Lietuvoje nuo 2014 metų vykdoma visuotinė naujagimių klausos patikra. Techniškai mąstant, vaikų klausos specialistai turėtų likti be darbo. Bet viskas nėra taip paprasta.
Su VU Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų ausų, nosies ir gerklės skyriaus gydytoja otorinolaringologe-audiologe dr. Jekaterina Byčkova susitikome pakalbėti apie vaikų klausą.
Ar visuotinė naujagimių klausos patikra kažką pakeitė jūsų darbe? Nebėra užleistų, nepastebėtų, laiku nediagnozuotų atvejų?
Praėjo jau 11 metų, kai akušerijos stacionaruose gimusiems vaikučiams patikrinama klausa. Ši sistema veikia puikiai. Naujagimių ir gimdymo stacionarų nėra daug, tad pavyksta ištirti 99,9 proc. naujagimių. Tyrimai atliekami kokybiškai, neigiamų rezultatų skaičius vos 2 proc. Tai geras rezultatas, atsižvelgiant, kad nebuvo skirta papildomų lėšų nei specialistų apmokymams, nei informacinės sistemos kūrimui.
Kai naujagimiui klausos patikros rezultatas būna neigiamas, šeima siunčiama tolesniam klausos ištyrimui vaikų pas otorinolaringologą-audiologą. Kadangi nėra pakankamos informacijos apie klausos patikros svarbą, nėra duomenų bazės, todėl ne visi atvyksta tirtis pakartotinai. Kitose šalyse, kur egzistuoja naujagimių klausos patikrą administruojanti institucija, vaiko kelionė per specialistus yra trumpesnė, greičiau ištiriama. Vis dėlto dauguma tėvelių aktyvūs, kūdikiai patenka pas mus laiku, galime anksčiau suteikti pagalbą. Yra tik vienas kitas vaikas, kurio tėvai nesureagavo ar šeimos gydytojas nepastebėjo, kad naujagimių klausos patikros rezultatai neigiami..
Nėra net ko lyginti, kaip pagerėjo mūsų įgimtai neprigirdinčių vaikų gyvenimo kokybė, įvedus visuotinę naujagimių klausos patikrą. Kūdikiams anksti galime nustatyti įgimtą klausos sutrikimą, laiku skirti klausos aparatus, galime iki metų atlikti kochlearinę implantaciją.
Jei garsas suteikiamas anksti, kai vaiko smegenys yra didžiausio neuroplastiškumo, jos priima informaciją, laiku vystosi bendravimo įgūdžiai, kalba. Tokiu atveju įgimtai neprigirdinčiųjų vaikų kalbos, kalbėjimo, akademinių pasiekimų rezultatai, gyvenimo kokybė nesiskiria nuo gerai girdinčiųjų bendraamžių. Toks ir buvo mūsų siekis, kai pradėjome visuotinę klausos patikrą.
Sakote, kad reabilituojant klausos sutrikimą svarbūs net keli mėnesiai. Ar atlikus kochlearinę implantaciją vyresniam vaikui, rezultatai bus blogesni?
Jeigu vaikui yra įgimtas gilaus laipsnio klausos sutrikimas, stengiamės kochlearinę implantaciją atlikti iki metų.
Jeigu šios implantacijos norėtų vyresnis kurčias nuo gimimo žmogus, jam tokia operacija nebūtų atliekama – ji būtų beprasmė. Naujagimių kurčios yra tik ausys, smegenys nebūna kurčios, jos laukia garsinės informacijos, Jeigu laiku tą garsinę informaciją gauna, išmoksta girdėti, suvokti kalbą. Tačiau jeigu dėl kurčios ausytės smegenys garsų negaus, – jos irgi taps kurčios, nebegalės garsų suvokti.
Kochlearinė implantacija gali būti atlikta ir vyresniems vaikams, pavyzdžiui, jeigu iki tol buvo gydoma klausos aparatais, bet būklė pradėjo blogėti. Implantuoti galima ir suaugusiesiems, jeigu klausa prarandama vyresniame amžiuje, tačiau kalbinė sistema jau susiformavusi.
