Vienoje Pietų Afrikos gentyje žmogaus amžius skaičiuojamas ne nuo jo gimimo dienos. Ir netgi ne nuo vaikelio pradėjimo dienos, kaip kad kai kuriose kitose kultūrose. Šioje gentyje gimimo data laikomas momentas, kuomet būsimos mamos galvoje pirmą kartą atsiranda (gimsta) mintis apie vaiką. Pasidalinusi savo ketinimais pradėti vaikelį su būsimuoju tėveliu, mama eina pasėdėti vienumoje po pasirinktu medžiu. Čia ji ramiai sėdi tol, kol mintyse išgirsta dainą apie savo būsimąjį mažylį, kurį jie dar tik planuoja pradėti. Vos tik išgirsta šią dainą, būsimoji mama grįžta atgal į kaimą. Tuomet kartu su būsimuoju tėvu mokosi tos dainos tiek ilgai, kad galėtų ją dainuoti kartu.
Meilės akto, susijungimo momentu abu tėveliai dainuoja šią dainą, taip kviesdami savo vaikelį prisijungti prie jų. Kai laukiamas vaikelis įsitvirtina mamos įsčiose, mama vėl dainuoja jam tą pačią dainą. Vėliau ji pamoko šios dainos kaimo senoles ir akušeres tam, kad gimdymo metu ir pačio gimimo momentu, visos galėtų pasveikinti naujagimį, dainuodamos jo paties dainą. Gimus kūdikiui visi apylinkės gyventojai mokosi jų naujojo genties nario dainos ir dainuoja ją vaikui augant, visais sunkiausiais jo gyvenimo momentais: suklupus, suklydus, nugriuvus ar užsigavus. Ta pati daina dainuojama didelės sėkmės momentais, religinių ritualų metu. Taip pat ši daina yra ir vestuvių ceremonijos dalis, kai vaikas tampa suaugusiuoju ir kai tuokiasi.
Manau, kad daug ko galėtume pasimokyti iš šios Pietų Afrikos genties. Tikiuosi, sutiksite su manimi, kad, norint pertvarkyti šiandieninį prievartos pasaulį į taikesnį rytojų, būtina keisti santykį ir bendravimo būdus su savo vaikais nuo pačios jų gyvenimo pradžios.
Pasikeitė gyvenimas, bet ne įsčiose
Šiais laikais viskas susipainioja mūsų gyvenime… Iš vienos pusės – beprotiškas lėkimas, tobuliausios technologijos, kuomet laiko atkarpa sutrumpėja: mes sekundžių greičiu pasiekiame kitus, naudodamiesi mobiliaisiais telefonais ar internetu. Iš kitos pusės – noras sustoti, pailsėti, pasižiūrėti atgal, kur galbūt užmiršome kažką labai svarbaus. Mums atrodo, kad šiais laikais esame kažkokie ypatingi, visai nepanašūs į tuos, kurie gyveno senų senovėje.
Iš tiesų keičiasi tik mus supanti aplinka – dauguma dalykų lieka tokie pat kaip ir anksčiau. Juk ar pasikeitė gyvenimas motinos įsčiose, t.y. vaiko aplinka iki gimimo? Galime samprotauti apie tai, kad šių dienų vaikelis vystosi lygiai taip pat kaip ir prieš šimtą, du šimtus ar net tūkstančius metų.
Ta pirmoji vaikelio aplinka, motinos įsčios, yra tokia pati per amžius: visi mažyliai vystosi gimdoje, apsupti vaisiaus vandenų ir 24 val. per parą klausosi gana garsaus mamos širdies plakimo. Taigi šiandieną mes taip pat kaip ir senais laikais džiaugiamės, liūdime, verkiame, įsimylime ir, be abejonės, taip pat pradedame, išnešiojame ir gimdome savo vaikus.
Kaip veikia ta pirmoji aplinka? Ar gali vaikas, dar būdamas mamos pilvelyje, ką nors patirti, įgyti? Dabar jau neabejojama unikaliomis dar negimusio vaikelio galimybėmis. Todėl galime kalbėti apie prenatalinį ugdymą (auklėjimą iki gimimo). Po truputį atsiveria dar negimusio mažylio paslaptingasis pasaulis, ir specialistai jau pradeda kalbėti ne tik apie fiziologinį, bet ir apie psichikos vystymąsi prenataliniu laikotarpiu. Kaip tvirtina mokslininkai, šiuo etapu galima taikyti profilaktines priemones, kurios sumažintų priešlaikinių gimdymų, ligų ir mirčių iki gimimo pavojų.
