Daiva ir Valdas Kulvinskai augina tris vaikus. Du iš jų – Skomantas ir Vijūnė – turi Dauno sindromą. Šeima priklauso bendruomenei „Keliaujančios mamos“ ir jau ne kartą leidosi į kelionę užsienyje. Daugelis neįgalius vaikus auginančių šeimų sako, kad keliauti nesiryžtų. Juk svetima aplinka vaiką gali dar labiau išderinti, sutrikdyti?
Daiva ir Valdas neneigia, kad kelionėse būna visko. Bet sudėtingų akimirkų juk būna ir namuose, tad jų labai nesureikšmina. Šįkart Daiva sutiko papasakoti apie kelionę į Turkiją.
Kelionės idėja – spontaniška
Vieną dieną vyras iš mugės lauktuvių parvežė baklavos, kurios paragavus sušukau: ,,Noriu į Turkiją tikros baklavos!“ Sakoma, svajoti reikia atsargiai! Kelionė buvo visiškai spontaniška: vieną balandžio pabaigos dieną gavome viliojantį pasiūlymą atostogauti Turkijoje. Pavasaris – puikus metas dėl švelnios, lietuvišką vasarą primenančios temperatūros, žydinčių augalų ir dar neįsivažiavusio turistinio sezono. Daug nesvarstę tiesiog pasakėme – SKRENDAM! Nors su vyru Turkijoje lankėmės prieš beveik 20 metų, smalsumas pamatyti, kaip pasikeitė šalis, nugalėjo visus „gal“ ir „jeigu“. Šįkart pasirinkome viskas įskaičiuota poilsį. Žinojome, kad vykstant į Turkiją reikia paso, galiojančio ne trumpiau nei 6 mėnesius – viskas tiko, tad ankstų balandžio rytą sėdome į automobilį ir pajudėjome Vilniaus oro uosto link.
Pirmieji sunkumai oro uoste
Registracijos vietoje susidūrėme su pirmuoju sunkumu – paslėptą negalią turintiems vaikams Skomantui su Vijūne buvome iš anksto užsakę lydinčiojo asmens pagalbą, tačiau teko laukti 40 minučių. Nusprendėme viską susitvarkyti savarankiškai. Vis dėlto muitinės kontrolėje mus pasitiko geranoriškas darbuotojas, kuris atsižvelgė į vaikų dėvimas „saulėgrąžų“ juosteles (apie keliavimą su nematoma negalia ir kaip tai gali išgelbėti gyvybę, buvome pasiskaitę informacijos iš anksto). Mums leido įsinešti didesnį vandens kiekį.
Oro uoste vaikai nesijautė labai gerai. Skubanti minia, nenutrūkstantis žmonių srautas nerimu persidavė ir jiems. Mūsų vaikai labai jautrūs aplinkinių žmonių nuotaikoms. Kai reikėjo praeiti patikrą, vaikus vedėmės už rankų, nes vieniems jiems būtų buvę baisu.
Užtat lėktuve, pamatę, kad visa šeima sėdi šalia ir mes esame atsipalaidavę, jie nurimo ir net mėgavosi skrydžiu. Per skrydį pasinaudojome iš ankstesnės kelionės likusiais ausų kištukais. Pusketvirtos valandos skrydis netrumpas – veiklos kelionei bei užkandukai išseko greičiau nei tikėtasi, tad gelbėjo filmukai telefone.
Jei šeima su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku nėra keliavusi, patarčiau pirmai kelionei rinktis trumpesnį skrydį. Pavyzdžiui, mes pirmą kartą skridome į Bulgariją, kur skrydis trunka tik 2,5 valandos, ir tokį laiką vaikai puikiai ištvėrė. Šįkart skrydis buvo visa valanda ilgesnis. Tai jau buvo sudėtingiau, ypač grįžtant namo.
