Pasakoja mama Vera:
Vardo istorija prasidėjo dar mano vaikystėje, kai savo būsimiesiems vaikams galvojau vardus. Tuo metu man buvo labai gražūs gamtiški vardai: Jūra, Liepa, Saulė… Pamenu, pagalvojau, kad marios skambiau, nei jūra, tad kodėl gi nėra vardo Marià (taip taip, kirčiuoti reikia kaip Dalia, valia)? Kai po daugel metų ėmiau lauktis, su vyru galvojome įvairius vardus (vaikelio lyties nežinojome) ir nusprendėme, kad vyras sugalvos 3 vardų variantus berniukams, o aš – mergaitėms.
Vardus rinkome lietuviškus, be to, dar ieškojome ir prasmingų, daugiausiai dvikamienių. Tačiau Maria išlaikė savo poziciją mano sąraše ir, galų gale, gimus dukrytei, nebenorėjau jos niekaip kitaip vadinti. (Beje, pikantiška detalė – visai neplanuotai dukrytę prie marių ir „sužvejojome“). Tačiau, kuomet vyras nuėjo įregistruoti vardelio, jam to padaryti neleido, per daug jau panašu į kosmopolitišką Marijos rašybą. Kreipėmės ir į Lietuvių kalbos komisiją, tačiau ir jie, nors ir pritarę, kad vardas gražus ir lietuviškas, nerekomendavo dukrytės juo vadinti.
Suglumę ir nusivylę ėmėme galvoti apie kitus variantus savo sąraše, tačiau jau niekas nebetiko. Todėl nusprendėme kiek modifikuoti vardą. Marė – ir anksčiau Lietuvoje buvęs populiarus vardas, tik nežinia, ar tai buvo Marijos trumpinys, ar vis dėlto už to slepiasi jūrės-marios. Visdėlto man gražu, jog Marės varde telpa sena istorija, kurią mes sau naujai įprasminome.