Prenatalinio ugdymo tyrinėtojai teigia, kad stresai, kuriuos mama patiria iki nėštumo, nėštumo ir gimdymo metu, jos pačios asmeninis santykis su vaiku, ypač jo nenorėjimas ar jo nelaukimas, gali pasilikti vaikelio atmintyje, ir vėliau, jau po kūdikio gimimo, paveikti jo mąstymą ir elgesio stilių.
Tokiu būdu patyrimai iki gimimo kartu su genetine informacija formuoja bendrą foną, kuriame vėliau vystosi konkreti asmenybė. Manoma, kad agresyvių charakterio bruožų užuomazgos gali būti kilusios iš prenatalinio laikotarpio. Ištyrus vaikus, kurių mamos nėštumo metu patyrė smurtą nuo savo partnerių, buvo nustatyta, kad ne tik fizinė prievarta, bet net ir barniai šeimoje, konfliktai tarp tėvų gali neigiamai veikti vaiko vystymąsi.
Dauguma prenatalinio ugdymo ideologų ( M. Oden, A. Bertin, T. Verni ir kt.) į nėštumą žiūri kaip į aktyvų dialogą tarp mamos ir vaiko. Tačiau šis dialogas tuo neapsiriboja – jį naudinga plėsti iki dialogo su tėveliu ir su supančia nėščiosios psichologine aplinka.
Mokslininkai, dirbantys auklėjimo iki gimimo srityje, išskiria keletą pagrindinių aspektų, kurie teigiamai veikia vaiko raidą iki gimimo:
- gera nėščios moters psichoemocinė būsena;
- harmoningi partnerių santykiai šeimoje;
- užmegztas ryšys su vaikeliu iki gimimo ir bendravimas su juo;
- pozityvus moters santykis su gamta, gamtos vaizdais;
- savo mažylio įsivaizdavimas (vizualizacijos);
- sensorinė stimuliacija balsu, muzikos garsais, spalvomis;
- tinkamas būsimosios mamos dienos režimo;
- pilnavertė būsimosios mamos mityba.
Pirmiausia, ką turėtų suprasti būsimi tėveliai, yra tai, kad mažyliai iki gimimo yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti aplinkui. Jie jau turi savo „nuomonę“, kurią aktyviai demonstruoja spontaniniais judesiais.
Jeigu vaikelis yra mylimas ir apie jį galvojama, tuomet jis bus ramus ir atsakys mums neverbaliniu kontaktu. Jeigu jis žalojamas, jaučia skausmą, jam grasinama, jis reaguoja bandydamas apsaugoti save. Dar būdamas įsčiose vaikelis sąveikauja su aplinka. Tampriai tarpusavyje susiję, neatsiskirdami vienas nuo kito, mama ir vaikas valgo, miega, patiria tą patį streso poveikį, abu reaguoja į netikėtumus. Pavyzdžiui, vaikas mamos pilvelyje, laukdamas kažkokios neeilinės medicininės intervencijos, yra kur kas aktyvesnis nei laukdamas įprastos procedūros.
Jam tiesiogiai persiduoda mamos jaudulys.
Taigi nėštumas nėra tik paprasčiausias moters pilvuko ir svorio idėjimas. Moters gyvenimas įgauna naują atspalvį: keičiasi savęs, savo kūno suvokimas, apskritai santykis su pasauliu.
Kas dar keičiasi nėštumo metu? Ar reikia moteriai užmiršti šeimą, artimuosius, darbą, draugus ir susitelkti tik į save? Ar ji turėtų tiesiog gulėti ištisomis dienomis lovoje ir reikalauti, kad visi nešiotų ją ant rankų? Visiškai ne! Įsisąmoninimas, kad tikslas yra tavyje, kad nebereikia niekur bėgti ir skubėti, kad viskas juda pagal gamtos dėsnius, duoda impulsą pakilti. Nuo šio momento, nuo šio tikslo įsisąmoninimo ir įmanomas dialogas: mama – vaikas – tėtis.
Ką galima būtų patarti būsimiesiems tėvams
Prieš pradėjimą
Būsimieji tėveliai turėtų žinoti, kokių fizinių ir cheminių toksinų reikėtų vengti prieš vaikelio pradėjimą, taip pat nėštumo metu. Jie turėtų sąžiningai įvertinti savo pasiruošimą tėvystei ir motinystei, nėštumo laikotarpiui.
- Pradėjimo momentas
Idealiu atveju kiekvienas vaikas turėtų būti lauktas vaikas. Savo būsimą vaikelį reikėtų pamilti dar jam neatsiradus šiame pasaulyje. Kiekvienas mažylis turėtų būti savo tėvų meilės jausmo vienas kitam atsiskleidimo kūrinys.
- Nėštumas
Būsimos mamos ir būsimi tėveliai nėštumo metu turėtų panagrinėti:
- savo pačių gimimo istoriją;
- santykius su savo tėvais (ypač jei tie santykiai pašliję – tai proga ištaisyti esamą situaciją);
- tarpusavio santykius vienas su kitu, kiekvieno lūkesčius ir baimes.
Būsimieji tėveliai turi mokytis:
- dar negimusį savo vaikelį vertinti kaip žmogų, kuris jau turi meilės poreikį;
- stengtis šį meilės poreikį patenkinti;
- siekti užmegzti ryšį su mažyliu iki ir po gimimo – tai daryti pokalbiu, dainavimu, muzikavimu, šokiu.
Būsima mama turėtų:
- stengtis sumažinti įtampą nėštumo laikotarpiu
- lankytis nėštumo mokyklėlėse (jei tik įmanoma, kartu su savo partneriu);
- vengti nebūtinų medicininių intervencijų, atlikti tik būtinas procedūras;
- susilaikyti nuo alkoholio, tabako, narkotikų.
Žinant, kad ypač turtinga yra akustinė vaisiaus aplinka, nėščiajai rekomenduojama:
- kasdien klausytis klasikinių muzikos kūrinių (A. Vivaldžio, V.A. Mocarto, P. Čaikovskio ar kt.);
- skaityti literatūrą, poeziją, pasakas;
- stebėti meno kūrinius.
- Gimdymas
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Esant galimybei, nėščiosios partneris turėtų dalyvauti gimdyme. Nesant tokios galimybės, šią funkciją gali perimti kitas nėščiajai artimas asmuo, pvz., mama, sesuo ar artima draugė. Jei nėra medicininių problemų, gimdymas turėtų būti maksimaliai natūralus.
Gimimo momentu turi dalyvauti tik tie žmonės, kuriais būsimi tėvai pasitiki. Tik tie medikai bei kiti specialistai, kurie jaučia meilę ir pagarbą naujai gyvybei, turėtų pagelbėti gimdymo metu.
Užmegzti glaudesnį ryšį su vaikeliu nėštumo metu padės šios rekomendacijos:
- Atsibudus ryte, dar gulint lovoje, rekomenduojama įsijungti klasikinę muziką (pvz. A. Vivaldžio „Metų laikus“). Tuo metu paskaityti mėgstamą knygą, poeziją, filosofines pasakas. Svarbu, kad muzika keltų teigiamas emocijas. Taip pat muzika prisideda ne tik prie vaikelio vystimosi, ji teigiamai veikia ir pačios moters emocinę būseną.
- Kiekvieną rytą būsimoji mama, glostydama savo pilvelį, turėtų pasisveikinti su vaikeliu, pasakoti jam apie nuostabų rytą, geltoną šviesią saulę bei kitas gamtos spalvas. Priminti jam, kad jis yra mylimas ir laukiamas bei palinkėti mažyliui geros sveikatos.
- Vėliau, nusiprausus ir pavalgius, rekomenduojami pasivaikščiojimai gamtoje. Šie pasivaikščiojimai yra skirti moters pasakojimams savo vaikeliui apie aplinkinį pasaulį. Sėdėdama ant suolelio ir besišnekučiuodama su savo mažyliu, moteris gali perteikti jam nuostabius gamtos vaizdus, pasakodama jam apie gėles, medžius, paukščius bei gyvūnus.
Psichologė Rūta Kestutienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
