Vilma ir Tomas Čivinskai jau 5 metus gyvena Vokietijoje. Kaip sako – neplanavome, bet nutiko gyvenimas. Vokietijoje gimė ir sūnelis Kajus, jam dabar metai. Vasarą Vilma svečiavosi Lietuvoje, pakalbinome, kuo skiriasi motinystė čia ir Vokietijoje.
Vilma, kodėl išvykote gyventi į Vokietiją?
Čia mes atvažiavome tiesiog užsidirbti pinigų. Vyras išvyko pirmas, kaip sakoma, apšilo rankas ir nusprendė pasiimti mane. O tada ir šeima padidėjo. Nuomojamės butą netoli Berlyno, dirbame ir auginame Kajų.
Neatmetame galimybės grįžti į Lietuvą, nes yra begalinis ilgesys, o ypač dabar, kai turime vaiką. Norisi, kad seneliai matytų auganti anūką, nes laikas nepaprastai greitai eina. Norisi, kad sūnus augtu ten, kur jo gimtinė (nors, galima sakyti, gimtinė yra Vokietija, nes čia gimė). Tad planuose tikrai tikrai yra grįžimas į Lietuvą.
Laukėtės Vokietijoje, kas nustebino, atrodė kitaip nei pas mus?
Priežiūra esu labai patenkinta – daug dėmesio, daug tyrimų (dėl to jaučiausi saugi ir žinojau, kad viskas yra gerai). Tyrimams reikėjo važiuoti 1–2 kartus per mėnesį nėštumo pradžioje, į nėštumo pabaigą – dažniau. O prieš gimdymą iš vis dažnai – per savaitę net porą kartų.
Neslėpsiu, nėštumo pradžioje buvo baimė gimdyti Vokietijoje, nes svetima šalis ir neaišku, kaip čia kas vyksta. Bet susitaikiau su tuo, kad gimdysiu čia.
Nėštumo pabaigoje reikėjo vykti įsiregistruoti į ligoninę gimdymui. Ten gydytoja papasakojo apie gimdymą, komplikacijas, galimus variantus. Gavau daug informacijos. Nežinau, ar Lietuvoje tiek daug suteikiama. Čia gydytojai yra tik už natūralų gimdymą, be epidūro, bet situacijų būna visokių. Aš pati pagimdžiau natūraliai, be nuskausminimo, bet atsiminimai baisūs.
Nustebino, kad palatoje kūdikiui paruošos sauskelnės, drėgnos servetėlės, drabužiai, o mamai po gimdymo – visos higienos priemonės. Buvau informuota, kad pasiimti į ligoninę reikia tik kūdikio drabužius išvykimui namo ir sau drabužius. Nepatikėjau, kad nieko nereikia vežtis, vis tiek viską vežiausi, nes buvo neįtikėtina, kad ligoninėje visko bus. Bet tai tiesa. Keista, bet kartu ir miela, kad ligoninė viskuo pasirūpina.
Kokia priežiūra po gimdymo?
Po gimdymo į namus atvažiuoja akušerė – jos paslaugos teikiamos apie 12 savaičių. Per tas savaites būna apie 16 vizitų, tai priklauso nuo individualių poreikių. Akušerė rūpinasi tiek vaiku, tiek mama, daug pataria kūdikio priežiūros bei mitybos klausimais. Manau, ši paslauga yra tikrai reikalinga, be to, nemokama. Turint pirmą vaiką, kai klausimų kalnas, būna, kad nežinai, į ką kreiptis. Tad čia tikras išsigelbėjimas. Kilus bet kokiam klausimui, galima skambinti telefonu, jei reikės, akušerė atvažiuos papildomai. Vizitai trunka nuo 20 minučių iki valandos.
Akivaizdu, kad Vokietijoje labai rūpinasi kiekviena nėštuke ir gimdyve. Tai atsispindi ir išmokose. Lietuvoje vaiko pinigai – 122 eurai, Vokietijoje – 255 eurai.
Vaiko auginimo atostogose vokietės būna apie 2 metus. Drąsiai galima būti ir 3 metus, bet viskas priklauso nuo finansų.
Koks vokiečių požiūris į žindymą?
Būdama nėščia, labai tikėjausi, kad žindysiu. Nesu prieš mišinukus, tiesiog norėjau žindyti ir labai stengiausi būdama ligoninėje pasiimti visą informaciją iš žindymo specialistės.
Kol neturėjau kūdikio, žindymas viešoje vietoje man atrodė gana keistas dalykas, bet kai dabar maitinu, nuomonė pasikeitė. Čia juk mažas žmogeliukas, kuris nori valgyti bet kur ir bet kada. Tad tenka labai dažnai žindyti viešoje vietoje ir nematau čia nieko blogo. Vokietijoje žmonės į tai visiškai nekreipia dėmesio ir nebaksnoja pirštais. Kultūra tobula.
Kokios kūdikių edukacijos mados – ar yra mokyklėlės, būreliai?
Mažiukams yra žaidimų grupės, ten susirenka vaikučiai, kurie jau truputį judresni ir domisi aplinka. Ten jiems būna užsiėmimų. Mes su sūnumi tokių vietų nelankome, daug laiko būname lauke, vaikštome, tyrinėjame viską. Aplankome zoologijos sodus, kurių čia nemažai, – tokių jaukių ir nedidelių.
Nuotraukos Annos Jankunec, Studio Smile
