Straipsnio pavadinimas truputį tendencingas, nes tikrai nekalbėsime apie vaikų išnaudojimą ar darbo terapiją. Su kauniete Roberta Ažukaite, penkerių metų Barboros mama (kuri netrukus susilauks ir antrojo vaikelio), kalbėjome apie gerus darbus, kurie susiveria į grandinėlę, puošiančią mūsų gyvenimą. Jei darome kažką gražaus patys, tai mato mūsų vaikai, ir jie kartoja mūsų elgesį. Robertos dukrytė mato, kaip mama savanoriauja ekologinėse akcijose, tad ir pati neabejinga šiukšlinimui. Netyčia išbėrusi traškučius laiptinėje, neraginama nešasi iš namų šluotą ir šluoja, ką pribarsčiusi.
Robertos nuomone, tėvų savanorystė yra vienas iš geriausių vaikų auklėjimo būdų.
Roberta, buvote viena pirmųjų savanorių Lietuvoje, prieš penkiolika metų savanorystės idėja Lietuvoje dar buvo kažkas naujo…
Mokyklą baigiau Prienuose, gimtajame mieste apie savanorystę tada niekas dar nekalbėjo. Mano visuomeninė veikla prasidėjo studijuojant Marijampolės kolegijoje. Kai esi jaunas ir aktyvus žmogus, tikrai rasi, kur tą energiją „įžemintiׅ“. Aš pradėjau aktyviai dalyvauti studentų atstovybėje, kadangi mėgstu rašyti, tapau kolegijos studentų laikraščio redaktore, pradėjau gilintis į teisės aktus, kurie reglamentuoja studentų teises ir pareigas. Manau, kiekvienam jaunam žmogui naudinga išmokti skaityti dokumentus, nes tai praverčia bet kokioje darbinėje veikloje. Kadangi energijos buvo su kaupu, tapau ir Marijampolės jaunųjų socialdemokratų pirmininke.
O išgirdusi apie tarptautinę akciją „Darom“, susižavėjau ir jos ekologine idėja, ir galimybe suvienijus jėgas nuveikti kažką prasmingo. Sutikau koordinuoti šiukšlių rinkimo akciją Marijampolėje.
Dabar matau, kaip tas logotipas „Darom“ keliauja po pasaulį. Kai pradėjom, neįsivaizdavau, kad išaugs iki tokio lygio organizacijos, kokia yra šiandien. Tada apie estų inicijuotą šiukšlių rinkimo akciją „Darom“ mažai kas buvo girdėjęs. Aš pati ėjau į Marijampolės savivaldybę pasakoti, kam mums reikalingas transportas šiukšlėms išvežti. Sulaukdavau visokių reakcijų, bet dauguma savivaldybės darbuotojų iniciatyvą palaikė – galbūt įspūdį darė jaunatviškas entuziazmas? Nelabai patenkinti buvo tik kai kurie darbininkai, paburbėdami, kad jiems prisidės papildomo darbo. Brandūs, protingi žmonės puikiai supranta savanorystės naudą. Juk per akciją „Darom“ žmonės nemokamai surenka kalnus šiukšlių, kurių nereikia paskui rankioti visus metus.
Pirmais metais ne viskas vyko taip sklandžiai. Žmonės, pamatę sukrautus maišus šiukšlių, pradėjo į krūvas dėti ir savo asmenines šiukšles, iškuopę sandėliukus ir garažus. Būdavo, mūsų suorganizuotas transportas išveža akcijos krūvas, o po kelių valandų toje pat vietoje išdygsta kitų šiukšlių maišų kalnas – žmonės veždavo automobiliais su priekabomis ir palikdavo. Tada akcijoje atsirado DAROM patruliai (savanoriai), kurie informuodavo gamtosaugos specialistus apie tokius darbelius. Kad būtų aiškiau rasti suriktas atliekas akcijų metu, įgyvendinome raudonųjų maišų idėją.
Suvienijant bendruomenės jėgas, padaromas didžiulis darbas, valstybė sutaupo daug pinigų. Dabar savanoriauja įvairaus amžiaus žmonės, o tada pirmąja „Daromׅ“ daugiausia susižavėjo jaunimas. Manau, kad jaunimui savanorystė yra puiki dirva įgyvendinti įvairiausius asmeninius savo tikslus. Vienas renka šiukšles, nes jam labai svarbi švari aplinka, jis mėgsta būti natūralioje gamtoje. Kitam savanorystė yra proga įgyti lyderystės įgūdžių, išmokti organizuoti renginius, koordinuoti žmones. Dar trečias savanoriaudamas gauna dėmesio, jį pakalbina televizija, išmoksta kalbėti prieš kamerą, rašyti straipsnius. Nors tikslai skirtingi, visi savanoriai gauna neapčiuopiamą atlygį – jie įgyja patirties.
Ar pastebite, kaip ta pirmoji savanorystė pakeitė jūsų pačios požiūrį į šiukšles?
Aš iš tų žmonių, kurie šiukšlės nenumes bet kur. Rankinėje gali būti kokia šiukšlė, bet ji tikrai neatsidurs ant žemės. Tai būtų didžiausia nuodėmė. Kai pradedi rinkti ir rūšiuoti šiukšles, nebegali gyventi kitaip. Gal aš ne iš tų žmonių, kurie kiekvieną kartą eidami pasivaikščioti pasiima maišelį, nes dabar neturiu tiek daug laiko pasivaikščiojimams. Bet jei einame į gamtą ir toje vietoje, kur ruošiamės pramogauti, yra šiukšlių, žinoma, kad pirmiausia jas surenkame. Dukra žino, kad negalima bet kur išspjauti gumos, negalima numesti ant žemės saldainio popieriuko. Mūsų penkiametė jau pati moka išnešti ir išmesti į kiemo konteinerį šiukšlių maišą. Barbora žino, kuris kiemo konteineris skirtas popieriui, kuris stiklui, kuris buitinėms atliekoms. Manau, kad ikimokyklinukas jau puikiai susidoroja su pareigomis išnešti ir išmesti šiukšlių maišelį.
