Saulė, jūra, baseinas ir viskas įskaičiuota – tai tikrai ne viskas, ką gali pasiūlyti Turkija. Gidai ir romano „Virš abiejų pasaulių“ bendraautoriai Aušrinė Šėmienė ir Justinas Simanavičius pažėrė faktų, kurie vilioja išlįsti iš po paplūdimio skėčio ir apsidairyti plačiau.
Ana Treščina
Stambulo laivelių romantika
Jokios skubos – tik žuvėdros virš Bosforo sąsiaurio, arbatos stiklinaitė rankose. Būtent taip geriausia leisti laiką Stambule. Šis miestas papasakos daugybę legendų nuo Osmanų imperijos laikų iki šių dienų. Būtinai nusipirksite bilietą į vapurą – paprastą, bet ilgą istoriją turintį keleivinį laivelį. Iki pirmojo Bosforo tilto atidarymo 1973-aisiais laivai buvo vienintelė transporto priemonė, jungianti europinę ir azijinę Stambulo pusę. Iš pradžių tai buvo tik medinės irklinės valtys, vėliau jas pakeitė metaliniai laivai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miesto valdžia nacionalizavo privatų laivyną ir paleido dešimtis baltų, juodų ir žalių garu varomų laivų raižyti Bosforą penkiomis reguliariomis linijomis. Vapurai tapo tokia pat miesto legenda, kaip ir Raudonasis tramvajus, Galatos bokštas, tilto žvejai ar Šventoji Sofija. Jie buvo mylimi, gerbiami, turėjo vardus ir netgi „vaidino“ kine.
Laikui bėgant garu alsuojantys vapurai seno ir vienas po kito iškeliavo užtarnauto poilsio. 2003-aisiais, kai paskutinis laivelis išleido garą, o Bosforo krantus pradėjo jungti vienas po kito dygstantys tiltai, keleiviniams laivams galėjo grėsti išnykimas, tačiau stambuliečiai neįsivaizdavo savo gyvenimo be kasdienės ir tokios romantiškos kelionės vandeniu. Vapurus dažniausiai lydi gaujos klykaujančių, įkyrių žuvėdrų – jos žino, kad turistams patinka gabalais plėšyti ir per bortą joms mėtyti gabalus ką tik nusipirkto turkiško riestainio simito. Simitų ilgai ieškoti nereikės – jie parduodami ant kiekvieno kampo, bet dėl to nepraranda savo žavesio.
Raudona Nr.1: Istiklalio tramvajus
Stambule iškart pastebėsite du raudonus objektus – Istiklalio tramvajų ir raudoną riestainių vežimėlį. Devyniolikto amžiaus pabaigoje Istiklalio tramvajų traukė arkliukai, vieną mylią nucaksintys per keliasdešimt minučių. Įsisiautėjus pramonės revoliucijai, arklio jėgas pakeitė elektros energija. O dar po pusės amžiaus miesto valdžia senuosius Istiklalio tramvajus išleido į pensiją, o vietoj jų paleido autobusus. Tačiau vos tik Istiklalis buvo pertvarkytas į pėsčiųjų zoną, raudonasis visų numylėtinis tramvajus sugrįžo ir kasdien veža šešis tūkstančius keleivių.
Raudona Nr.2: simitų vežimėliai
Raudonieji riestainių vežimėliai, nors atrodo senoviški, nėra labai seni Stambulo gatvėse jie pasirodė tik 2000-ųjų pradžioje. Šie vežimėliai pakeitė tradicinius, daugiau nei 500 metų senumo gatvės prekybos metodus, kai pardavėjai nešiodavo riestainių padėklus ant galvos. XVI amžiuje sezamo sėklomis pabarstytas riestainis traškia plutele buvo pagrindinis Osmanų imperijos jūreivių ir kareivių maistas. Nors tai nėra išimtinai turkiška duona – panašius riestainius kepa ir mėgsta valgyti ir armėnai, graikai bei įvairių kitų Artimųjų Rytų kultūrų atstovai.
Mėlyna: Izniko plytelės ir akies amuletas
Dar viena spalva, kuri asocijuojasi su Turkija – mėlyna. Gražiausiai ji atsiskleidžia rankų darbo Izniko keramikos plytelėse, kurių raštai ir spalvos kuria nepaprastą vizualinę harmoniją. Norintiems jomis pasigrožėti geriausia užsukti į Rustemo Pašos mečetę Stambule – ji nedidukė, bet nuostabi. Ir, žinoma, Turkijoje niekur nepasislėpsite nuo mėlynos stiklinės akies – amuleto, kuris vadinamas nazar boncuğu. Pranašo Mahometo dukra Fatima tokį amuletą padovanojo savo sužadėtiniui ir šis padėjo jam iš tolimos, pavojingos kelionės sugrįžti sveikam, todėl ir kiekviena turkų tautų moteris laikėsi nazaro tradicijos.
Panašius amuletus daugiau kaip du su puse tūkstančio metų gaminosi ir senovės slavai, Sirijos, Libano gyventojai, persai, egiptiečiai. Dabar nazaro tradicija Anatolijoje sunykusi, jaunimas vis rečiau paiso motinų raginimų nešioti įsisegus amuletą, bet už paprasto stiklinio karoliuko vis dar slypi labai sena turkų baimė būti nužiūrėtam blogos akies. Žydros akys – pačios pavojingiausios. Kaip tyčia, jos traukia turkų vyrų žvilgsnius tarsi magnetas, todėl turistės dažnai neatsigina dėmesio.
Kas tas Menemenas?
Simitų nebūtina graužti sausų ar sušerti Bosforo sąsiaurio žuvėdroms – jie labai tinka prie menemeno – plaktos turkiškos kiaušinienės su pomidorais. Net jei trūksta laiko, ar kelionė įsprausta į griežtus biudžeto rėmus, tradiciniai turkiški pusryčiai kur nors nedideliame kaimelyje – privalomi, nes tik prie gausiai įvairiaspalvėmis lėkštelėmis su sūriu, alyvuogėmis, padažais nukloto stalo, su stipria juoda arbata tulpės formos stiklinaitėse arba turkiška kava, pajusite tikrąją Turkijos maisto kultūrą, kur svarbu bendrauti, dalytis ir džiaugtis maistu.
Į Ankarą – pažiūrėti modernios Turkijos
Norint pažinti modernios Turkijos kasdienybę bei kultūrinį gyvenimą, verta aplankyti sostinę Ankarą, pasižyminčią dinamiška urbanistine struktūra, intensyvia transporto sistema ir gausybe modernių pastatų bei senovinių kvartalų. Kažkodėl vidutiniškai dviems iš dešimties keliautojų, net labai smalsių ir apsiskaičiusių, praslysta faktas, kad Stambulas nėra Turkijos sostinė. Galbūt taip susiklostė dėl to, kad Stambulas yra senas ir galingas turistinis magnetas, o Ankara – sąlyginai „jauna“ sostinė, šį statusą gavusi tik XX a. pradžioje.
Ankara pasižymi politine svarba – čia įsikūrę šalies valdžios organai, ambasados ir tarptautinės organizacijos, todėl miestą dažnai lanko ne turistai, o profesionalai, diplomatai ir studentai. Sostinėje gyvena keli milijonai žmonių, tad miestas – labai įvairialypis, su savita atmosfera. Ten galima rasti įdomių muziejų, paminklų, kampusų ir tradicinių turkiškų turgų. Į Ankarą keliaukite sezono metu, nes žiemą sostinėje temperatūra stipriai nukrinta ir ima siausti įkyrūs Anatolijos vėjai.
Kelionės įkvėpimui – romanas „Virš abiejų pasaulių“
Kelionių vadovais Turkijoje dirbę lietuviai – žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė Aušrinė Šėmienė ir gidas, muzikantas Justinas Simanavičius savo asmenines patirtis pavertė smagiu romanu.
„Virš abiejų pasaulių“ (išleido BALTO leidybos namai) – tai nuotykiai ir humoras, skaudžios meilės istorijos ir paslaptys, žiupsnelis mistikos ir daugybė istorinių faktų visiems, mėgstantiems kaitrią Turkijos saulę.
Gyvenimo išbandymų užgrūdintos Izabelės ir naivaus idealisto Ajaus keliai netikėtai susikerta Turkijoje, kur darbas turizmo industrijoje juos čirškina kaip ant įkaitintos keptuvės. Abu svajoja apie naują gyvenimo pradžią, bet susiduria su realybe, kuri visai nepanaši į matomą reklaminiuose bukletuose. Kai intrigos Alanijoje vos nesibaigia žmogžudyste, tenka pasipustyti padus. Atsidūrę Stambule ir vis dar kamuojami negandų, draugai nusprendžia susirasti paslaptingosios Matildos kapą – sakoma, kad jį aplankę sulaukia stebuklo.
„Ši knyga – tai juokingai skaudus ir labai žmogiškas žvilgsnis į tuos, kurie atsako į mūsų kvailiausius klausimus kelionėse apie baseinų gylį, valiutų kursą, bulvių kilogramo kainą ar galimybę Turkijoje gauti kiaulienos kotletų. Rekomenduoju visiems, kurie bent kartą yra pagalvoję, kad gido darbas – tai tik atostogos už pinigus (aš, beje, prieš pradėdamas dirbti turizme maniau taip pat!). Perskaitę suprasite, kodėl gidai nusipelno ne tik arbatpinigių, bet ir apdovanojimo už kantrybę, diplomatiją ir gebėjimą nepratrūkti net tada, kai reikia įtikinėti keliautojus, kad tokio kurorto kaip Analija nėra“, – apie romaną atsiliepė kelionių ekspertas Rimvydas Širvinskas-Makalius.
