Daugelis moterų yra patyrusios persileidimą ar nutrūkusį nėštumą. Patyrusios tą širdies virpėjimą nuo žinios, kad laukiasi, nuo svajonių, nuo fakto priėmimo iki… viso ko pabaigos, tarsi nieko ir nebūtų buvę. Bet juk buvo! Negimę vaikai yra motinystės dalis, apie kurią mažai kalbama.
Agnė Galkė save laiko šešių vaikų mama, nors tik keturi vaikšto Žeme. Kiti du danguje ir širdyje. Agnės minčių dienoraštis jautrus ir labai atviras.
Stirnos pievoje
Gyvenu gražioje vietoje, lyg ir mieste, bet ir pievose, kur praleidžiu daug laiko. Save vadinu lengvai išprotėjusia dėl augalų, gamtos, mat dirbu floriste dekoratore. Kai pamatau per kelią perbėgančias stirnas, visada pagalvoju apie savo dvi negimusias dukrytes. Tai man kaip ženklas mintimis sugrįžti prie jų, kad ir trumpam jas apkabinti, susimirksėti. Juk kai netekau antrosios, pabusdama iš narkozės mačiau dvi grakščias stirnas tokiomis gražiomis nosytėmis, tik jos bėgo tolyn nuo manęs. Mano Anna Marija ir Beatričė, kurių aš nesutikau, bet visada jaučiu.
Dažnai dekoruodama įvairias šventes naudoju paukščius. Jie man asocijuojasi su viltimi, polėkiu kurti. Kabindama paukščius, jaučiu jų buvimą, sielų skrydį tarp žemės ir dangaus. Plunksnos, sparnai man ryšys nematomas, bet jaučiamas. Tarsi angelų bučinys, kutulis mano dukružių, išskridusių sielų. Virš mūsų šeimos stalo ant sietyno supasi aštuoni paukščiai, nors prie stalo sėdame tik šešiese: mes su vyru, 15 metų Augustas Vėjas, 13 metų Benas Vakaris, 9 metų Gabrielius Tomas ir 5 metų Mykolas Vasaris.
Gimdymo baimės
Visada norėjau didelės šeimos. Mano tėtis kilęs iš 9 vaikų šeimos, turiu daug pusbrolių, pusseserių, ta gausa suteikia saugumo, jaukumo, turėti daug artimų žmonių labai gera.
Vaikystėje ir paauglystėje buvau labai jautri ir labai bijojau bet kokios medicininės intervencijos. Atsimenu, kaip reikėdavo iš piršto duoti kraują, o jis man nebėgdavo. Buvau gal šešerių, kai pirmą kartą išgirdau gąsdinimą, kaip aš pagimdysiu, jei esu tokia baugšti? Vėliau tą frazę dar ne kartą girdėjau paauglystėje ir sulaukusi dvidešimties. Tai nori nenori veikia pasąmonę, kad viskas, kas susiję su kūnu, man bus sudėtinga.
Kai ištekėjau, mes iš karto norėjome vaikų, bet jie neskubėjo. Pažįstami klausdavo, kada jau, kada? Atsakydavome – kaip Dievas duos. Ir po dvejų metų pradėjau lauktis. Iš to džiaugsmo žinios niekam nesakėme, laikėme tik sau, kai penktą savaitę įvyko persileidimas. Gydytoja pasakė, kad įvyko natūralus valymasis. Atsimenu, kaip pėsčiomis keliavau į Katedrą ir išrėkiau tai, ką tą akimirką norėjau išrėkti. Labai skaudėjo. Užsidariau savyje, su vyru mažai kalbėjome. Skausmingai reaguodavau į šeimas, kurios keliaudavo su vežimėliais, jau ne taip linksma būdavo išgirsti klausimą, kada pradėsime lauktis vaikelio.
Dar po 2 metų, panašiu laikotarpiu, pastojau antrą kartą. Džiaugsmas buvo sumišęs su nerimu, ir ne be reikalo – vėl įvyko persileidimas, vėl Kalėdos… Tada, pabusdama iš narkozės, ir pamačiau dvi stirneles. Atsimerkusi jaučiausi tokia tuščia, aplink visiška beprasmybė. Gydytojai sakė, kad turime su vyru išsitirti abu, bet aš kaltinau save, man buvo gėda, bijojau vyro net prašyti tirtis. Jis nuėjo, sulaukėme atsakymų, kad jokių problemų susilaukti vaikelio nėra.
Dar po metų žinia, kad vėl laukiuosi. Taip norėjau, kad šįkart viskas pavyktų, taip saugojausi! Ir pavyko. Gimė pirmas sūnus, po dvejų metų antrasis, dar po keturių – trečiasis, o tada jau ir pagrandukas, ketvirtasis.
Manau, kad mano nerimas ir baimė lėmė tai, kad visi 4 vaikai atėjo po cezario operacijos. Nors nuoširdžiai buvau labai nusistačiusi prieš operacijas ir nepasiruošusi joms. Kai laukiausi antro sūnaus, nėštumo pradžioje šlapimtakiuose buvo įstrigęs akmenukas, prasidėjo skausmai. Budinti gydytoja patikino, kad reikia daryti valymą. Man tuo metu griuvo pasaulis. Meldžiausi, kad mylima močiutė iš dausų mane užtartų ir neprarasčiau šito vaikelio. Tada atėjo kitas gydytojas ir patikino, kad bandys išsaugoti nėštumą, atsargiai pašalins akmenuką. Pavyko!
Mums su vyru tėvystė davė daug pamokų, sukrėtimų visomis prasmėmis, bet esame be galo dėkingi už visas šitas patirtis.
Kalėdos su liūdesio prieskoniu
Kalėdos turėtų būti stebuklingas laikas, juk tiek daug malonių rūpesčių, bendravimo, šeimos susibūrimo. Bet man kalėdinis laikotarpis ir skausmingas, nes primena apie tuo metu įvykusius persileidimus. Todėl stengiuosi kurti, darbuotis be poilsio.
Prieš Kalėdas televizijos rodo Išsipildymo akcijas, kur žmonės kviečiami aukoti sergantiems ar likimo nuskriaustiems vaikams. Atsimenu, kaip savo skausmą malšindavau siųsdama žinutes. Buvau ta projektų rėmėja, kuri verkia ir aukoja, verkia ir aukoja. Vyras turbūt sukandęs dantis toleruodavo tuos mano pervedimus… Dabar kalėdinis laikotarpis – man intensyvus laikas kaip dekoratorei. Kūryba ir darbas – vienas iš terapijos būdų nejausti kaltės ir liūdesio, užsipildyti kitų žmonių džiaugsmu, šypsenomis, šiluma, padėka.
Galvoju, kodėl kalėdiniu laikotarpius man skauda? Galbūt todėl, kad daug kas liko užrakinta širdyje, neišsikalbėta, neišgedėta? Apie negimusius vaikus tarsi neįprasta kalbėti. Po persileidimų girdėdavau žodžius, kad esu dar jauna ir turėsiu vaikų. Mane ragindavo visa tai pamiršti. Besilaukdami šeštojo vaikelio, su vyru susėdome ir iš širdies išsikalbėjome, ką mums abiem reiškia tie negimę vaikai. Tada įvyko tas gilusis pokalbis ir išjautimas, suvokimas. Ir jis vis dar vyksta. Nėra lengva dviejų žmonių – vyro ir moters dermė, tačiau kaip gera, nes kiekviena nugyventa diena su savo potyriais brandina. Svarbu tik, kad kaip ir visiems augalams, turintiems tvirtas šaknis, branda bręsta lėtai. Ir šio proceso nepaskubinsi.
Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Pirmiausia todėl, kad tai sugrąžina gyvenimą, mažėja praraja, kurią kiekviena moteris jaučia širdyje. Atsimenu, jau turėjau vaikų, bet kartą aplankė mintis: o kas pasikeistų, jei manęs nebeliktų šioje žemėje?
Laimingo atsitiktinumo dėka patekau į seminarą moterims, kuriame rašėme laiškus sau, kas mes esame, ko iš tiesų gyvenime norime? Atsimenu, parašiau, kad noriu šypsotis ir šokti ilga plazdančia suknele. Dabar taip ir yra! Labai svarbu išdrįsti išgirsti save ir atsiverti kitoms moterims, kurios irgi turi tokios pat patirties.
Kartais sunku kalbėti, trūksta žodžių, daug jaučiu, bet negaliu ištransliuoti. Jau penkerius metus studijuoju kūno terapiją, atėjo suvokimas, koks neišsenkantis šaltinis ir koks begalinis instrumentas yra mano fizinis kūnas. Kūnas parodo, kas aš esu, padeda kelionėje savasties link.
Liudyti jų buvimą
Prieš kelerius metų važiavome Vėlinėms aplankyti artimųjų kapų. Tada pirmą kartą vaikams papasakojome, kad jie turi dvi negimusias sesutes. Man atrodo, vyresnieji sūnūs, jau paaugliai, pasidėjo tą informaciją kažkur į lentynėles, o mažiukai dažnai paklausia ir tas sesutes prisimena. Turiu sesę, ji augina dukrą. Ji gimė, kai laukiausi penktojo vaikelio. Grįžus iš ligoninės, ji irgi buvo šalia. Atvyko Kalėdoms. Ir nors gyvena Danijoje, keletą kartų per metus susitinkame, matau, kaip mano berniukai ją labai myli. Tas mergaitės buvimas tarp berniukų įneša visai kitokios energetikos, suteikia pilnatvės, sumažina skausmą ir tiesiog užpildo.
Neseniai turėjau nuostabų potyrį, kur susirinko daug moterų su tokiomis pat patirtimis ir liudijo savo negimusius vaikus. Uždegėme žvakeles, garsiai tarėme negimusių vaikų vardus. Aš jau išdrįstu garsiai pasakyti, kad esu šešių vaikų mama, tik du iš jų Danguje, o keturi laksto Žemėje. Negimusios dukros mano širdyje visada turės vietą. Pripažinus tai, ateina suvokimas, kad mano gyvenime viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Turiu galimybę, noriu, esu laisva užpildyti tą apleistą savęs pačios pusę. Renkuosi tai ir Augu. Esu Dėkinga
Ginta Liaugminienė, Annos Jankunec nutraukos, Studio Smile