Prieš kurį laiką persikėliau gyventi į Kauną, su naujais kaimynais kartais surengiame savo „Darom“ akcijas – susitariame visi kartu aptvarkyti vieną ar kitą zoną netoli namų. Juk visiems aktualu, kad vaikai lakstytų gražioje pievelėje ir turėtų žaidimų aikštelę, nereikėtų karstytis ant nulūžusių medžių. Gyvename netoli Kauno marių parko, tad su kaimynais teko genėti medžius, tvarkyti parką, kad jis būtų praeinamas. Suorganizavome, kad po kaimynų talkos seniūnija išvežtų šiukšlių maišus. Mat jei šiukšlių kiekis didesnis, su savo automobiliais ne visada įmanoma išvežti. Bendruomeniškumas taip ir gimsta – jei nori nuveikti kažką gero, nueik, sutvarkyk kokį žemės lopinėlį, ir po bendro darbo kaimynai pradės sveikintis vienas su kitu. O jei po talkos pasidarysi kaimynų iškylą, – dar geriau. Tik kažką veikdamas bendro gali susirasti naujų draugų. Kovidas mus buvo uždaręs beveik dvejus metus, todėl gyvas santykis dabar dar labiau vertinamas.
Roberta, dalyvaujate ir kitose savanorystės veiklose, pavyzdžiui, rinkote drabužėlius nepasiturinčių šeimų vaikams?
Akcijos „Augu be mamytės“ idėja kilo tvarkant savo pačios namų spintas. Kai namuose per daug daiktų, reikia daugiau laiko ir jėgų juos tvarkyti. Tai, ko nebereikia pačiam, visada galima atiduoti ar padovanoti. Man kilo idėja organizuoti akciją „Augu be mamytės“, kuri skatina moksleivius pasidalinti jau atsibodusiais, bet geros kokybės drabužiais su paaugliais iš globos namų. Globos namuose augančiųjų savivertė ir taip yra pažeista, todėl jiems labai svarbu bent iš išorės neišsiskirti iš kitų vaikų, rengtis šiuolaikiškai, stilingai. Labai smagu, kad akcijai aukojo ne tik šeimos, bet ir drabužių parduotuvės, padovanojusios naujų drabužių augantiems be mamytės ir tėvelio vaikams.
Prie akcijos prisidėjo ir dukrytė Barbora. Vienam vaikui reikėjo naujų batelių, Barborai paaiškinau, kad kartais žmonės atsiduria tokioje sudėtingoje situacijoje, kai nebegali nusipirkti net pačių būtiniausių dalykų. Net paprasti batai gali tapti nepasiekiama svajone. Tad su Barbora sutarėme, kad nepirksime jai žaislo, o tuos pinigus paaukosime batams. Kartais dukra net per daug dosni, turiu net pristabdyti, kad neatiduotų visko, kas jai priklauso. Reikia ugdyti vaiko altruizmą, bet neperžengti tos plonytės linijos, kai nebepaisomi savo paties interesai. Visi geri darbai turi ribas, ir jei kiekvienas darytume tik tiek, kiek šiuo metu galime, jau būtų daug.
O dauguma Lietuvos žmonių yra geraširdžiai ir užjaučiantys. Ne veltui per TV akcijas surenkamos tokios didelės sumos. Ir aš pati, iš anksto nesiruošusi aukoti, nesąmoningai imu į rankas telefoną ir spaudau mygtukus, kad išsiųsčiau žinutę su pinigų suma.
Jūsų sumanyta socialinė akcija „Neliečiama“ kilo iš asmeninės patirties?
Dirbdama su socialiniais projektais, dalyvaudavau įvairiuose mokymuose apie moterų teises, lyčių lygybę. Kai nutiko krizė pirmojoje santuokoje, man buvo lengviau suprasti, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti. Mes kalbame apie fizinį smurtą prieš moteris, bet juk yra ir finansinis, ir psichologinis smurtas! Ir pastarasis būdingas išsilavinusių, aukšto intelekto žmonių šeimose. Iš minties, kad niekas neturi teisės smurtauti prieš moterį jokia forma, ir gimė „Neliečiama“. Kelių bendraminčių susivienijimas tapo visuomenine organizacija. Kadangi visos turime ir tiesioginius darbus, iš kurių gyvename, visuomeninei veiklai galime skirti tik dalelę savo laiko. Mes dalinamės savo patirtimi, suteikiame informacijos, kur kreiptis teisinės pagalbos, psichologinės paramos. Norėtume turėti galimybę dirbti su daugiau ekspertų, kurie padėtų moterims.
Dėl šios socialinės akcijos mane pakvietė dirbti ir į Kauno moters užimtumo centrą. Yra tekę dirbti įvairiose įmonėse – ir valstybinėse, ir privačiose, bet gyvenimas pats vis pastumia į socialinius projektus ir visuomeninę veiklą.
Manau, kažkada pasukusi į savanorystės kelią, aš nesąmoningai pasirinkau, kad tuo keliu eisiu tolyn ir ilgai.
Ginta Liaugminienė, Dovilės Adamonytės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 spalio 11 dieną.
Susiję straipsniai
