Kas nutinka, kai kelias į motinystę nėra tiesus, o kupinas netekčių, gydymo ir egzistencinių klausimų? Ką išgyvena moterys, kurios pastoja po ilgų nevaisingumo metų, ypač kai šios būklės priežastys yra genetiškai nulemtos?
Viena iš šešių vaisingo amžiaus moterų susiduria su sunkumais pastoti, o genetiniai veiksniai – vis dažnesnė priežastis. Ir nors nevaisingumas šiandien jau dažniau aptariamas viešai, vis dar stokojama supratimo apie emocijas tų moterų, kurių ilgai laukta svajonė – tapti mama – pagaliau išsipildo.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) psichologijos srities daktarė Aušra Sirevičiūtė savo moksliniame darbe pirmą kartą Lietuvoje nuodugniai tyrinėjo šią jautrią temą: kaip moterys išgyvena nėštumą ir motinystę po genetiškai nulemto nevaisingumo. Jos tyrimas kelia esminį klausimą: kaip motinystė keičia moters vidinį pasaulį po tokios sudėtingos praeities?
Nevaisingumo šešėlis motinystėje
MRU dr. A. Sirevičiūtė dalinasi, kad nevaisingumas – tai ne tik medicininė diagnozė. Tai ir gilus asmeninis išbandymas moterims, dažnai paliekantis emocinių randų. Nors viena iš dažnesnių genetinių priežasčių – MTHFR geno mutacija – gali būti sušvelninama gydymu, tačiau jos sukelti persileidimai dažnai tampa ilgai neišdildomomis žymėmis. „Kol ši mutacija yra aptinkama ir jos poveikis moters reprodukcinei sveikatai yra suvaldomas, įvairūs iššūkiai, susiję su nevaisingumu, dažnai jau būna palikę pėdsakus ir moters emocinėje sveikatoje“, – dalinasi mokslininkė.
Lietuvoje iki šiol stigo psichologinių tyrimų, besigilinančių į motinystės po nevaisingumo patirtį. Mokslininkės tyrimas išsiskiria jautria, į individualų moterų pasakojimą orientuota metodologija. Čia kalba ne skaičiai, o patirtys: apie jausmų skalę nuo baimės ir netikrumo iki atsakomybės bei naujos gyvenimo prasmės.
Tyrimas rodo, kad nevaisingumo patirtis nepasibaigia pastojus: lydi ir prisiimant naująjį motinystės vaidmenį. Pasak tyrėjos, „tapdamos mamomis, tyrimo dalyvės tarsi klajoja tarp praeities ir dabarties, bandydamos sutaikyti skausmingą nevaisingumo patirtį su naujai gimstančia motinyste“. Moterys pasakojo, kad nėštumo ir ankstyvos motinystės laikotarpis joms priminė vaikščiojimą „trapia gija tarp gyvybės ir mirties“. Tai nebuvo vien tik džiaugsmingas laukimas – greičiau nuolatinis budrumas, nerimas, netikrumas.
Nematomos emocinės kovos ir tylūs jausmai
„Tapimas mama tyrimo dalyvėms dažnai tampa ne tik viltingu laukimu, bet ir sunkiu keliu, kupinu pastangų apsaugoti gyvybę nuo genetinės mutacijos grėsmės“, – pastebi tyrėja, – „Moterys susiduria su skaudžiu suvokimu, kad kūnas, kuris turėtų nešti gyvybę, kartais ima ją stabdyti. Jis tampa trapus, ribotas, tarsi nuvilia“.
Moterys siekia susilaukti kūdikio bet kokia kaina: rodos, taisydamos kūną ir bėgdamos nuo skausmo. Net ir po sėkmingo gimdymo motinystė išlieka lydima nerimo. Tuo tarpu prisirišimas prie kūdikio – atidėliojamas, tarsi saugantis nuo dar vienos netekties. Kontrolės poreikis tampa bandymu nuslopinti nerimą, tačiau vidinis saugumas taip ir neatsiranda.
