„Prieš septynerius metus išgirdę per televiziją kvietimą tapti globėjais su žinute „Tu gali suteikti vaikams namus“, su vyru pagalvojome, kad čia mums skirta. Minčiai subręsti reikėjo vienerių metų“, – pasakoja Skuodo rajone Daukšių kaime gyvenanti Audronė Būtienė. Jos šeimoje šiuo metu auga keturi tėvų globos netekę vaikai.
Likus savaitei iki birželio 22-28 dienomis visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančios Vaikų globos savaitės, Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo projektas „Vaikai yra vaikai“ kviečia susipažinti su globėjais. Jie pasakoja apie pasirinkimą globoti, kaip jie atliepia tėvų globos netekusių vaikų emocinius poreikius, kokius vyraujančius mitus vis dar tenka paneigti ir ką jiems reiškia globa.
Pasukti globos keliu pasiūlė ir suaugę vaikai
Audronė Būtienė iki šiol prisimena tą lemtingą 2018 m. kalėdinį vakarą. Tuomet prie šventinio stalo buvo susirinkusi visa šeima – iš Norvegijos sugrįžęs vyras ir penki vaikai. Keturi iš jų jau kūrė savo gyvenimą savarankiškai, namuose buvo likęs tik jauniausias, 14-metis sūnus.
„Sėdėjome jaukiai kalėdinio vakaro metu ir vaikai sako, namai ištuštėję, trūksta šurmulio, gal judviem vertėtų pagalvoti apie globą. Vėliau tą vakarą pamatėme filmuotą kvietimą tapti globėjais. Tai buvo lyg ženklas“, – šypsosi globėja.
Vienerius metus Audronė su vyru jaukinosi globos mintį. Vyras užsibaigė visus darbus Norvegijoje ir grįžo gyventi į Lietuvą. Po metų jie kartu nuėjo į Skuodo socialinių paslaugų šeimai centro globos centrą. Išklausę globėjų ir įtėvių programos (GIMK) mokymus tapo budinčiais globotojais.
2020 m. į Audronės šeimą atkeliavo pirmasis tėvų globos netekęs vaikas – 17-metis paauglys. „Buvo nelengva, nežinojome, kas bus. Bet mano sūnus su atkeliavusiu vaikinu labai greitai rado bendrą kalbą. Prisimenu, kad tą dieną atvažiavęs jaunuolis net neturėjo kuo apsirengti, tad su vyru išvažiavome jam pirkti drabužių. Grįžę suradome apsikeitusiais telefono numeriais, sūnus Rokas surado globotiniui sportinę aprangą. Taip ir pradėjome gyventi“, – prisimena Audronė.
Po kurio laiko budinčių globotojų šeimoje apsigyveno ką tik gimusi ankstukė. Vos tik paleista po išrašymo iš ligoninės, globėjų šeimoje ji praleido šešias savaites.
Pastebi, kad namuose vaikai rimsta
Jau daugiau nei ketverius metus Audronė su vyru yra nuolatiniai globėjai – šiuo metu jų šeimoje gyvena 16-metis paauglys, 3 metų berniukas ir dvi – 5 ir 6 metų sesutės.
Paauglys pas globėjus gyvena jau ketveri metai. „Šaunus vaikinas, mokosi gimnazijoje, nuo pirmų metų yra šaulys, važiuoja į visas stovyklas. Žada po vidurinės mokyklos savanoriškai eiti į kariuomenę. Yra sportiškas, žaidžia krepšinį , dalyvauja rankos lenkimo varžybose. Žinoma, yra ir paauglystės iššūkių. Bet su savais vaikais išmokome, kol kyla didelis garas, reikia kažkur jį išleisti. Jeigu yra problema, ją išspręsti. Paaugliams viską reikia išbandyti, žinoti, bet tai įprasta, tik nereikia to labai sureikšminti“, – pasakoja globėja.
Dvi sesutės pas Audronę gyvena mažiau nei pusmetį, atvažiavo prieš Kalėdas. „Žinoma, buvo nelengva, kol pripratome vieni prie kitų, tačiau žaisdami, filmukus žiūrėdami, susidraugavome. Mergaitės labai gražiai sutaria su mažuoju, kuris gyvena pas mus jau pusantrų metų. O vyresnysis jiems lyg vyriausias brolis“, – pasakoja Audronė.
Pasak globėjos, akivaizdžiai pastebime, kaip anksčiau buvę neramūs vaikai vis labiau rimsta, smalsiai domisi pasauliu, viską nori žinoti, su manimi kartu tvarko gėlynus.
Nuo pat ankstyvo ryto zuja lyg bitės
Audronė pasakoja, kad gausioje šeimoje rytas prasideda šeštą valandą ryte. Pasak globėjos, visi zuja kaip bitės. Pirmiausia, mokyklai suruošiamos mergaitės, kurios palydimos iki namo pakelės, kur privažiuoja mokyklos autobusiukas. Po to mažojo eilė, kurį taip pat nuveža darželio autobusas. Paskutinysis po pusryčių maršrutiniu autobusu į mokyklą iškeliauja paauglys.
„Visus vaikus išleidus turime su vyru minutėlę laiko, aptariame dienos darbus. Aš lieku namų ruošoje, o vyras iškeliauja į darbą, jis savarankiškai užsiima santechnikos darbais“, – pasakoja Audronė.
Ji prisipažįsta, kad laisvalaikio nedaug, tačiau stengiasi kurti savas šeimos tradicijas. „Du sekmadienius per mėnesį skiriame išvykoms, kai šilta, mėgstame keliauti po Lietuvą ar artimas apylinkes. Paskutinį kartą apžiūrinėjome Plungę, ėjome pasivaikščioti po Oginskių dvarą, aplink Platelių ežerą. Gana dažnai nuvažiuojame iki Palangos, Šventosios, Karklės. Tradiciškai atostogaujame Ventspilyje, Latvijoje, ten turime pažįstamus, pas kuriuos apsistojame. Vaikai labai laukia išvykų ir atostogų“, – pasakoja Audronė.
Globoti – labai gera
Globėja prisipažįsta, kad savo sprendimo pasiryžti globai nesigaili ir bando draugų šeimas įkalbinti pasekti jų keliu.
„Svarstantiems globoti, atvirai pasakyčiau, kad nereikia laukti. Žmonės dažniausiai baiminasi, ar pavyks susikalbėti su vaiku. Tačiau nereikia bijoti, viskas gyja, vidiniai skausmai mažėja, patikėkite. Mes jaučiame kaip vaikai prigyja prie namų, keičiasi. Atvažiuoja pas mus ir šeimos, kurios svarsto apie globą, klausinėja. Smagu, kai žmonės patiki, kad gali vaikams suteikti namus. Manau, kad reikia priimti, mylėti ir atverti namų duris. Globoti – labai gera“, – sako Skuodo rajone gyvenanti Audronė.
R. Vaitkevičiaus nuotraukos
