklausiame vienas kito: „Kada buvome tokie laimingi? Kada jautėme tokią pilnatvę?“. Arvydas paaugo, gyvenimas nusistovėjo, ir buvome šiek tiek užsikasę nesibaigiančiuose darbuose ir skubėjimuose. Tautvydas atsirado pačiu laiku. Mažas spindulėlis, kurio dėka norisi daugiau būti namuose, mažiau dirbti ir rūpintis menkaverčiais reikalais. Kūdikis suartino mus ir su mūsų tėvais. Ypač mane ir mano mamą. Jaučiau, kad buvome kiek nutolusios, o dabar vėl atsirado tokia bendrystė. Gimus Tautvydui, ji dažnai mus aplanko, šiek tiek padeda man apsitvarkyti, dažnai atneša ką nors skanaus pagaminusi. Ačiū, mama!
Tiek mano, tiek Remigijaus tėvai yra labai supratingi ir niekad nelipa ant galvos, neateina nepasiklausę, ar neturime kokių planų. Dabar tėvai aplanko mus dažniau, ačiū jiems už supratingumą, – su dviem vaikais yra ką veikti, taigi labai smagu, kad į pagalbą atskuba tiek mylinčių pagalbininkų.
Tokie pirmojo mėnesio džiaugsmai ir rūpestėliai. Augsime, stiprėsime, mokysimės naujų dalykų ir pasidalinsime visai atradimais su jumis kitame numeryje!
Su geriausiais linkėjimais Giedrė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
