„Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiuuuuu darželio!“ Deja, daugybė tėvų išgirsta tokio pobūdžio savo mažųjų aimanas. Iš tiesų pasitaiko atvejų, kad kai kurie vaikai taip ir nepamilsta darželio, darželis jiems tampa tikra kankynė. Pataria psichologė Donata Gintalaitė.
Kodėl taip atsitinka?
Adaptacija – tai žmogaus prisitaikymas prie kintančių ar naujų socialinių, ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų. Vaiko adaptacija kur kas sudėtingesnė nei suaugusio žmogaus, nes tai pirmoji jo atsiskyrimo nuo šeimos patirtis. Pradėjus lankyti darželį pasikeičia begalė dalykų, o tai vaikui sukelia stresą ir nerimą, be to, šioje pirmoje socializacijos pakopoje vaiko adaptaciniai mechanizmai dar nėra subrendę, jo nervų sistema dar vystosi, todėl aplinkos kitimas veikia tiek vaiko fiziologiją, tiek psichiką.
Vaiko fiziologinė adaptacija lopšelyje arba darželyje gali pasireikšti miego, apetito, įvairių organizmo funkcijų sutrikimu, gali sutrikti jo psichinė-emocinė būsena, vegetacinės nervų sistemos reguliacinė veikla, pakisti net imunologinės organizmo savybės. Apie tai daugybę kartų rašyta, kalbėta.
Tipinė adaptacija darželyje gali trukti nuo 1-2 savaičių iki 2-6 mėnesių, būna lengva, vidutinio sunkumo ir sunki. Sunkumo laipsnis priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikas pradeda lankyti lopšelį, nuo jo sveikatos ir fizinio bei psichinio išsivystymo, auklėjimo šeimoje, net nuo nėštumo ir gimdymo eigos. Lengvai prisitaiko vaikai, kurie šeimoje tinkamai auklėjami, gerai prižiūrimi ir lopšelį pradeda lankyti ne anksčiau kaip 1,5 metų.
Sunki adaptacija būdinga vaikams, kurie lopšelį pradeda lankyti nesulaukę 1,5 metų ir jeigu yra dar kitų anksčiau išvardintų nepalankių veiksnių.
Sunki adaptacija gali trukti nuo 2 iki 6 mėnesių. Tuo laikotarpiu sulėtėja vaiko ūgis ir svoris, atsilieka psichinis vystymasis. Vaikai dažnai bei ilgai serga, galimos įvairios ligų komplikacijos, neurotinės reakcijos.
Kad suprastumėme, kodėl kai kurie vaikai sunkiai adaptuojasi darželyje, yra svarbu suvokti, kad apskritai prisirišimas ir atsiskyrimas nuo mamos vyksta nuo pat gimimo. Prisirišimas pamažu stiprėja vaikui augant ir stipriausias būna, kai vaikas pasiekia 1,5 metus. Psichoanalitikas J. Bowlby teigia, kad prisirišimas, dar kitaip –poreikis sukurti saugų ryšį su aplinka – yra pagrindinė motyvacinė žmogaus psichikos jėga. Autorius išskiria dvi sistemas, kurios lemia vienokį ar kitokį mūsų elgesį. Viena yra prisirišimo sistema, ji lemia žmogaus poreikį suartėti su kitu žmogumi ir taip sukurti saugumą bei prisirišimą. Saugaus prisirišimo sąlyga – kad mama būtų fiziškai pasiekiama, kad vaikas galėtų bet kada ją liesti, prie jos glaustis, ir kad mama būtų šilta emociškai.
Kita yra pažinimo (savarankiškumo) sistema. Ji skatina savarankiškumą ir pažinimo procesus. Šių sistemų santykis yra specifinis – abi jos stengiasi palaikyti pusiausvyrą. Kai viena jų įsivyrauja, tada ima aktyvėti kita. Kai pasiekiamas saugus prieraišumas, tuomet gali aktyvėti pažinimo sistema, kuri skatina vaiką tobulėti. Taigi lengviau atsiskiria ir adaptuojasi tie vaikai, kurie su mamomis yra sukūrę saugų prieraišumą ir laiku atsiskyrę. Psichologė M. Ainsworth irgi išskiria, kad būtina prieraišumo sąlyga – kūdikio ir motinos (ar kito asmens) nuolatinis buvimas kartu, bendravimas, globojimas, mokslininkė atlikusi tyrimus išskyrė, kad prieraišumui susidaryti turi įtakos motinos globos pobūdis. Autorė išskyrė tris grupes vaikų, pagal tai, kaip jie reagavo į motinos sugrįžimą po išsiskyrimo:
Pirmoji grupė. Vaikai, kurie pieš išsiskyrimą su motina ramiai tyrinėjo aplinką, ja domėjosi, o motinai išėjus nustojo aplinka domėtis, verkė, bei motinai sugrįžus – siekė artimo kontakto su ja ir greitai nusiramino.
Antroji grupė. Vaikai, kurie jau prieš išsiskyrimą buvo neramūs, o motinai išėjus juos ištiko stresas, jai sugrįžus vaikai buvo ambivalentiški – siekė kontakto, bet kartu ir priešinosi jam.
Trečioji grupė. Vaikai, kurie išėjus motinai beveik nereagavo, verkė retai, o motinai sugrįžus, vengė su ja kontaktų, priešinosi mamoms.
Pirmos grupės vaikams būdingas saugus prieraišumas, o antros ir trečios – nesaugus prieraišumas. Šiems tipams išsivystyti turi įtakos motinos bendravimas su kūdikiu pirmaisiais gyvenimo metais, motinos globos pobūdis. Saugiai prieraišių kūdikių motinos nuo pat vaikų gimimo dienos buvo kur kas jautresnės jiems, dažniau ir adekvačiau reaguodavo į jų signalus negu tai darydavo nesaugiai prieraišių vaikų motinos. Trečiojo tipo vaikų motinos jautė antipatiją vaikui, jos dažnai būdavo piktos, griežtos, vengė fizinių kontaktų, labiau valdė savo jausmus, tai nebuvo būdinga 1 ir 2 tipo moterims. Taigi dažniausiai lengvai adaptuojasi tie vaikai, kuriems būdingas saugus prieraišumas.
Ką tėvai turėtų daryti?
Labai svarbu suprasti, kad adaptacijos problema turėtų būti aktuali tiek tėvams, tiek ir auklėtojams, nes čia labai svarbu bendradarbiavimas. Deja, dažniausiai tėvai būna įsitikinę, kad dėl nepavykusios adaptacijos kalta ugdymo įstaiga – auklėtojos. O auklėtojos mano, kad dėl to kaltas netinkamas auklėjimas šeimoje.
Nepavykusios adaptacijos priežasčių gali būti daug. Tik viena jų, kaip anksčiau išsiaiškinome, yra ta, kad dėl įvairių priežasčių mamai nepavyko sukurti saugaus prieraišumo ir dėl to vaikas patiria daug sunkumų, susijusių su atsiskyrimu. Kad tėvai sužinotų tikrąją blogos adaptacijos priežastį, geriausia pagalba – psichologo konsultacija.
Adaptacijos procese labai svarbus vaidmuo tenka auklėtojai, nes, kaip išskiria žymus vaikų psichoanalitikas D. W. Winnicott, darželis turėtų būti papildantis ir tam tikromis kryptimis išplečiantis gerų namų funkcijas. Taigi svarbu išsiaiškinti, ar auklėtoja sukuria tinkamas sąlygas vaiko adaptacijai, ar skiria dėmesio vaiko jausmams, ar padeda spręsti vaikų konfliktus, nes jei to nėra, tai auklėtojos elgesys, netinkami auklėjimo metodai gali būti sunkios adaptacijos priežastis. Šiuo atveju būtų tikslinga tiesiog daugiau pabendrauti su auklėtojomis, stengtis jas geriau pažinti.