Mažas viešbutis – didelė ramybė
Viešbutį rinkomės sąmoningai – nedidelį, ekonomišką, be triukšmingų minių. Jis įsikūręs už 7 km nuo Sidės centro, o aplinkui – ramybė, šviesaus smėlio paplūdimiai kaip Lietuvoje, idealiai tinkantys šeimoms su vaikais. Pats viešbutis – spalvingas, ryškus, nors ir ne naujas, bet švarus. Kadangi sezonas dar tik prasidėjo, kai kurios pramogos neveikė, bet kartu viešbutyje buvo nedaug žmonių – galėjome mėgautis tikru poilsiu. Maistas – gausus ir įvairus.
Skomantas ir Vijūnė mėgsta maistą „be šapų ir krapų“ – paprastą, nepagardintą egzotiškais prieskoniais. Tad jiems skaniausia buvo ryžiai, paprasti makaronai, gruzdintos bulvytės ir grilyje kepta vištiena. Iš gausaus daržovių asortimento valgė tik agurkus, iš vaisių – obuolius ir mandarinus. Visa tai, ką pratę Lietuvoje. Skaniausi jiems buvo prie baseino kepami blynai. Mūsų mažiukai eidavo stebėti patį kepimo procesą, o paskui, žinoma, gardžiuodavosi tais blynais.
Vieną kartą ištiko krizė, kai vaikams atnešė ledus juodoje lėkštėje. Skomantą ir Vijūnę ta juoda spalva taip sujaudino, kad ilgai reikėjo įkalbinėti paragauti, kokie skanūs ledai.
Vaikai buvo kiek nusivylę ir saldumynų stalu. Ant padėklų sudėlioti įvairiausi pyragaičiai atrodo labai gražiai, bet jų skonis visai kitoks, negu lietuviškų tortų ir pyragėlų. O aš mėgavausi taip išsvajota tikra, burnoje tirpstančia baklava, kurios turbūt atsivalgiau už visus metus.
Apie gėrimus būtų galima pasakoti atskirai. Vaikai buvo apstulbę, kad kola, fanta ar sultys yra nemokami ir jų gali gerti, kiek telpa. Mažieji patys išmoko pasakyti angliškai ,,apple juice“ ir parsinešdavo gerti savarankiškai. Vienas barmenas kurdas labai pamilo Vijūnę ir juokavo, kad pasiims ją namo. Jis visada pakalbindavo mergytę, į telefoną įkalbėdavo savo kalba, o virtualus vertėjas išversdavo lietuviškai. Tad vaikai ten jautėsi saugūs ir mylimi.
Delfinų terapija paruošė maudynėms
Baseinų vanduo dar nebuvo spėjęs visiškai sušilti, tačiau vaikai vis tiek džiaugėsi vandens pramogomis. Kad nesušaltų, į vaikų baseiną leisdavome įlįsti tik trumpam. Bet jūros vanduo jau buvo šiltas. Iki jūros – apie 10 minučių pėsčiomis. Tai nebuvo minusas – kelias driekėsi pro įspūdingus viešbučių kompleksus, žydinčius apelsinų sodus, tad pasivaikščiojimai tapo dienos ritualu.
Iš mūsų vaikų plaukti moka tik vyriausioji Gabija. Bet Skomantas su Vijūne irgi mėgsta maudytis, net sunku būdavo išvilioti iš vandens. Džiaugiuosi, kad dėl anksčiau lankytos delfinų terapijos Vijūnė įveikė didelių vandens telkinių baimę ir dabar jau noriai maudosi jūroje, tiesa, tik su tėčiu.
Baseinai mums iškrėtė ir nelabai malonų pokštą. Čiuožinėdami vandens kalneliais, vaikai, matyt, prisigėrė baseino vandens, nes kitą dieną prasidėjo vidurių problemos. Į kiekvieną kelionę pasiimame vaistinėlę, nuo pirmos kelionės dienos profilaktiškai duodame pelyno, bet šįkart lietuviški vaistai nesuveikė. Mums patarė vietinėje vaistinėje nusipirkti turkiškų vaistų nuo viduriavimo. Užteko vienos dienos, kad problemos baigtųsi.
