Žindymo pradžia daugeliui moterų siejasi ne tik su artumu kūdikiui, bet ir su skausmu, kuris dažnai pateikiamas kaip neišvengiamas prisitaikymo etapas. Skausmas maitinant, spenelių pažeidimai, nuolatinė įtampa žindymo metu ar kūdikio neramumas prie krūties neretai paaiškinami paprastai – „reikia pakentėti“.
Konsultuoja gydytoja periodontologė, medicinos mokslų daktarė Solveiga Bakė, klinikos „Impladenta“ gydytoja
Skausmas nėra būtina patirtis
Vis dėlto šiuolaikinė medicina vis aiškiau pabrėžia, kad tokia frazė nėra nei neutrali, nei nekalta. Ji gali tapti priežastimi, dėl kurios laiku neįvertinamos realios žindymo problemos.
„Medicinoje skausmas nėra nei išbandymas, nei būtina patirtis. Tai signalas. Ir žindymo laikotarpiu šis signalas turi itin didelę diagnostinę reikšmę, nes dažnai rodo ne moters „nepasirengimą“, o biomechaninius sunkumus, susijusius su kūdikio žindymo funkcija“, – sako gydytoja dr. Solveiga Bakė.
Žindymo skausmas yra signalas
Medicininėje literatūroje žindymo skausmas nėra laikomas normaliu reiškiniu. Nors trumpalaikis jautrumas žindymo pradžioje gali pasitaikyti, nuolatinis ar stiprėjantis skausmas vertinamas kaip ženklas, kad žindymo mechanika neveikia gerai. Tai gali pasireikšti spenelių traumomis, nuolatiniu deginimu ar diskomfortu, kuris neišnyksta laikui bėgant ir ima veikti moters savijautą bei sprendimą tęsti žindymą.
Pasak gydytojos, žindymo metu patiriamas skausmas labai dažnai yra pasekmė, o ne atskira problema.
„Jeigu žindymas sukelia skausmą, tai dažniausiai reiškia, kad kūdikio burnos funkcija neveikia optimaliai. Tokiu atveju krūtis patiria netolygią mechaninę apkrovą, o skausmas mamai yra ne atsitiktinis pojūtis, bet sutrikusios žindymo biomechanikos pasekmė“, – aiškina gydytoja.
Klinikinėje praktikoje dažnai matoma situacija, kai skausmas toleruojamas mėnesiais, nes laikomas neišvengiamu. Tačiau toks požiūris atitolina realios priežasties paiešką ir gali lemti tiek žindymo nutraukimą, tiek ilgalaikį neigiamą moters patirties vertinimą.
Nematoma žindymo problemų priežastis
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių žindymo sėkmę, yra kūdikio burnos funkcija. Efektyvus žindymas reikalauja suderinto liežuvio judėjimo, audinių elastingumo ir gebėjimo sukurti stabilų vakuumą. Jei šie mechanizmai neveikia tinkamai, kūdikis negali efektyviai išgauti pieno, o krūtis patiria per didelę ir netolygią apkrovą.
Medicinos literatūroje rašoma, kad liežuvio judesių ribotumas, įskaitant trumpą liežuvio pasaitėlį, gali turėti tiesioginę įtaką žindymo biomechanikai. Tokiais atvejais kūdikis kompensuoja funkcijos trūkumą kitais burnos raumenimis, o tai lemia netaisyklingą krūties suėmimą ir padidėjusią audinių traumavimo riziką.
„Kai kūdikio liežuvis negali judėti pakankama amplitude, visa žindymo apkrova persiskirsto netinkamai. Mama jaučia skausmą, o kūdikis dažnai greičiau pavargsta ir tampa neramus“, – sako gydytoja dr. Solveiga Bakė. Svarbiausias dalykas tokiais atvejais nėra pats pasaitėlio buvimas, o jo įtaka žindymo funkcijai. Lietuvoje lazerinę pasaitėlio korekciją gydytojai taiko jau septynerius metus, tai nėra naujovė, o nuosekliai įdiegtas metodas, paremtas patirtimi ir kompetencija.
Kartais pasitelkiamos lazerinės technologijos
Ilgainiui, kai žindymo metu patiriamas skausmas ignoruojamas, organizmas pereina į vadinamąją kompensacinę būseną. Moteris prisitaiko prie diskomforto, tačiau pagrindinė problema lieka neišspręsta. Tokiais atvejais, nustačius objektyvias indikacijas, gali būti svarstomos ir lazerinės technologijos.
„Kai audiniai nuolat patiria netinkamą mechaninę apkrovą, organizmas iš pradžių prisitaiko, tačiau pati problema neišnyksta. Tokiais atvejais lazerinės technologijos leidžia tiksliai ir minimaliai invazyviai koreguoti audinius, kurie riboja funkciją, taip sumažinant traumavimą ir skausmą žindymo metu“, – sako gydytoja.
