Limfmazgiai – nedidelės limfoidinio audinio struktūros, išsidėsčiusios visame kūne, kuriose imuninės sistemos ląstelės filtruoja atitekėjusią limfą. Sergant infekcinėmis, piktybinėmis, limfoproliferacinėmis ar autoimuninėmis ligomis limfmazgiai padidėja. Kada dėl to reikėtų sunerimti ir kreiptis į savo gydytoją? Panevėžio „InMedica“ klinikos šeimos gydytoja Agnė Stancelienė pažymi, kad limfmazgių padidėjimas, dar vadinamas limfadenopatija, yra organizmo imuninis atsakas ir kaip ligų simptomas pasireiškia pakankamai dažnai.
„Limfadenopatija gali būti vietinė, kai padidėja vienos srities, arba generalizuota, kai padidėja bent dviejų skirtingų sričių limfmazgiai. Ūminė jos forma trunka iki 2 savaičių, poūmė – nuo 2 iki 6 savaičių, o lėtinė – ilgiau nei 6 savaites. Užčiuopus padidėjusį limfmazgį svarbu įvertinti, kurioje jis vietoje, kokio dydžio, kietumo ir paslankumo, taip pat atkreipti dėmesį, ar tuo metu pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiai“, – pasakoja A. Stancelienė.
Verta nepamiršti, kad vaikams limfmazgiai gali būti čiuopiami ir nesergant – geriausiai jie jaučiami kakle, pažastyse ir kirkšnyse, ypač 2–10 m. liekniems vaikams.
Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?
Šeimos gydytoja pažymi, kad tam tikrų ligų metu galima apčiuopti paviršinius pakaušio, užpakalinius ir priekinius ausies, tonzilių, dar vadinamų migdoliniais, pažandinius, pasmakrinius, kaklo, viršraktikaulinius, užraktikaulinius, pažasties, pilvo, kirkšnies ir pakinklio limfmazgius. Kada jų padidėjimas gali signalizuoti apie rimtus sveikatos sutrikimus?
Sunerimti reikėtų, jei limfmazgį apčiuopiate virš raktikaulio arba pastebite jų padidėjimą keliose srityse. Apie būklės rimtumą galima įtarti, kai limfmazgiai didėja greitai, pavyzdžiui, dienomis ar savaitėmis, jie yra kieti, nepaslankūs, suaugę su aplinkiniais audiniais arba didesni nei 2 cm dydžio. Kritiškiau situaciją vertinti turėtų pacientai, vyresni nei 40 m. amžiaus, ir tie, kuriems limfadenopatija trunka ilgiau nei 4 savaites arba atsiranda bendrinių simptomų, tokių, kaip karščiavimas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas, silpnumas ir panašiai.
„Jei pastebėjote bent vieną iš šių nerimą keliančių požymių, reikėtų nelaukti ir kreiptis į savo gydytoją. Be to, jei sergant viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir taikant simptominį gydymą būklė negerėja arba net blogėja, gydytojas turi įvertinti, ar tai ne bakterinis susirgimas, kuriam reikalingas antibakterinis gydymas“, – pažymi šeimos gydytoja.
Svarbu suprasti, kad laiku nesikreipus į gydytoją gali būti uždelsta limfmazgių didėjimą sukeliančių ligų diagnostika ir gydymas bei prasidėti negydomų infekcijų sukeltos komplikacijos. Be to, nežinodamas, kad serga, žmogus gali platinti infekciją ir užkrėsti aplinkinius.
Ligų spektras itin platus
Pagal tai, kurioje vietoje padidėja limfmazgiai, galima įtarti, kokia priežastis tai sukėlė. Pavyzdžiui, ūminė galvos ir kaklo srities limfadenopatija būdinga virusinėms ir bakterinėms infekcijoms. Lėtinė jos forma gali pasireikšti esant atipinių bakterijų sukeltai infekcijai, tuberkuliozei, sarkoidozei, kačių įdrėskimo, Kawasaki ligai, piktybiniams galvos ir kaklo, plaučių navikams, limfomai arba leukemijai.
„Viršraktikaulinių limfmazgių limfadenopatija pasitaiko retai, tačiau tokiais atvejais net iki 50 proc. pacientų randamas pilvo organų piktybinis navikas“, – pastebi A. Stancelienė.
Pažasties ar poraktikauliniai limfmazgiai dažniausiai padidėja dėl kačių įdrėskimo ligos, tuliaremijos, sporotrichozės, sifilio, bruceliozės, tuberkuliozės ar patirtų traumų. Retesniais atvejais tai sukelia Hodžkino limfoma, leukemija, krūties, plaučių, skrandžio, žarnyno, inkstų, kiaušidžių ar odos navikų metastazės. Pastebėjus poraktikaulinių limfmazgių padidėjimą taip pat galima įtarti ne Hodžkino limfomą (NHL).
Kirkšnies limfmazgių padidėjimą dažniausiai sukelia lytiškai plintančios ligos ir apatinių galūnių odos infekcijos. Rečiau – genitalijų, žarnyno piktybiniai navikai arba limfoma.
„Skirtingų sričių limfmazgių padidėjimas būdingas virusinėms infekcijoms – mononukleozei, citomegalo viruso infekcijai, ŽIV virusui arba bakterinėms infekcijoms, tokioms kaip bruceliozė ar sifilis. Taip pat galima įtarti toksoplazmozę, sarkoidozę, limfoproliferacinius susirgimus, daugines vėžio metastazes, autoimunines ligas, pavyzdžiui, sisteminę raudonąją vilkligę ar reumatoidinį artritą“, – pasakoja šeimos gydytoja.
Verta nepamiršti, kad limfadenopatiją taip pat gali sukelti kai kurie vaistai, pavyzdžiui, alopurinolis, kaptoprilis, karbamazepinas, cefalosporinai ar penicilinai.
Išsiaiškinti diagnozę padeda įvairūs tyrimai
Apsilankius pas gydytoją pirmiausia labai svarbu pateikti detalią informaciją apie visus sveikatos nusiskundimus, limfmazgių padidėjimo trukmę, kontaktus su sergančiais asmenimis ir gyvūnais, parazitų įkandimus, buvusias keliones, vartojamus vaistus, vakcinaciją bei persirgtas ligas.
Vėliau pacientams atliekamas bendras kraujo, uždegimo žymenų – C reaktyvaus baltimo bei eritrocitų nusėdimo greičio – tyrimai, padedantys diferencijuoti bakterinį susirgimą nuo virusinio. Jei rezultatai normalūs, o limfadenopatija išlieka ilgiau nei 4 savaites, galima įtarti piktybinius susirgimus.
„Norint atskirti piktybinį limfmazgį nuo uždegiminio, įtariant abscesą atliekamas limfmazgio ultragarsinis tyrimas. Nepavykstant nustatyti limfadenopatijos priežasties atliekamas pilvo organų ultragarsinis tyrimas, ieškoma darinių pilve, vertinamas kepenų ir blužnies dydis“, – pasakoja šeimos gydytoja.
Jei stebima generalizuota, viršraktikaulinė arba poraktikaulinė limfadenopatija arba limfmazgiai yra didesni nei 2 cm dydžio ir nėra infekcijos požymių bei atsako į antibakterinį gydymą, pacientams patariama atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą. Anot A. Stancelienės, esant indikacijoms, gali būti atliekama padidėjusio limfmazgio biopsija.
Verta nepamiršti, kad kai išsiaiškinama limfadenopatijos priežastis ir yra reikalingas gydimas, visada gydoma pagrindinė liga, sukėlusi šį simptomą.