Nuo Sidės iki kanjonų: dienos, pilnos įspūdžių
Kadangi nesame pasyvūs poilsiautojai, stengėmės išnaudoti visas progas pamatyti daugiau. Vietiniu transportu lankėme antikinį miestą Sidę tiek dieną, tiek vakare – vaikščiojome tarp Apolono ir Atėnės šventyklų. Nuvykome aplankyti ir Manavgato krioklį bei paplaukioti laivu. Didžiausias nuotykis – išvyka į Tazi kanjoną, pakeliui užsukant į Selge bei Adam uolas. Vyras su vyriausiąja dukra Gabija net išbandė plaukimą pripučiamaisiais plaustais (raftingą). Gabijai adrenalino kupinas plaukimas buvo pati įsimintiniausia kelionės akimirka.
O mažiukai su manimi dieną keliavo į ekskursiją po kalnus. Bijojau, ar vaikai neišsigąs uolų, ar pavyks juos abu suvaldyti. Bet labai geranoriškų bendrakeleivių dėka viskas pavyko sklandžiai. Aš už rankos vedžiausi Vijūnę, kažkuris iš ekskursijos dalyvių – Skomantą, ir mes užlipome ant pačios uolos, buvusio akveduko, galėjome pasigėrėti kraštovaizdžiu. Skomantui didžiulį įspūdį darė ir važiavimas kalnų serpantinais atvira mašina. Aš mačiau, koks jis laimingas.
Šioje kelionėje patyrėme daug žmonių geranoriškumo. Ekskursijų bendrakeleiviai pasitaikė supratingi, stengdavosi pagelbėti sudėtingesnėse situacijose. Žinoma, neišvengėme ir problemų – vaikus sukando uodai, užpuolė pilvo bėdos, tačiau viskas buvo greitai ir sėkmingai išspręsta. Pastebėjome, kad turkai labai myli vaikus, – jų nuoširdumą ir pagarbą jautėme visur. Viename kaimelyje, kuriame lankėmės per ekskursiją, pamačiau pagarbos kupinus turkių moterų žvilgsnius. Jos žiūrėjo į mane su didele užuojauta ir supratingumu. Tokios akimirkos sujaudina.
Sklandžiai namo
Paskutinę atostogų dieną visi jautėmės šiek tiek liūdni – juk artėjo išsiskyrimas su jūra. Namo skridome vėlai vakare. Antalijos oro uoste mus sustabdė pareigūnai ir paprašė palaukti. Pasidarė neramu, kas nutiko? Pasirodo, jie pastebėjo mūsų vaikų saulėgrąžų juosteles ir iškvietė angliškai kalbantį lydintį asmenį, kad mumis pasirūpintų ir viskas vyktų kuo sklandžiau. Pareigūnai buvo ne tik dėmesingi, nekreipė dėmesio į papildomus vandens buteliukus, bet net juokavo, paspaudė rankas vaikams, mojavo – išvykome su šypsenomis.
Tačiau lėktuvui nusileidus Vilniuje, susidūrėme su kliūtimis – milžiniška eilė prie pasų kontrolės. Vaikai jau vos tvardėsi, iš nuovargio ištiko isterija, atsisėdę ant žemės, atsisakė toliau eiti. Paprašėme darbuotojų pagalbos greičiau praeiti patikrą, bet sulaukėme atsakymo, kad „niekuo negalime padėti“. Tik viena supratinga keleivė iškvietė pareigūną, kuris pagelbėjo mums greitai susitvarkyti dokumentus.
Bet tai tik šaukštelis deguto didelėje medaus statinėje. Dabar tai jau išsitrynė iš atminties, o liko prisiminimai apie kvepiančias gėles, kabančius ant šakų apelsinus, žydrą jūrą, šiltą smėlį. Skomanto mokytoja stebisi, kiek daug ir smulkiai Skomantas pasakoja apie tai, ką kelionėje pamatė. Jis atsimena ir vietovių pavadinimus, ir žmonių vardus. Aš manau, kad kelionėse vaikai auga, – ne tiesiogine, o perkeltine prasme. Todėl dabar mūsų planuose – jau nauja kelionė į Graikijos salą, į kurią išskrendame šį mėnesį.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipnsiai
