Kartais autistiškus vaikus auginančios šeimos net nebando keliauti. Juk dauguma tokių vaikų būna labai prisirišę prie namų, dienos ritmo, tam tikros rutinos ir t.t. Net mažiausia permaina, pavyzdžiui, kitos rūšies bandelė, gali išvesti vaiką iš pusiausvyros ir sukelti audrą. O kelionės visada pilnos netikėtumų…
Kai trejų metukų Aleksandrui buvo nustatyta autizmo diagnozė, gydytojai pasakė: mamyte, pamirškite įprastą gyvenimą, draugus ir keliones. Nuo šiol jūsų gyvenimas suksis tik apie vaiko terapijas ir poreikius.
Ilona Plavska įrodė, kad nebūtinai.
Pirmos kelionės po Lietuvą
Ilona sako, kad kurį laiką pati tikėjo nuosprendžiu, kad gyvenimas jau niekada nebebus toks, apie kokį svajojo. Bet psichoterapija padėjo atgauti vidinę ramybę – Ilona pradėjo viešai kalbėti apie vaiko negalią, socialiniuose tinkluose dalintis kasdienybe auginant autistišką vaiką. O tada suprato, kad viskas nėra taip juoda, kaip atrodė iš pradžių.
Pirmos kelionės su Aleksandru buvo po Lietuvą, dažniausiai į pajūrį. Automobiliu iš Vilniaus tai apie 300 kilometrų, mažam vaikui tikrai ilga kelionė. Bet Ilona sugalvojo keletą gudrybių, kaip tą kelionę padaryti smagesnę. Savaitę iki jos vaikui visai neduodavo žaisti telefonu. O įsodintas į automobilio kėdutę, trimetis gaudavo telefoną, ir pusė kelio praeidavo labai lengvai. Tada sustojimas degalinėje ar aikštelėje, užkandžiai, poilsis, o likusią kelionės dalį mama labai tiksliai pasakodavo, kiek kilometrų liko, įjungdavo laikmatį, kad vaikas pats stebėtų kelionės laiką ir lauktų, kada laikmatis suskambės.
Lėktuvu į Vokietiją
Kai Aleksandrui suėjo šešeri, Ilona ryžosi pirmą kartą skristi su juo lėktuvu. Kelionės tikslu pasirinko Vokietijos miesto Dortmundo kalėdinę mugę. Vokietija Ilonai artima, nes toje šalyje jai teko studijuoti. O kartu tiko ir skrydžio trukmė – vos pusantros valandos.
Kai lėktuve Ilona pasakė, kad vaikas yra autistiškas ir gali prireikti pagalbos, stiuardesės juos pasodino dviese, atskirai. (Gerai, kad tąkart lėktuvas nebuvo pilnas, tad buvo tokia galimybė.) Skrydžiui mama buvo pasiruošusi: pasiėmusi ausines, jei garsas būtų per stiprus, Aleksandro mėgstamų saldumynų, žaisliukų.
„Prieš skrydį visko bijojau – kad jis nenorės lipti į lėktuvą, kad priešinsis einant patikrą, verks skrendant. Bet tos baimės nepasitvirtino. „Lietaus vaikų“ puslapyje radau filmuką apie skrydžius lėktuvu, kur viskas labai konkrečiai vaikams paaiškinama. Kai lėktuvas kilo, sūnui galbūt buvo šiek tiek nejauku, jis paėmė ir laikėsi už rankos. Labai žiūrėjo į mano reakciją, nes autistiški vaikai labai jautriai priima tėvų emocijas. Bet pamatęs, kaip aš džiaugiuosi skrydžiu, kokia esu laiminga, nurimo ir jis. O kai nuskridus dar leidau pasirinkti, kaip iš oro uosto vyksime į viešbutį, automobiliu ar traukiniu, tad jis buvo labai patenkintas ir pasirinko traukinį“, – sako Ilona.
Sunkiausias pirmosios kelionės į užsienį momentas buvo grįžimas į Lietuvą – iš lėktuvo teko lipti į perpildytą autobusiuką, vežantį į oro uostą. Aleksandrą žmonių spūstis nuvargino ir išgąsdino, oro uoste jis ėmė ožiuotis ir iš valytojos gavo pastabą, kad yra „neišauklėtas“. Ilona sako, jog po kelionės net parašė laišką oro uosto administracijai su pastaba, kad visi darbuotojai turėtų būti informuoti apie skiriamąjį ženklą – saulėgrąžų juostelę. Tas ženklas rodo, kad keliauja žmogus su nematoma negalia. Darbuotojai turėtų į tai atsižvelgti ir savo komentarų viešai nereikšti.
Didžiulis įspūdis – Kalėdų Senelis
Svetimos šalies maistas problemų nekėlė: Aleksandras dievina picą „Margaritą“ ir bulvytes, o tokių patiekalų gali rasti bet kur. Vokiškų dešrelių su kopūstais mama jam net nesiūlė.
Vokietija garsėja savo kalėdinėmis mugėmis. Labai patiko saldumynai – rausvu šokoladu aplieti obuoliai, skrudinti saldūs riešutai, karštas šokoladas. Karšto šokolado puodelį jie net parsivežė namo kaip suvenyrą.
Tai buvo etapas, kai tuo metu Aleksandrą labai žavėjo balandžiai. Viena iš jo mėgstamiausių pramogų būdavo lakstyti paskui juos ir gaudyti. Matyt, tai nusižiūrėjo iš šeimos augintinio šuniuko, kuris visada vaikosi paukščius. Vokietijoje mama irgi leido žaisti su balandžiais, kai jau mieste nebenorėdavo eiti, paminėdavo: einame, ten bus balandžių, ir berniukas eidavo toliau.
Didžiulį įspūdį paliko ir Kalėdų Senelio palapinė. Paskui dar ilgai klausdavo: „Ar mes vėl skrisime pas Kalėdų Senelį?“ Keliaudamas šešiametis labai stebėjo aplinką, buvo susikaupęs.
Kelionė į Egiptą
Po sėkmingo pirmojo skrydžio Ilona jautė euforiją ir ėmė planuoti kitą kelionę. Šįkart ilgesnę, į Egiptą, kartu skrido ir močiutė. Ilona iš karto pasakė, kad teks skristi 4 valandas, ir sūnui nustatė laikmatį – kelionė praėjo labai lengvai.
Kartais autistiški vaikai turi daug baimių, bet tas baimes galima įveikti po truputį pratinant. „Pavyzdžiui, Aleksandras mažas bijodavo kirptis plaukus. Pratinau ne vieną mėnesį po truputį – pirma tik glostydavau galvytę, paskui jau masažuodavau galvą stipriau, paskui įprato būti šukuojamas ir tik tada atsargiai parodžiau žirkles. O kai priprato prie žirklių, leidau rankose palaikyti burzgiančią kirpimo mašinėlę. Jau dvejus su puse metų mes einame į kirpyklą. Panašiai pripratinau ir prie vandens. Jis nemėgo sušlapti veido. O maudytis mėgsta, ypač, kai šilta“, – sako Ilona. Viešbutyje teko pirmą kartą išbandyti ir vandens čiuožyklas – kalnelius. Vienas nusileisti bijojo, bet kai pamatė, kad mama laukia jo apačioje ir sugaus, kiek padvejojęs, berniukas ryžosi atsisėsti ant čiuožyklos ir pasileisti žemyn. Mama jį drąsino ir labai gyrė, kad jis tai padarė. Paskui jau vaikas leidosi daugybę kartų, taip jam buvo smagu!
Paplūdimyje Aleksandras su kastuvėliu iš smėlio statė miestus, kelius, tiltus. Kiekvieną dieną tai buvo jo kūrybos vieta. Kitą kartą keliaudama Ilona sako pasiims dar daugiau mašinėlių ir kūrybai skirtų žaislų. Tada diena neprailgsta.
Ir dar džiaugsmą teikė vietinės katės. Viena katė įsidrąsino kiekvieną dieną ateiti pas juos ir net atsigulti ant rankšluosčio. Aleksandras nuolat klausė, ar gali ją paglostyti ir pažaisti?
Laukia kelionė į Turkiją
Dabar šeima gyvena būsimos kelionės į Turkiją laukimu. Aleksandras vis klausinėja, kada skris ten, kur šilta ir šviečia saulė. Tiesa, labai ryški saulė Egipte vaiką kiek trikdė, bet iš namų pasiėmus mėgstamus akinukus nuo saulės, problemos Turkijoje turėtų nebūti.
„Kartais augindami autistiškus vaikus žmonės bijo keliauti. Visus skatinčiau ryžtis ir nenuleisti rankų, keliauti įmanoma, tik reikia tam pasiruošti. Svarbiausia mamai būti ramiai. Išbandymų gyvenime būna, bet visos situacijos yra įveikiamos. Juk mes ir kasdienybėje esame įpratę rasti išeitį iš bet kokios problemos. Bijote, ką pasakys kiti, kai vaikas ims elgtis netipiškai? Tuos žmones jūs matote pirmą ir paskutinį kartą. Koks skirtumas, ką jie pagalvos ar pasakys? Esu padrąsinusi ne vieną šeimą. Kai pasakoju apie savo gyvenimą socialinėje erdvėje, gaunu daug žinučių, klausimų. Pagrindinis patarimas toks: autistiško vaiko gyvenime reikia labai aiškios struktūros, tad ta pati taisyklė galioja ir kelionėje. Nekeiskite įprastos rutinos! Jei vaikas prisirišęs prie savo pagalvėlės – pasiimkite ją į kelionę. Mes pasiėmėme Aleksandro mėgstamą žaislinį šuniuką net į lėktuvą. Jei mėgsta tam tikrus užkandžius, – įsidėkite jų daugiau. Svarbu atliepti vaiko poreikius, ir viskas bus gerai.
Auginant autistišką vaiką, labai svarbu ir tėvams būti laimingiems. Kai ilgą laiką kažko negauni, alkis tik auga. Taip yra ir dėl kelionių. O kai ryžtiesi ir pagaliau savo svajonę įgyvendini, apima didžiulis džiaugsmas. Pirmas kartas yra pats baisiausias, bet kartu ir pats nuostabiausias – apima euforija, kad kelionių iš jūsų gyvenimo niekas neatėmė!“ – sako Ilona.
Už temą dėkojame bendruomenei „Keliaujančios mamos“
Aleksandro kelionių akimirkos:
