Šiandien vaikai yra bombarduojami atviru turiniu visose žiniasklaidos platformose, o rinkodaros strategijos, siekdamos pelno, išnaudoja jų nekaltumą. Naujausi tyrimai rodo, kad smarkiai išaugo vaikų susidūrimas su seksualizuotu turiniu – nuo muzikos ir televizijos, iki socialinių tinklų bei reklamos. Ši žalinga praktika, kuri pirmiausiai yra nukreipta į paauglius, kelia rimtą grėsmę vaikų psichikos sveikatai ir gerovei.
Kad šiais laikais vaikai susiduria su daugiau seksualinio turinio nei ankstesnės kartos, sutinka ir mūsų pašnekovas Ričardas Pagojus. Edukologas, knygos „Meilės pamokos, kad nemylėtume kaip idiotai“ autorius teigia, kad šiandien jaunimas apskritai gyvena nuolatiniame informacijos triukšme. Taip esą yra dėl vienos paprastos priežasties – yra padidėjęs informacijos pasiekiamumas, tiksliau, vaikų pasiekiamumas. „Informacijos yra dabar žymiai daugiau ir ji nefiltruota, neatrinkta. Pats turinys gali būti visiškai normalus, bet jei jis neatitinka amžiaus tarpsnio, gali padaryti žalos“, – sako Ričardas Pagojus.
Norėtųsi paklausti, ar vaikai patys suvokia, kokį turinį internete kuria ir kokias reakcijas jis gali sukelti?
Akivaizdu, kad nesupranta. Tą gali patvirtinti bet kas, kas domisi vaikų psichologija ir raida. Vargu bau ar emociškai brandus suaugęs žmogus galėtų tuo žavėtis. Nepaisant to, kad ši mada yra itin paplitusi JAV, ten kur rengiami vieši vaikų (mergaičių) grožio konkursai „Glitz“, jie yra kritikuoti ir kai kuriose valstijose jau numatyti ribojimai. Pavyzdžiui, draudžiama vaikams naudoti purškiamą įdegį, makiažą ar kitus įvaizdžio elementus. Beje, Europos Sąjungoje konkursai „Glitz“ uždrausti jau nuo 2018 metų. Bet, mano požiūriu, Europoje (ir Lietuvoje) vykstantys sportinių šokių konkursai yra kažkas panašaus į konkursus „Glitz“, tik švelnesnė versija. Juk ten vaikai taip pat naudoja suaugusiems skirtas grožio priemones, atvirus kostiumus, priklijuotas blakstienas, šoka šokius, kurie savo prigimtimi yra skirti aistrai, vilionėms išreikšti, ypač Lotynų programa.
Ar vaikai šiandien patiria didesnį spaudimą atrodyti seksualiai, suaugėliškai?
Taip, būtent dėl anksčiau paminėto informacijos pasiekiamumo.
Kaip socialiniuose tinkluose kuriami grožio ir seksualumo standartai veikia vaikų psichiką?
Į šį klausimą geriau atsakytų vaikų psichologai ir psichiatrai. Bet tyrimuose minimi klinikiniai nerimo sutrikimai, kūno dismorfija, suicidinės mintys, didėja svorio kontrolės elgsena ir panašūs dalykai.
Kaip kalbėtis su vaiku apie seksualizuotą turinį jo negąsdinant ir nekaltinant?
Na, pirmiausiai reikėtų apskritai kalbėtis. Mano patirtis dirbant su vaikais rodo, kad tėvai kalbasi, būna šios temos iniciatoriai, skiria jai laiko. Tai džiugina. O jei vaikas užduoda nepatogų klausimą, pirmiausia būtinai reikėtų perklausti, ką jis turėjo omenyje. Taip pat svarbi pačių tėvų reakcija: jei mes reaguojame ramiai, vaikai jaučiasi saugūs ir gali atvirai kalbėti. Svarbu akcentuoti saugumą, kūno ribas ir kritinį mąstymą, o ne „blogumą“ ar „purvinumą“. Kita vertus, pavojus kyla kai suaugusieji projektuoja savo baimes į vaikų elgesį. Vaikai dažnai neturi seksualinės intencijos, ją mato tik suaugusieji.
Ar draudimai yra veiksmingi, ar geriau rinktis kitus būdus?
Taip, draudimai yra veiksmingi, jei jie yra saikingi, pritaikyti laiku ir vietoje ir gerai veikia su kitais būdais, pavyzdžiui, atsakomybės skatinimu, tinkamo elgesio modelio formavimu ir panašiai.
Koks turėtų būti mokyklos vaidmuo, kalbant apie kūną, santykius ir seksualumą?
Mokyklos vaidmuo yra PADĖTI tėvams ugdyti jų vaikus. Vaikai nėra mokyklos nuosavybė. Tėvai yra tie, kurie neša atsakomybę. Vienas (ne)paprastas dalykas, kurį mokykla privalėtų daryti, – pasitarti su tėvais ar bent jau informuoti juos apie procesus, vykstančius mokyklinėje aplinkoje: tiek apie ugdymo planus ir ketinimus, tiek apie elgesio problemas ar pastebėtą koreguotiną elgesį arba nerimą keliančius ženklus. Yra liūdnų pavyzdžių, kai mokykla ne tik nesitarė su tėvais, bet ir absoliučiai ignoravo jų prašymus. Buvo atsisakyta leisti mokyklos patalpose vesti lytiškumo ugdymo renginį, kurį surado, apmokėjo ir užsakė net kelių klasių tėvai. Matydami, kad mokykla nesiruošia spręsti lytiškumo ir brendimo problemų, patys tėvai susirado tinkamas patalpas ir tą dieną pamokos jų vaikams vyko ne mokykloje.
Ar visuomenėje kartais ne per daug sureikšminame seksualizuoto turinio grėsmę? Kur baigiasi pagrįstas susirūpinimas ir prasideda moralinė panika?
Taip, visuomenė kartais pernelyg sureikšmina seksualizuoto turinio grėsmę ir tada atsiranda moralinė panika – kai baimė tampa didesnė už realią riziką. Bet kartu egzistuoja ir pagrįstas susirūpinimas, ypač kai kalbame apie vaikus, jų kūno ribas ir komercinį seksualizavimą. Svarbiausia suprasti, kur yra riba.
Komentaras
Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės psichoterapeutė Vilma Mažeikienė:
Nepaisant to, kad visuomenė šiais laikais yra išlaisvėjusi, bet bręstančiam jaunimui, ypač jaunoms merginoms, vis tiek brukami standartai, kad moteris turi būti seksuali.
Net populiarių muzikos atlikėjų pasirodymai siunčia žinutę apie tai, kas yra gražu ir ko reikėtų siekti. Tokia neverbaline medžiaga pasakoma paauglėms, į ką joms orientuotis.
Jos dar neturi susiformavusio kritinio mąstymo. Kai jų kūnas dar tik bręsta, jos pačios eina savo kūno pažinimo link. Tas kūnas, be abejo, ne visada būna toks, kokio jos nori. Socialiniai tinklai ir dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotos turinys vaizduoja moteris, atitinkančias tam tikrus kriterijus: ilgi plaukai, liekna talija. Jaunimui, dažnai žiūrinčius trumpus vaizdo įrašus „Tiktok“ ar kituose socialiuose tinkluose, į pasąmonę įsirašo, kokia turi būti šiuolaikinė mergina ar vaikinas.
Paauglėms kūno tema yra itin jautri. Ar jų kūnas atitinka ar neatitinka standartus? Be abejo, visais laikais buvo tie kriterijai, bet dabar, nors visur šaukiama, kad galima būti visokiam, socialinėse medijose matome, kad toli gražu taip nėra. Filmuose dažniausiai matomos lieknos, aukštos, ilgaplaukės merginos. Vos viena kita kino juosta pasakoja apie merginą, kuri yra apkūni.
Atrodo, kad mes jau einam į tą demokratiją, priimame visokias pakraipas, kad gali būti lesbietės, gėjai ir panašiai, bet kūno temoje vis tiek yra konservatizmas. Konsultacijose pastebiu, kad paaugliai labai išgyvena, jeigu neatitinka standartų. Paskui kyla nerimas, depresijos, savivertės problemos.
Kodėl Rytų filosofijoje požiūris į kūną yra visai kitoks? Ten manoma, kad kūnas yra sielos buveinė. Į jį žvelgiama su pagarba. O mes žiūrime į kūną vartotojiškai. Toks vartotojiškas požiūris ir lemia, kad jeigu turiu antsvorio, tuomet turiu jo atsikratyti. Tada nebus nei meilės, nei pagarbos kūnui, nes su juo nėra kitokio santykio nei vartotojiško.
Jei mergaitėms kūno kultas labiau susijęs su socialiniais tinklais, berniukams su erotika ir pornografija, kuri formuoja požiūrį, kad tu turi būti pajėgus, galėti patenkinti daug partnerių. Informacijos pertekliuje paaugliai nebesupranta, ką su visu tuo, ką mato, daryti. Iš to kyla daug kompleksų. Jeigu paskui bus dar ir kokia nesėkminga patirtis su mergina, tai gali nuvesti ne tik prie seksualinių, bet ir prie psichikos problemų. Viskas yra susiję.
Per konsultacijas berniukai kartais prisipažįsta, kad žiūri pornografiją ir jaudinasi dėl to, kad jų lytiniai organai nėra tokie kaip aktorių. Jie neslepia, kad paskui ir mergaitės dėl to su jais nenori draugauti, nes jos taip pat visko prisižiūrėjusios. Visi ieško standarto matyto ekranuose, bet kur tada mūsų sielos, kur žmogiškumas?
Autorė: Urtė Jarockė
