Vilnietė Brigita prieš metus susilaukė trynukių Upės, Benitos ir Emilės. Paprašėme pasidalinti, ką reiškia tapti iškart trijų vaikučių mama.
Papasakokite, kaip sekėsi išnešioti tris vaikučius?
Mano nėštumo istorija pozityvi. Visą nėštumo priežiūrą patikėjome Santarų klinikų aukščiausio lygio specialistams. Buvo rizikų, nes dvi mergaitės yra identiškos dvynės, galėjo išsivystyti transfuzijos sindromas. Be abejo, buvo per ankstyvo gimdymo tikimybė.
Viso nėštumo metu kas 2 savaites Santarose lankiausi pas perinatologą (gydytoją, kuris prižiūri rizikingus nėštumus). Turėjau lankytis ir pas savo nėštumą prižiūrinčią gydytoją. Taip išeidavo, kad pas medikus lankausi kartą per savaitę. Žinoma, teko lankytis pas genetiką, nes NIPT tyrimas, laukiantis trynių, nėra itin tikslus.
Viso nėštumo metu sportavau, ėjau į baseiną, lankiau treniruotes, kasdien vaikščiojau 10 000 žingsnių, išlaikiau tuos pačius įpročius, kaip ir prieš pastojimą. Labai daug sportavau ir vaikščiojau iki nėštumo, todėl gydytojai man leido tai daryti ir toliau. Vienintelis dalykas, kad nuo 30 savaitės prasidėjo intensyvesni gimdos susitraukimai, trumpėjo kaklelis, tad manęs paprašė laikytis tausojančio režimo. Teko apsiraminti.
Sudėtinga buvo tik paskutinį mėnesį – dusulys, didelis pilvas. Gal dėl to didelio pilvo nepriaugau daug svorio (tik 16 kg), nes viskas buvo užspausta, neturėjau nėštukėms būdingo apetito.
Visi man sakė, kad tikslas ir siekiamybės yra išnešioti 30 savaičių. Man pavyko išnešioti beveik 34 savaites. Buvo suplanuotas cezaris, bet dukros gimė dviem dienomis anksčiau.
Taigi nėštumas buvo nuostabus, nes viskas sėkmingai baigėsi, bet iš esmės jis buvo lydimas nerimo, nes mums buvo piešiama daugybė neigiamų scenarijų.
Kokios svorio gimė mergytės?
Cezaris buvo suplanuotas pirmadienį, o vandenys nubėgo penktadienį. Šokas visiems, nes planuotame gimdyme turėjo dalyvauti vien 3 naujagimių gydytojai, o kur dar gausybė kitų specialistų. Visus sukvietė iš budėjimų, iš namų. Žinojome, kad mergaitės iškart keliaus į Intensyviosios priežiūros skyrių, o aš būsiu apgyvendinta atskirai.
Mergytės, kaip ankstukės ir trynukės, svėrė tikrai nemažai: 1600 g, 1900 g, 2200 g, bet iš esmės jos buvo labai mažytės. Kai mergytes iš Intensyviosios terapijos skyriaus perkėlė į Naujagimių skyrių, įsikūrėme mažytėje palatoje. Trys kūdikiai lovytėse ir mes su vyru.
Domėjausi, kiek su ankstukais tenka gulėti ligoninėje. Vieni guli 5 savaites, kiti 8, o mes ligoninėje praleidome beveik 3 savaites. Mergaičių būklė buvo gera, o ligoninėje turėjome pabūti tik dėl jų pačių gerovės, palaukti kol mergytės išmoks reguliuoti temperatūrą, kol pačios išmoks valgyti, nes iš pradžių buvo maitinamos per zondukus, Ir, žinoma, jos turėjo priaugti svorio.
Visus dalykus įgyvendinome ir keliavome namo.
Ar įmanoma vienam suaugusiajam prižiūrėti trynukus be pagalbos?
Grįžę namo turėjome tik savo rankas – mano ir vyro. Ne visada ir jis galėdavo padėti, nes greitai grįžo į darbus. Savaitgaliais ar vakarais ateidavo seneliai, draugai – palaikyti mažyles ant rankų. Dėl to labai džiaugėmės. Pagalba mums buvo reikalinga, tiesiog jos buvo limituotai, tad išmokome suktis su tuo, ką turime. Seneliai dirbantys, vyrui teko grįžti į darbus, nes šeima stipriai pagausėjo, na o aš išmokau būti su mergaitėmis viena.
Sudėtingiau buvo pirmaisiais mėnesiais, kai reikėjo stebėti, kaip auga svoris. Turėjome labai griežtą grafiką – kada jos vagys, kada miegos. Negalėjome niekaip nusižengti. Mergaitės išmoko gyvent pagal ritmą, ir tai jas ir mus labai gelbsti. Visi žinome, kada jos turi valgyti, kada miegoti. Jokio nepasitenkinimo nebandome užkišti maistu, nes tiesiog žinome, kada jos alkanos, o kada tiesiog piktos dėl kitų priežasčių. Dabar jaučiu kiekvieną dukrą – jei kuri nelinksma, dygsta dantukai, nesmagiai jaučiasi, tada jai skiriu daugiau dėmesio.
Daug kas netiki, kad aš viena susitvarkau su trynukėmis, bet tai tiesa. Joms augant, atsiranda fiziškai daugiau veiklos – sužiūrėti jas. Tapo prieraišesnės, kiekvienai reikia mamos šilumos. Lengviausias etapas buvo, kai tiesiog vartėsi ant pilvo ir būdravo, o dabar jau joms reikia mamos, mano dėmesio. Privalumas auginant daugiau nei vieną vienu metu yra tas, kad jos šiek tiek tarpusavyje užsiima, tad nereikia nuolatos būti šalia.
Gana sunku išsiruošti į lauką. Bet tada klausiu savęs – ar geriau likčiau namie? Vienas variantas – rengti ir eiti, kitas variantas – likti namuose. Kol aprengiu, žinoma, būnu šlapia, bet kai išeinu, – turiu laiko pasivaikščiojimui. Ėjimas į lauką yra ir sportas, ir darbas, ir malonumas – juk pabūni gryname ore.
Tiesa, jau kurį laiką 17 valandą ateina auklė Rita, kuri paleidžia su mergaitėmis kelias valandas. Nutarėme turėti vakarinę auklę tam, kad tiek aš, tiek vyras turėtume laiko sau. Abu dirbame (vyras darbe, aš namie auginu mergytes), o vakarais abu nuo pirmadienio iki ketvirtadienio turime po du vakarus sau.
Kaip sekasi namuose palaikyti tvarką?
Neseniai prasidėjo tikrasis papildomas maitinimas, tad nuo vaizdelio, kai mergaitės pavalgo, ne visada pavyksta sulaikyti trūkčiojantį antakį. Bet žiūriu į viską labai racionaliai. Tai etapai. Dabar šis etapas, kai reikia valyti kėdutes ir virtuvę, o paskui ateis kitas etapas, kai visi 5 sėdėsime prie stalo ir dukros valgys iš savo lėkštučių.
Neslėpsiu, kad po maitinimo yra 3 kėdučių ir 3 kūdikių valymas atima laiko ir kantrybės, bet tai praeis.
Tas pats ir dėl maudymo. Kol maudėme atskirai, tai nuvargindavo. Bet kai pradėjo tvirtai sėdėti, maudome visas tris kartu.
Kaip pailsite, persikraunate, atgaunate jėgas?
Aš du kartus per savaitę einu į paplūdimio tinklinio treniruotes, ir kartą per savaitę – į sporto salę klube. Vyras lanko sporto salę.
Sportas mums labai reikalingas emocinei, psichologinei sveikatai palaikyti. Tai mūsų šeimos higiena. Sporte mes nevartojame terminų „noriu nenoriu“. Man labai lengva surasti pasiteisinimų, kad to ar ano nedarysiu, bet einu ir darau.
Jeigu apleidžiame sportą, tai tik tada, kai susergame ar išvykstame. Po gimdymo praėjus 3 savaitėms jau buvau grįžusi sportuoti. Nuo mergaičių gimimo, stengdavausi užtikrinti, kad galėtų išeiti pasportuoti ir vyras.
Noriu skleisti žinią, kad motinytė yra pozityvi. Aš noriu būti graži, sveika, geros figūros. Ar visada pavyksta? Ne. Bet gerų akimirkų kur kas daugiau.
Noriu parodyti motinystę šviesią. Tai atsvara bendrai nuostatai, tarsi po gimdymo privaloma jaustis blogai. O jeigu jautiesi gerai, esi išskirtinė.
Nepaisydama visų sunkumų, nuovargio, emocinių kalnelių, stengiuosi motinystėje nepamesti savęs, partnerystės su vyru, ryšio su savo artimaisiais. Ir nors mūsų rutina pasikeitė labai stipriai, kiek galime, bandome mergaitės įtraukti į tą rutiną, kurią turėjome prieš tai. Man motinystė nėra tik sunkus darbas ir emocinis išsekimas. Pavargdavau ir patirdavau stresą, net ir neturėdama vaikų. Dabar daugiau nerimo ir nuovargio, bet jis visai kitoks nei anksčiau.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Gretos Vaitkūnaitės, @vienuolikta
Susiję straipsniai