Ji pabrėžia, kad lazeris nėra taikomas automatiškai ar profilaktiškai. „Mediciniškai svarbu vertinti ne patį pasaitėlio buvimą, o tai, kaip jis veikia liežuvio judesius ir visą žindymo biomechaniką. Lazerinė korekcija taikoma ne automatiškai, o tik tada, kai objektyviai nustatoma, kad audinių ribojimas lemia skausmą ir neefektyvų žindymą“, – pabrėžia gydytoja.
Procedūros metu atliekama liežuvio arba lūpos pasaitėlio korekcija – lazeriu atlaisvinami audiniai, kurie riboja judesį ir trukdo normaliai burnos funkcijai. Procedūros tikslas yra pagerinti kūdikio gebėjimą efektyviai apžioti krūtį, sukurti vakuumą ir žįsti be perteklinės mechaninės trinties, kuri traumuoja spenelius ir sukelia skausmą.
Kada kreiptis? Idealiu atveju – kai tik mama pajunta, kad žindymas skausmingas, kūdikis prastai suima krūtį, greitai pavargsta, dažnai atšoka, maitinimas tampa ilgas ir varginantis, o speneliai po maitinimo atrodo sužaloti ar „nukramtyti“. Žindymas neturi būti kančia, todėl nerekomenduojame laukti, kol situacija taps kritinė arba bus nutrauktas žindymas.
Dažniausiai dėl pasaitėlio korekcijos kreipiamasi vėliau – kai vaikas švepluoja, ilgai lanko logopedo užsiėmimus, tačiau pažanga minimali, tad kyla įtarimas, kad problema gali būti susijusi su ribotu liežuvio judrumu. Sprendimas paprastesnis, jei burnos funkcija įvertinama laiku.
Kaip vyksta procedūra
Pirmas žingsnis yra registracija konsultacijai, kurios metu įvertinama burnos funkcija ir pasaitėlio įtaka judesiui. Jei nustatoma aiški funkcinė indikacija, pasaitėlio korekcija lazeriu atliekama labai greitai – įprastai procedūra trunka apie minutę. Naudojamas vandens lazeris, kuris leidžia audinius koreguoti minimaliai invazyviai: tai mažina traumavimą, kraujavimą ir po procedūros patiriamą diskomfortą. Lazerinė procedūra yra trumpa ir tiksli. Ją atlikus daugeliu atvejų galima išvengti sudėtingesnių intervencijų (kurios kai kuriose įstaigose vis dar atliekamos instrumentais ir su gilesniu nuskausminimu).
Siuntimo šiai procedūrai nereikia. Dažniausiai mamos kreipiasi pačios, pajutusios, kad žindymas kelia skausmą arba kūdikis neefektyviai žinda. Kartais atsiunčia žindymo specialistės, šeimos gydytojai ar pediatrai, kurie atpažįsta funkcinės problemos požymius.
Lietuvoje ši lazerinė pasaitėlio korekcijos praktika taikoma jau septynerius metus, todėl tai nėra „vakar atsiradusi naujovė“, o nuosekliai įdiegtas metodas, paremtas patirtimi ir kompetencija.
Ką sako mokslas apie skausmo ignoravimą
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad ilgai toleruojamas ar normalizuojamas skausmas dažniau pereina į lėtinę būklę. 2021 metais žurnale The Journal of Pain publikuota apžvalga nurodo, jog pacientai, kurių skausmas ankstyvose stadijose buvo sumenkintas, vėliau dažniau susiduria su ilgalaikiais funkcijos sutrikimais ir sudėtingesniu gydymu.
Neurologas ir skausmo tyrėjas prof. Clifford Woolf iš Harvardo universiteto yra pabrėžęs, kad skausmas nėra tik subjektyvus pojūtis – tai biologinis procesas, kuris, ignoruojamas per ilgai, keičia nervų sistemos reakcijas. Pasaulio sveikatos organizacija taip pat akcentuoja, kad lėtinis skausmas yra atskira sveikatos būklė, reikalaujanti ankstyvo įvertinimo ir tikslingų sprendimų. Šios įžvalgos taikomos ir žindymo kontekste.
Ankstyvas žindymo sunkumų įvertinimas nebūtinai reiškia intervenciją ar gydymą. Daugeliu atvejų pakanka aiškaus situacijos paaiškinimo, stebėjimo ar kompleksinio vertinimo, leidžiančio suprasti, ar reikalingi tolesni veiksmai.
Daugiau informacijos www.lazerineodontologija.eu
Tekstas Evelinos Biliūnaitės
Susiję straipsniai
