Sandros Žilinskienės istoriją galėtų nupirkti kino kūrėjai. Prieš kelerius metus Sandra buvo mados versle įsitvirtinusi mergina, gyvenanti Paryžiuje. Šiandien Lietuvoje augina tris vaikus, iš kurių vienas nėra jos biologinis, vadovauja privačiai onkologijos klinikai ir turi savo lietuvišką drabužių profesionalams liniją.
Sandra 12 metų gyveno Paryžiuje ir sukosi mados versle. Prabangūs garsių mados namų atidarymai, kolekcijos, renginiai, klientai-garsenybės. Karantiną nusprendusi praleisti Lietuvoje, ji atsitiktinai sutiko buvusį paauglystės pažįstamą Egidijų. Egidijus buvo našlys, netekęs nuo vėžio mirusios žmonos Kristinos. Liūdniausia, kad moteriai liga buvo nustatyta iškart po gimdymo. Sūnus Dominykas beveik nepatyrė mamos šilumos ir meilės.
Sandra pasakoja: „Egidijus pasipiršo po 3 mėnesių draugystės, susituokėme, netrukus susilaukėme Leonardo – jam dabar 3,5 metų. Neseniai gimė dukrytė Lukrecija. O ketvirtas mūsų vaikas yra onkologijos klinika.
Kai gydėsi jo A.A. žmona Kristina, Egidijus perėjo visą onkologinės ligos gydymo mėsmalę. Savo akimis matė, kiek daug tuščių skylių ir grafų, kurias reikia užpildyti. Žinojo, ko šioje srityje trūksta, tad jo svajonė buvo atidaryti pirmąją Lietuvoje privačią onkologijos kliniką ir padėti kitiems žmonėms, einantiems šiuo keliu.
Tikiu, kad mums taip greitai ir sklandžiai atidaryti kliniką pavyko dėl to, kad yra pagalba iš viršaus. Daugelis klausė mūsų – kaip jums tai pavyko? Buvo kas netikėjo šiuo projektu.
Manęs dažnai paklausia – o dievai, kokioje vietoje tu dirbi, matyt, tai ašarų pakalnė. Bet tai netiesa. Mūsų pacientai labai mieli ir šilti žmonės, ieškantys supratimo, palaikymo ir pagalbos, dažnai turi gerą humoro jausmą. Daug ir jaunų pacientų, jie labiau linkę pasitikėti privačiu sektoriumi, naujovėmis bei nenori gaišti brangaus laiko eilėse. Pas mus tikrai nėra slogu. Kava, arbata, pokalbiai. Klinika jauki, nepanaši į ligoninę.
Labai džiaugiamės laimingomis istorijomis ir pagijusiais pacientais. Praktikuojame integralią onkologiją, o tai reiškia, kad mums svarbu ne tik vėžio, kaip darinio, sunaikinimas. Mes prižiūrime žmogų visapusiškai, nuo judėjimo ir mitybos iki psichologinės būklės. Teikiame fizioterapijos paslaugas, skiriame masažus, mankštas, kad žmogus po gydymo sustiprėtų. Be to, įkūrėme „Vėžio mokyklą“, kurioje vyksta nemokamos paskaitos įvairiomis aktualiomis temomis.
Išties mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Čia Paryžius, kolekcijos, gyvenimo šventimas, o čia jau gyvybių gelbėjimas nuo baisios ligos. O kur dar trys vaikai namuose, vienas jų kūdikis. Bet esu įsitikinusi, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
Mėgstu veiklą, bendravimą su žmonėmis. Kai laukiausi, kartą nutariau – šiandien pabūsiu tikra nėštukė, pailsėsiu namie. Viską susitvarkiau. Sėdau žiūrėti serialo. Neužkabino. Išvažiavau į darbą. Kai esi užsiėmęs, nelieka laiko pergalvoti blogas mintis. O kai neturi ką veikti, sėdi ir suki galvą, kad sustorėjai, šalta, sunku.
Kai užplūsta blogos mintys, eikite bent pasivaikščioti ir visada pagalvokite, kokia esate laimina, kad esate nėščia. Kiek moterų negali pastoti, svajoja apie tokią būseną. Mūsų namuose irgi būna sunkių dienų, pavyzdžiui, mažiukei po skiepo pakilusi temperatūra, Leonardas serga ir piktas zuja po namus, Dominykui prasidėjusi paauglystė… Tada sakau sau – vaikai greitai auga, visa tai laikina.
Vien tai, kad esate sveika, jau esate laiminga. O jei sakote, kaip jums nesiseka, ateikite pas mus į kliniką pažiūrėti, kaip nesiseka kitiems. Kai sveikas žmogus sako, kad jam nesiseka, tai Dievo vijimas į medį.“
Nuotrauka Ingridos Aksinavičienės, studija Foto IN
Susiję straipsniai