Pasaulyje kochlearinė implantacija atliekama ir vienpusio kurtumo atveju. Įrodyta, kad viena ausimi negirdintis vaikas turi mokymosi sunkumų, nes sunkiau lokalizuoti garsą, susivokti triukšme. Lietuvoje to dar VLK nekompensuoja, siekiame šios naujovės.
Jeigu visus pagydote, greitai nebereikės kurčiųjų mokyklų ar gestų kalbos?
Dalis tiesos yra – kurčiųjų mokyklų labai sumažėjo, vaikų jose irgi mažiau. Ten mokosi kurčiųjų šeimų vaikai, vaikai, kuriems laiku neatlikta kochlearinė implantacija, taip pat vaikai, kurie šalia klausos sutrikimo turi kitų problemų – regos sutikimą, cerebrinį paralyžių ar protinę negalią.
Jeigu visiems naujagimiams tikrinama klausa, tuomet nebetenka prasmės dėl klausos stebėti vaiko augant? Nebereikia girgždinti durų ar traškinti popieriaus, kad kūdikis atsisuktų?
Net jeigu gimdymo namuose nustatė, kad vaikutis girdi, jo klausą stebėti reikia. Paaiškinsiu, kodėl.
Pirmiausia – yra labai retų klausos sutrikimų, tokių kaip klausos neuropatija, kurių visuotinė naujagimių klausos patikra nenustato. Aparatai rodo, kad klausa gera, tačiau realybėje taip nėra dėl tam tikrų klausos nervo anatominių ypatumų.
Be to, reikia nepamiršti, kad klausos sutrikimai gali būti ne tik įgimti, bet ir atsiradę vėliau. Į rizikos grupę patenka neišnešioti, turėję naujagimių geltą, įgimtą citomegalo virusinę infekciją kūdikiai. Jiems tikrinant klausą iškart po gimimo rezultatai gali būti geri, o klausos sutrikimas gali atsirasti vėliau. Tokių vaikų matome keletą per metus. Paprastai jie atsiunčiami konsultuotis dėl autizmo ar sutrikusios kalbos raidos, o iš tikrųjų jie tiesiog neprigirdi.
Taigi dažniausiai paplitusi ir klastingiausia vėlesnės pradžios klausos sutrikimo priežastis yra įgimta citomegalo viruso (CMV) infekcija. Ji sutrikdo raidą, pusiausvyrą, klausą, o kadangi ligos eiga dažniausiai būna besimptomė, niekas jos neieško. Įgimta CMV infekcija pasaulio medikams kelia daug nerimo, siekiama, kad būtų atliekama visuotinė naujagimių patikra dėl šios infekcijos. Nors tai labai brangu, bet padėtų daugybei vaikučių – ne tik gydymu, bet ir tokio vaiko stebėjimu ir laiku suteikta pagalba. Pagal statistiką, CMV infekcija pasitaiko 1 naujagimiui iš 200. Maždaug vienas iš penkių kūdikių su įgimta CMV turės apsigimimų arba ilgalaikių sveikatos problemų, tokių kaip klausos praradimas.
Taigi, jeigu įgimtas klausos sutrikimas nustatomas trims naujagimiams iš 1000, tai dėl įvairių priežasčių iki mokyklos dar dviem iš 1000 vaikų atsiranda nuolatinis neurosensorinis klausos sutrikimas. Vaikams klausa gali pablogėti ir laikinai – dėl vidurinės ausies uždegimų.
Todėl kai kuriose šalyse visuotinė vaikų klausos patikra kartojama prieš mokyklą. Klausa yra be galo svarbi vaikų kalbai, bendravimui, akademiniams rezultatams ir t.t. Pas mus tokia patikra neatliekama, todėl daugiau budrumo tikimasi iš tėvų. Jeigu vėluoja kalba, jeigu vaikas dažnai serga ausų uždegimais, slogomis, jeigu kyla nors mažiausias įtarimas – atvykite ištirti klausą. Dažnai logopedai atsiunčia klausos tyrimams, nes kiekvieno paryrusio logopedo praktikoje buvę atvejų, kai uoliai dirbama su vaiku dėl kalbos vėlavimo, rezultatai silpni, o ištyrus klausą ir nustačius klausos sutrikimą, klausą atstatoma, kalba pradeda progresuoti kosminiu greičiu.
Su negirdėjimu siejama autizmo diagnozė. Ar pasitaiko atvejų, kai tėvai galvoja, jog vaikas negirdi, bet vėliau paaiškėja, kad tai dėl autizmo?
Autizmo atvejų daugėja, tuo nieko nenustebinsiu. Manoma, kad vienas vaikas iš 50 turi autizmo bruožų. Daugumą siunčia pas mus, kad atmestume neprigirdėjimo diagnozę. Yra vaikų, kurie turi ir klausos sutikimą, ir autizmą. Vis dėlto daugumai vaikučių, kuriems įtariamas autizmas, nustatome gerą klausą. Tirti tokių vaikų klausą yra sunku, nes jie neprisileidžia, kartais tenka atlikti tyrimus taikant nejautrą. Ištirti klausą tokiems vaikams labai svarbu, nes tada galima negaištant pradėti autizmo kontrolei skirtas terapijas.
Būna atvejų, kad vaikučiui klausos sutrikimas atsiranda vėliau, o tėvai mano, kad tai autizmo bruožas. Skiriame klausos aparatus ir matome, kaip staiga pagerėja vaiko elgesys, kalba, emocijos.
Šiuolaikiniai tėveliai koncertuose ir sporto rungtynėse kūdikiams uždeda ausines. Ar to pakanka, norint apsaugoti ausytes nuo triukšmo?
Triukšmo poveikis mums visiems, o ypač vaikams, yra milžiniškas. Ne tik klausai, bet ir psichinei sveikatai, kognityvinei raidai, fizinei sveikatai. Didelė problema yra triukšmas mokyklose, intensyvus technologijų naudojimas. PSO siūlo įvairias rekomendacijas, kaip riboti triukšmą. Taisyklės būtinos – juk visi dabar turime įrenginių ir tikrai anksčiau tiek visko neklausėme.
Triukšmo poveikio vaikams prevencijai svarbu:
- Aplinkos kontrolė (pvz., riboti laiką triukšmingose vietose).
- Riboti technologijų naudojimą (riboti ausinių garsą, naudojimo trukmę, rinktis žaislus, kurių garsas neviršija saugaus lygio).
- Šviesti vaikus, mokyti atpažinti stiprų triukšmą.
- Naudoti klausos apsaugos priemones, kai yra neišvengiamas triukšmas.
Taigi, kalbant apie ausines kūdikiams, – taip, jos labai gerai, kai vaikutis neišvengiamai turi būti triukšmo zonoje, pavyzdžiui, šeima keliauja lėktuvu. Tačiau net ir geriausios ausinės neapsaugos vaiko ausyčių per roko koncertus ar sporto varžybas. Vaikučiui garso poveikis kur kas didesnis nei suaugusiam žmogui dėl anatominių ausies savybių. Jeigu tik įmanoma, siūlome į triukšmingus renginius kūdikių ir mažų vaikų nesivesti.
Dar viena mėgstama naujiena, auginant kūdikius, – baltasis triukšmas. Ar jis nekenkia klausai?
Baltasis triukšmas visai neblogai vaiką raminant ar migdant. Kartais baltasis triukšmas dubliuojamas su mamos širdies plakimo imitacija. Jeigu šeimoje daugiau vaikų, jeigu reikia blokuoti aplinkos triukšmą – tada kodėl gi ne, galima migdant ir raminant panaudoti kūdikiui baltąjį triukšmą. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad baltasis triukšmas nebūtų per garsus, kolonėlė ne per arti ir atminti, kad vaikai prie baltojo triukšmo pripranta. Tada jeigu jo nebus šalia, vaikas gali sunkiau užmigti. Baltasis triukšmas turėtų būti pagalbinė priemonė, bet ne vienintelis būdas užmigti.
Kaip klausą veikia ankstyvas ausinių naudojimas? Anksčiau tai buvo paauglių reikalas, dabar ausinukus turi ir darželinukai, net 2–3 metų mažyliai.
Vaikų ausinės turėtų būti viršausinės, o ne kišamos į ausų landas. Reikėtų naudoti tik iki 60 proc. galimo garso, daryti tylos pertraukas, leisti per ausines klausytis ne ilgiau nei 60 min. (taisyklė 60/60), vengti, kad vaikas su ausinėmis būtų triukšmingoje aplinkoje. Kai aplink triukšminga, vaikas didina garsą ausinėse. Jeigu būdami šalia vaiko girdime, ką jis klausosi per ausines, vadinasi, jis klausosi per garsiai. Perkant ausines vaikui, siūlome ieškoti geriausių, kokybiškiausių, triukšmą izuoliuojančių, aktyviai triukšmo lygį slopinančių. Siūlome naudoti aplikacijas, kurios riboja triukšmą. O jeigu yra nuotoliniai užsiėmimai ar vaikas kambaryje vienas, rekomenduojame garsą vis dėlto leisti ne per ausines, o iš kokybiško garsiakalbio.
Garsas iš ausinių vaiko klausos nepažeis staiga – reikia ilgo ir nuolatinio triukšmo poveikio, kad klausa blogėtų. Turime nemažai pacientų paauglių, kurie su ausinėmis praleido ne vienus metus, – kai kuriems cypia ausyse, o klausa nusilpo.
Kas dar, be triukšmo, gali pakenkti vaiko klausai?
Dar viena labai dažna klausos pablogėjimo priežastis – vidurinės ausies ūminiai ir lėtiniai uždegimai, dažnos slogos, padidėję adenoidai. Daugumai vaikų ausų uždegimai praeina be pasekmių, bet daliai vaikų dėl anatominių ausies ir imuniteto savybių skystis už būgnelio laikosi ilgai, neleidžia būgneliui judėti ir sukelia klausos sutrikimą. Toks klausos sutrikimas yra laikinas, pagydomas, tačiau jeigu skysčiai vidurinėse ausyse užsilaiko ilgai, gali sutrikti ne tik vaiko klausa, bet ir kalba, kalbos suvokimas, pusiausvyra, vaiko elgesys, akademiniai pasiekimai. Tokie vaikai operuojami, jiems įvedami ventiliaciniai vamzdeliai, kurie nudrenuoja skystį iš vidurinės ausies, o dažniausiai pakanka pašalinti adenoidus.
Klausą gali pažeisti galvos traumos, sunkios virusinės infekcijos, kai kurios retos ligos, ototoksiniai vaistai.
Kaip turėtų girdėti kūdikis
Tuoj po gimimo: Kūdikis turėtų sunerimti išgirdęs staigų stiprų triukšmą, kokį sukelia suploti delnai ar durų trinktelėjimas, – reaguodamas į tokius garsus, jis turėtų sumirksėti ar plačiai atmerkti akis.
Apie 1 mėnesį: Kūdikis turėtų pradėti reaguoti į staigius tęstinius garsus, pavyzdžiui į dulkių siurblio ūžimą.
Apie 2–4 mėnesius: Suplojus rankomis už kūdikio galvos, vaikutis gali išsigąsti, užsimerkti ar atsimerkti, skėstelėti rankomis, susigūžti, pradėti stipriau čiulpti. Jei miegojo – gali sujudėti arba net pabusti. Tačiau į garsą jis galvos dar nesuka.
Apie 4 mėnesius: Išgirdęs mamos balsą, kūdikis turėtų nurimti ar pradėti šypsotis net mamos nematydamas. Kūdikis gali pasukti galvytę ar akis mamos link, jei ji prisiartina ir ima kalbėti.
Apie 6 mėnesius: Kūdikis pasuka galvą į įdomų vidutinio stiprumo garsą.
Apie 7 mėnesius: Kūdikis turėtų nedelsiant atsisukti išgirdęs mamos balsą iš bet kurios kambario vietos arba, jei nėra užsiėmęs, reaguoti į tylius garsus iš abiejų pusių.
Apie 9 mėnesius: Kūdikis turėtų įdėmiai klausytis įprastų kasdienių garsų ir ieškoti, iš kur sklinda tylūs garsai, kurių šaltinio nemato. Taip pat turėtų reikšti pasitenkinimą garsiai ir melodingai čiauškėdamas.
Apie 12 mėnesių: Kūdikis turėtų reaguoti išgirdęs savo vardą ar kitus įprastus žodžius, į mamos sakomą „ne“ ir „ate ate“, net jei nemato gestų. Kūdikis pasuka galvą į silpną garsą greta ar virš savęs. Parodo keletą gyvūnų knygutėje. Taria pirmuosius žodžius.