Po gimdymo – kitas iššūkis. Moterys linkusios pergloboti kūdikį, lyg norėdamos kompensuoti tai, kas galėjo būti prarasta. Ryšiai su artimaisiais ar medikais ne visuomet suteikia palaikymą. Neretai jie tampa paviršutiniški, formalūs. „Santykiai su sveikatos priežiūros specialistais dažnai tampa tarsi „aš-tai“ ryšiu, kur kitas žmogus įsitraukia tik ribotai, lieka atskiras ir dalykiškas“, – dalinasi mokslininkė. Šaltas bendravimas, vertinantis žvilgsnis ir per mažai dėmesio moters emocinei būklei – visa tai, pasak MRU dr. A. Sirevičiūtės, tik gilina moters pažeidžiamumo jausmą bei siekį įrodyti, kad yra „pakankamai geros“.
Tyrimo dalyvės prisipažino sunkiai leidžiančios patirti visą emocijų spektrą: „Daugiausia leidžiama sau jausti tik motinystės džiaugsmą ir pozityvumą, o kiti mažiau malonūs jausmai dažnai lieka nepriimti, nustumti į antrą planą.“ Tai ne tik asmeninis vidinis konfliktas, tai – ir visuomenės lūkestis, kad mama privalo būti stipri, dėkinga ir laiminga.
Pagalbos svarba ir sisteminiai pokyčiai
„Ankstesnė nevaisingumo patirtis lydi moteris, formuodama jų kelią į motinystę, todėl labai svarbu laiku suteikti psichologinę pagalbą ir padėti moterims integruoti nevaisingumo patirtį į vientisą savo gyvenimo istoriją“, – pabrėžia mokslininkė. Atlikusi tyrimą dr. A. Sirevičiūtė siūlo ir praktines rekomendacijas: sveikatos priežiūros specialistai galėtų jautriau reaguoti į netektis, įgalinti atsisveikinti su prarasta gyvybe, neužmiršti įvertinti moters psichologinės būklės, aktyviau siūlyti emocinę pagalbą, paramos grupes.
MRU dr. A. Sirevičiūtė akcentuoja, kad svarbu padėti moterims atpažinti skirtingus ilgai laukto nėštumo sukeliamus jausmus. Džiaugsmas gali būti lydimas sielvarto, baimės netekti kūdikio, nerimo. Šie jausmai neišnyksta savaime, jie dažnai lieka neišsakyti, todėl būtina suteikti moterims erdvės juos išgyventi. Net ir paprastas, bet jautrus buvimas šalia, atpažįstant šios patirties daugialypiškumą, tampa labai svarbia pagalbos forma.
Kai motinystė tampa prasmingu atsakymu
Mokslininkė dalijasi, kad nepaisant visų iššūkių, dauguma tyrimo dalyvių motinystėje atranda gyvenimo prasmę: „Motinystė po nevaisingumo joms tampa ne tik nauja patirtimi, bet ir šventa erdve, kurioje ilgai lauktas kūdikis įprasmina jų asmeninį gyvenimą.“
Tai ne tiesiog „nėštumas po gydymo“, o egzistencinė patirtis, kurioje persipina baimė, viltis, meilė ir noras būti išgirstai.
Didžioji šio darbo vertė – ne tik mokslinė. Jo išvados svarbios ir tiems, kurie kasdien dirba su moterimis – medikams, psichologams, socialiniams darbuotojams. Tyrimas primena, kad motinystė ne visada vien rožinė laimės istorija. Kartais tai yra ilga ir skausminga transformacija, kurią svarbu matyti, priimti ir palaikyti.
Tad tiek moterims, tiek jų artimiesiems ar specialistams verta prisiminti: motinystėje gali tilpti ir džiaugsmas, ir skausmas, ir baimė ar vidiniai konfliktai. Kuo dažniau šis paradoksas bus atpažįstamas ir priimamas, tuo daugiau moterų galės jaustis išgirstos ir palaikytos.
Šis darbas – kvietimas giliau pažvelgti į motinystę ir pripažinti, kad už kiekvieno „pagaliau pastojau“ slypi unikali istorija.
Mokslininkė prisipažįsta: „Labai tikiuosi, jog šio mokslinio tyrimo radiniai ateityje prisidės prie moterų visapusiškos ir efektyvios priežiūros tiek bandant sulaukti kūdikio, tiek tapsmo mama metu.“ Ir svarbiausia viliuosi, tai padės parodyti moterims, kad jų išgyvenimai verti būti išklausyti, jų emocijos – priimtos, o pagalbos prašymas – brandos, o ne silpnumo ženklas.
Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė
