Sportinių šokių profesionalai, studijos „Dance4fun“ įkūrėjai Gintarė ir Tomas Slausgalviai gyvena laukimo nuotaikomis. Į jų šeimą turi atkeliauti ketvirtas vaikelis, bet pirmas sūnus.
Šeimoje auga 13 metų Vakarė, 10 metų Gabrielė ir 3 metų Adrija.
Gintare, ryžtis ketvirtam vaikeliui – iš tiesų drąsus sprendimas. Kurdami šeimą, ją tokią ir įsivaizdavote?
Kol buvome tik susituokę, Tomas vis kalbėdavo, kad norėtų turėti penkis vaikus. Mano planai buvo kuklesni, įsivaizdavau, kad trys – pats tas. Gimė Vakarė, po trejų metų – Gabrielė. Jos augo, ir vėl ėmiau ilgėtis kūdikio kvapo, laiko su mažyliu. Po ilgokos pertraukos ėmiau lauktis trečią kartą, ir visi mums linkėjo berniuko. Aš jokiomis vaiko lyties „programavimo“ teorijomis netikiu. Žinau, kad kitos moterys skaičiuoja mėnulio fazes, braižo grafikus, kad tik susilauktų norimos lyties kūdikio. O mes pirmuosius du kartus net nežinojome, kas gims, – specialiai gydytojų prašėme nesakyti lyties. Kai laukiausi trečią kartą, pagal amžių man jau priklausė genetiniai tyrimai, kurių metu parodomos ne tik galimos vaikelio ligos, bet ir jo lytis. Tad kad bus trečia mergaitė, žinojome jau nėštumo metu. Gimė Adrija, aš ją dar žindžiau, kai netikėtai sužinojau, jog laukiuosi ketvirtą kartą. Man pačiai iš to šoko atsipeikėti prireikė kokios valandos. Reikėjo iš naujo susidėlioti gyvenimo planus. Mūsų šokių mokykloje neseniai buvome pasiskirstę darbo krūvius, aš, kaip tyčia, sau prisiėmiau daug treniruočių. Ir staiga viskas keičiasi…
Kaip tą naujieną priėmė kiti šeimos nariai?
Nėštumo testą palikau kitame kambaryje ir nusiunčiau Tomą: „Tu ten nueik, pažiūrėk, ar man vaidenasi?“ Jis net nesuprato, kur jį siunčiu. Bet, pamatęs testą su dviem juostelėmis, mane apsikabino, paklausė: „Kaip manai, susitvarkysime?“ Atsakiau, kad jei susitvarkėme su trimis, susitvarkysime ir su keturiais. Tiesiog iš karto ėmėme planuoti namų remontą, kad atsirastų daugiau vietos dar vienam šeimos nariui. Dar galvojome keisti butą į didesnį, bet beveik visi parduodami butai orientuoti į šeimas su dviem vaikais. Mums per mažai kambarių… Nusprendėme praplėsti savo namus, kuriuose dabar gyvename. Taigi ketvirtą nėštumą lydi ne baimės, o tiesiog daugiau darbų – pasiraitojome rankoves ir juos darome.
Jau žinote, kad šįkart laukiate berniuko…
Šitą faktą sužinojome 12 nėštumo savaitę. Tą dieną, kai turėjo ateiti atsakymas iš Genetikos centro, elektroninį paštą atidarinėjau dešimtis kartų. Buvome išvykę į kalnus, Tomas vairavo automobilį, aš vis žvilgčiojau į telefoną. Pagaliau pamačiau atėjusią žinutę, kurią atidarant drebėjo rankos. Visų pirma, ar vaikelis sveikas, ar neįtariama kokių genetinių ligų? Pamačiusi, kad viskas gerai, nusiraminau. O tada sužinojau ir lytį – tokia šiluma nuėjo per krūtinę! Dar ir ašarėlę spėjau nubraukti. Auginame tris dukras, tad norėjosi patirti tai, ką reiškia auginti sūnų.
Tomui pasakiau ne iš karto. Jis vairuodamas žiūrėjo į kelią ir nematė mano išgyvenimų. Kitą dieną nuėjome į Berlyno gamtos parką Tropical Islands, tropiniame miškelyje skraidė drugeliai. Du mėlyni drugiai nutūpė ant Tomo šortų, tada aš Tomui ir pasakiau, kad ką tik įvyko Baby Reveal Party – kūdikio lyties atskleidimo vakarėlis. Jis sureagavo labai vyriškai, santūriai: „O, geras! Na fainai!“ Aš visada maniau, kad tėčiui svarbu turėti sūnų. Bet iš kitų šeimų dažnai girdžiu, kad tėčiams iš tiesų skirtos dukros, o mamoms – sūnūs. Na bus įdomu patiems patirti, kaip ten yra iš tikrųjų.
Kokia jūsų gimdymų patirtis?
Trys dukros gimė cezario operacijos pagalba, toks pat gimdymas numatytas ir šįkart. Ruošdamasi gimdyti pirmą kartą, buvau išklausiusi natūralaus gimdymo kursus ir nė neįsivaizdavau, kad galiu gimdyti kitaip. Bet po paros sąrėmių gydytojai priėmė sprendimą atlikti cezarį. Jaučiausi labai blogai – kai tave nuteikinėja, kad tik natūralus gimdymas yra visavertis, kad operaciją renkasi tik išlepusios, skausmo bijančios princesės, tai jautiesi tarsi nevykėlė. Operacija buvo ne mano, o gydytojų pasirinkimas. Bet vis tiek neapleido jausmas, kad susimoviau, tarsi mokinys, neišlaikęs egzamino. O iš tikrųjų, kai pagalvoji, koks skirtumas, ar mokykloje iš egzamino gavai šimtuką, ar perpus mažiau? Niekam nebeįdomu, tu toliau gyveni, kapanojiesi gyvenime, kaip sugebi, ir viskas. Ir net tie, kurie galbūt labai prastai išlaikė egzaminą, vėliau gyvena sėkmingai ir laimingai. Manau, mūsų visuomenėje per daug reikalaujama iš mamų, kad jos turi viską padaryti tobulai. Bet juk ne viskas nuo mūsų priklauso – tu galvoji apie planą A, bet tenka rinktis planą B, C, D…
Po pirmojo gimdymo jaučiausi nusiminusi, o antrą kartą tikėjausi pagimdyti pati. Bet ir vėl dėl siaurų klubų buvo priimtas sprendimas atlikti operaciją. Vadinasi, mano likimas toks: lengvi nėštumai, bet sunkūs gimdymai.
Užtat į trečią gimdymą važiavau jau suplanuotą dieną, nes žinojau, kad po dviejų cezarių natūraliai gimdyti man nebeleis. Dabar, laukdama ketvirto gimdymo, jaučiuosi rami, būsiu pas tą pačią gydytoją, kuri padėjo į pasaulį ateiti mano dukrytėms. Kai pasitiki žmogumi, iš karto nuslūgsta įtampa, dingsta stresas. Žinau, kad po operacijos pirmomis dienomis bus nelengva, bet ar apskritai motinystė ir gimdymas yra lengvas darbas?
Noriu pasakyti moterims, kad nustotų kaltinti save, jei nepavyksta pagimdyti natūraliai. Jos tikrai nėra nei bailės, nei silpnos. Aš pati per šokių karjerą buvau išsiugdžiusi didžiulę ištvermę – tiek kartų po traumų tekdavo atsikelti ir šokti toliau. Kartą pirma laiko, negu buvo leidę gydytojai, nusiėmiau langetę ir dalyvavau varžybose. Aš žinau, kas yra fizinis skausmas, kas yra valia. Todėl skaudu, kai girdžiu paniekinamai sakant: „Ai, ji nepagimdė pati, vaiką jai išėmė.“ Vaikas vis tiek užgimė vienu ar kitu būdu, ir kiekviena moteris yra nuostabi, kuri atveda į pasaulį naują gyvybę.
Visus vaikus maitinote natūraliai?
Pirmąją dukrytę žindžiau iki dvejų metų. Antroji pati mane paleido, kai jai buvo metai ir du mėnesiai. Ji mieliau valgė mėsytę negu pieną. Trečioji labai prieraiši, jai mamos pieno reikia ne tik kaip maisto, bet ir kaips tarpusavio ryšio. O su ketvirtuoju vaikeliu, manau, irgi pavyks sėkmingai žindyti tiek, kiek tik reikės.
Kas jūsų šeimoje renka vaikų vardus?
Laukdamasi pirmosios dukros, iš anksto žinojau, kad tai bus Vakarė. Man labai patinka vakaras, mėgstu stebėti žvaigždes, Perseidų lietų. Yra Vakarė žvaigždė. Tad Vakarės vardas buvo sąrašo viršuje, Tomui jis irgi patiko.
O Gabrielei buvome sugalvoję visai kitus vardus – ji galėjo būti Gabija, Medeina, Skaistė, Viltė… Bet tą naktį, kai prasidėjo sąrėmiai, aš pabudau ir pasakiau, kad jei bus mergaitė, bus Gabrielė. Tarsi per sapnus atėjo tas vardas. Nejau vyras ginčysis?
Trečiai dukrai turėjome išrinkę vardą Adrija. Tik abejojau, ar gražu bus į ją kreiptis mažybine forma? Lyg ir neskamba… O vieną dieną Vakarė pasakė, kad vaikų aikštelėje išgirdo tėtį, kviečiantį savo dukrytę Adrijukės vardu. Adrijukė – man labai gražu.
Susapnavau ir būsimo sūnelio vardą. Sapne mačiau jau ūgtelėjusį berniuką, į kurį aš kreipiausi tuo vardu. Kol kas jo neišduosiu, bet man patinka ir vardo reikšmė, ir jo derėjimas su pavarde. Smagus sutapimas, kad vardadienis yra mūsų vestuvių dieną.
Pastebiu ženklus ir sutapimus, kurie lydi mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, prieš ketvirtąjį nėštumą visur buvo gandrai. Kadangi gyvename šalia gražaus tvenkinio, gandrai nėra kažkokia retenybė. Bet šią vasarą pamatėme gandrą ant savo namo stogo – kaimynai net nufotografavo. O paskui nuvažiavome pailsėti, pasimaudyti į sodybą – ir vėl po kiemą gandras vaikšto.
Esate sakiusi, kad mėgstate juvelyriką. Galbūt vaikų gimimo proga gaunate dovanų papuošalus?
Ne, tokios tradicijos mūsų šeimoje nėra. Bet papuošalai man įaugę į kraują nuo mažų dienų, nes sportinių šokių suknelės būdavo dekoruojamos įvairiais blizgučiais, krištolu. Mano abu tėvai – šokių treneriai, tad šokau nuo vaikystės. Mama net turėjo siuvyklą, kur būdavo siuvamos šokėjų suknelės. Ta siuvykla veikia iki šiol, pas močiutę sukneles siūdinasi mūsų dukros.
O papuošalus renkuosi labai atsargiai, bet jei ką pamėgstu, galiu nešioti dieną naktį nenusiimdama. Tomo tėvai iš Brazilijos man parvežė balto aukso kryželį – jis tapo tarsi mano pačios dalimi. 40-mečio proga tėvai man padovanojo auksinį pakabuką su keturkampe žvaigžde. Taip simboliška, nes būsiu keturių vaikų mama…
Nors mano vardas Gintarė, gintarą prisijaukinau labai pamažu. Kiek rinkdavausi papuošalus su gintaru, visi kažkaip nelipo. O prieš trejus metus pamačiau auskarus, kuriuos Nidoje gyvenantis dizaineris sukūrė tarsi specialiai man. Dabar net šokdama jų neišsiimu, nors jaučiu, kaip sunkūs gintaro gabaliukai šokinėja.
Dar niekada nenusiimu dviejų žiedų – sužadėtuvių ir vestuvinio.
Kas psichologiškai sunkiausia, auginant būrį vaikų?
Kai gimė antroji dukrytė, su vyresnėle kalbėjome apie tai, kaip jaučiamės. Ji paklausė, ar dabar aš padalinsiu savo širdį į dvi dalis? O aš atsakiau, kad širdies dalinti nereikės – su kiekvienu vaiku ji tampa vis didesnė, todėl ir meilės joje telpa daugiau.
Psichologiškai sudėtingiausia buvo mūsų antrajai dukrytei, kai gimė trečioji. Jos vaidmuo staiga tapo neapibrėžtas – nei ji vyriausia, nei jauniausia. Užtat dabar labai laukia gimsiant brolio. Ji sako, kad Vakarė galės rūpintis Adrija, o ji rūpinsis broliuku. Tarsi viskas stoja į savo vietas.
Ką jūsų šeimai reiškia šokiai?
Mums su Tomu jie svarbūs nuo vaikystės. Kiti vaikai laisvalaikiu žaisdavo kieme, o mes būdavome treniruotėse. Savaitgaliais kiti pramogaudavo, o mes dalyvaudavome varžybose. Šokiams reikėjo paaukoti paauglystės vakarėlius, draugų gimtadienius, nes tiesiog gyvenome kitokiu ritmu.
Dabar turime šokių studiją, kurią lanko ir abi vyriausiosios dukros. Nežinau, ar jos eis tuo pačiu keliu, bet kol kas šokti patinka ir sekasi. Apskritai mūsų sportas labai stipriai pasikeitė – jame atsirado daugiau fiziškumo, mažiau meno. Kartą filmavau šokančią Vakarę ir iš susijaudinimo man net rankos drebėjo: kaip gražu, kaip profesionalu. Aš, būdama tokio amžiaus, tikrai taip gerai nešokau.
Su dukrytėmis mėgstame pažiūrėti filmus apie šokius ir šokėjus. Nebūtinai mūsų žanro. Yra daug įdomių filmų apie gatvės šokius – juose visada kalbama apie užsispyrimą, apie tikslo siekimą, norą įrodyti, kad gali, kad sugebi. Tokie filmai motyvuoja ir pačiam siekti savo tikslų. O kartais šeimoje žiūrime šokių čempionatų įrašus ir juos komentuojame. Surengiame tokius mini aptarimus.
Auginate tris mergaites. Ar yra tekę eiti į mokyklą už jų išdaigas, išdykavimus?
Neteko! Vakarė apskritai yra labai rimta mergaitė, apie išdykavimus net kalbų nėra. Gabrielė – šeimos juokdarė, linksmuolė, bet mokykloje niekada nėra prasižengusi. Su mažėle dar viskas priešaky – matyti, kad bus judri, aktyvi. Neseniai studijoje turėjome varžybas, mūsų Adrija visas varžybas prašoko šalia aikštelės. Net nespėjau bėgioti paskui ją! Bet jai kol kas tik treji metukai, tad charakteris ne iki galo atsiskleidęs. Gana lengvai adaptavosi ir darželyje, į kurį eina nuo šio rudens. Grįžusi mums pasakoja: „Aš liūdėjau, verkiau“, o auklėtojos sako, kad tas liūdėjimas truko porą minučių, kol mes uždarėme darželio duris.
Dėl darželio adaptacijos esame turėję rimtesnių problemų – Gabrielę išleidome dvejų metukų į lopšelio grupę, o vyresnioji sesutė buvo jau darželio grupėje. Kieme jos susitikdavo per tvorą. Kiek buvo ašarų, kol kitais metais pavyko abi perkelti į vieną Montessori grupę, kurioje yra skirtingo amžiaus vaikai. Tada visos problemos baigėsi.
Vasario mėnesį susilauksite ketvirtojo vaikelio…
Dar vienas sutapimas, kad jis turėtų gimti beveik per patį mano tėčio gimtadienį. Jie šiame pasaulyje prasilenkė. Prieš tris dienas buvau sužinojusi, kad laukiuosi, kai mirė mano mylimas tėtis. Jausmai buvo susipynę – džiaugsmas dėl naujos gyvybės ir didžiulis skausmas netekus mylimo žmogaus.
Nėštumas jau persirito į antrą pusę, dabar jaučiuosi gerai ir laukiu susitikimo su sūneliu.
Ginta Liaugminienės
Nuotraukos Foto Mamos
Susiję straipsniai