Gali būti, kad kai kurie paties vaiko elgesio aspektai – agresyvumas, drovumas, saviizoliacija bei noras būti lyderiu – lemia tai, kad jį atstumia bendraamžiai. O pats atstūmimas irgi savo ruožtu sukelia emocinių sunkumų, kurie gali reikštis pavojaus baime, nuovargiu, išsekimu. Dėl šių dalykų darželis vaikui tampa baisia kančia. Šiuo atveju reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikas taip elgiasi, nes, kaip žinoma, išvardintas elgesys signalizuoja apie vaiko emocines problemas, kurias išsprendus galėsime pasiekti norimų rezultatų.
Be abejo, įtakos turi ir pačių tėvų nuomonė apie naują gyvenimo etapą. Jei tėvai jaučia stresą, jaudinasi ir netiki, kad vaikas prisitaikys, jei aktyviai ieško įvairių dingsčių, kaip nustumti šį gyvenimo etapą kuo toliau ar visai jo išvengti – visa tai apsunkina vaiko adaptaciją darželyje.
Gali būti, kad tai tiesiog „ne jūsų“ darželis. Šimtams vaikų ir tėvų ten gera, bet tik ne jums. Nebijokite pasitarti, ieškoti priežasčių, išklausykite auklėtojų nuomonės. Neabejotinai jų praktikoje bus pasitaikęs ne vienas toks atvejis, pasikalbėkite su kitais, patirties turinčiais žmonėmis.
Greičiausiai, išklausius jų nuomones ir patirtį, rasite ir jūsų situacijai artimą pavyzdį, jums turėtų sektis atpažinti jus ištikusios situacijos priežastis ir eigą. Svarbiausia nenuleiskite rankų, ieškokite išeities – ir rasite.
Pasiruošimas – užduotis tėvams
Geriausiai savo vaiką pažįsta tėvai. Yra vaikų jautruolių, kurių nervų sistema silpnesnė, sunkiau prisitaikančių, kuriems menkiausias pasikeitimas kasdienėje rutinoje yra „tragedija“, pvz., nauja lova, miegojimas kitame kambaryje ar ne namuose, išvykimas iš namų be mėgstamiausio žaislo.
Puikiai pažįstant savo vaiką, reikia apsvarstyti gresiančius pasikeitimus ir nesukelti labai didelio streso, kurį paskui tenka „gesinti“ vaistais ar ieškoti psichologo pagalbos.
Jei nuo gimimo ar pirmų mėnesių vaikui pediatrai ar neurologai nustato padidėjusį dirglumą, vegetacinės nervų sistemos labilumą (marmurinė oda, atpylinėjantis, nestabilios temperatūros, reaguojantis į aplinkos ir oro pokyčius), galima tikėtis, kad jam sunkiau bus prisitaikyti prie gyvenimo stresų. Vis dažniau vos 2-3 metų mažyliams atsiranda tikų, mikčiojimų, miego sutrikimų, jie kramto nagus, vyresni vėl pradeda šlapintis į lovą. Ne visada tai susiję su kažkokiu konkrečiu įvykiu, tačiau vaikams, kurių nervų sistema linkusi taip „sustreikuoti“, kiekvienas stresas gali išprovokuoti panašias reakcijas. Tokių pacientų mažai vasarą ir labai padaugėja rudenį, kai prasideda lopšelių metas.
Visada lengviau adaptuotis bus tiems vaikams, kurie nuo mažų dienų auga apsupti kitų vaikų. Vaikams, kurie turi „kolektyvą“ namuose, nereikia mokytis bendrauti su bendraamžiais. Tad jiems adaptuotis reikia prie naujų žmonių, tačiau jau nereikia „išradinėti dviračio“, kaip kalbėtis ir elgtis su draugais. Kuo namų kolektyvas didesnis, tuo daugiau paruoštų bendravimo būdų vaikas turi. Paprastai lengviau pritampa jaunesnieji vaikai, mat jų gyvenimo realybėje visada buvo kitų vaikų. Bendrabučiuose gyvenančios šeimos paprastai bendrauja glaudžiau, o ir mažų vaikų ten daugiau.
Tačiau lygiai taip pat sėkmingai gali bendrauti namo, kotedžo, vienos gatvės, draugų vaikai.
„Mamos žurnalas“