Visvaldas Legkauskas – dviejų dukrų – Aurilės ir Elėjos – tėtis, socialinių mokslų daktaras, psichologas ir numizmatas. Monetų kolekcionavimas ir jų istorijos tyrinėjimas pravertė rašant knygą „Pinigų kelionė: nuo atsiradimo iki tavo kišenės“, o knygos idėja gimė bandant atsakyti į pirmokės dukros klausimą.
Tai pirmoji autoriaus knyga vaikams, kuria jis kviečia leistis į pinigų kelionę ir jos metu apkeliauti visą pasaulį. Knygoje pasakojama, kokie buvo pirmieji pinigai, kuo žmonėms mokėdavo už darbą, kai dar nebuvo nei popierinių pinigų, nei monetų, kam prireikė monetų ir banknotų, kaip veikia bankai, kuo bitkoinas skiriasi nuo paprastų pinigų ir daugybę kitų svarbių dalykų. Ir, žinoma, kaip elgtis su pinigais, kad vėjai nešvilptų kišenėse.
Visvaldai, sakoma, kad finansinį raštingumą reikėtų pradėti ugdyti nuo mažens. Nuo kokio amžiaus jūs pats pradėjote su dukromis kalbėti apie pinigus?
Dabar mano vyresnėlei Aurilei 11 metų, jaunėlei Elėjai – treji. Nors finansų patarėjai sako, kad su vaikais apie pinigus reikėtų pradėti kalbėti kuo anksčiau, bet aš manau, kad yra viena riba – vaikas turi mokėti skaičiuoti. Kol vaikas to nemoka, pinigai jam neturi jokios prasmės.
Aš pats pinigais domiuosi nuo vaikystės, numizmatika tapo mano hobiu, tad ir vaikams apie pinigus noriu pasakoti jiems suprantama kalba.
Pamenu, kartą su Aurile keliavome automobiliu. Paprastai telefono naršymo kelionėse mes nepraktikuojame, tad iš neturėjimo ką veikti ji ėmė klausinėti visokių dalykų apie pinigus. Tada ir kilo mintis, gal galima tą pasakojimą apie pinigus padaryti tokį, kad tai būtų įdomu ne tik mano vaikui. Taip atsirado knygos vaikams sumanymas.
Kiek laiko rinkote medžiagą ir rašėte knygą?
Jei būčiau skyręs visą savo laiką tik knygos rašymui, tai nebūtų trukę ilgai, bet tai buvo daroma tarp visų kitų darbų, taigi užtruko. Aurilė jau pradėjo sakyti: „Tai kada tu baigsi, nes mano klasės draugai jau klausinėja apie tą knygą?“ Medžiagos ilgai rinkti nereikėjo, nes ilgametis domėjimasis šia sritimi buvo jau tą medžiagą sukaupęs mano galvoje. Reikėjo tik rasti minutę parašyti taip, kad vaikams būtų suprantama ir kartu istoriškai teisinga. Pavadinimas yra kompromiso su leidyklos marketingo specialistais rezultatas. Pirminis variantas buvo tiesiog „Pinigų istorija“.
Ar dabartiniai tėvai užtektinai aiškina vaikams, kaip elgtis su pinigais?
Yra aiškus dėsnis: jei išleidi mažiau, negu uždirbi, tu pinigų turėsi vis daugiau. O jei išleidi daugiau, negu uždirbi, jokia finansinė inžinerija tavęs neišgelbės. Tas principas nepasikeitė ir dabartiniais laikais.
Dabar žmonėms atsirado naujų iššūkių, nes jie dažnai nebejaučia, kiek išleido ir ką uždirbo – yra paskolos ir investicijos. Pinigų suvaldymo procesas tapo ne toks aiškus, kaip jis buvo anksčiau, kai funkcionavo tik grynieji pinigai. Mano vaikystėje nebuvo problema suvokti, kiek turiu susitaupęs pinigų. O dabar vaikas gali bankomate sužinoti, kad jo kortelė jau tuščia. Nors norime, kad apie pinigus vaikas sužinotų kuo anksčiau, bet yra niuansas: tam tikrus dalykus žmonės negali suprasti anksčiau, negu jie gali. Kai kuriuos pinigų dėsnius vaikas gali suvokti tik paauglystėje.
Manyčiau, kad vaikas kuo ilgiau (bent jau pradinėse klasėse) turėtų gauti kišenpinigius grynais pinigais, o ne naudotis banko kortele. Taip jis geriau išmoks suvokti pinigų kiekį. Kortelė išmoko netinkamo požiūrio į pinigus, tiksliau, nemoko suprasti, kaip pinigai funkcionuoja, kad jie yra baigtiniai.
Pinigai jūsų vaikystėje – ar turėjote taupyklę?
Taip, taupyklę turėjau. Mano kartos vaikai pinigų prasimanydavo surinkdami stiklo butelius ir nunešdami juos priduoti. Žmonių elgesio kultūra nebuvo tokia, kokia yra dabar, – tada dažnas numesdavo šiukšlę ar tuščią butelį bet kur. Mūsų su draugais surinkti ir priduoti buteliai virsdavo bandelėmis, ledais…
Dabar vaikai per gimtadienį ar kokia kita proga gauna pinigų kaip dovaną. Suaugusieji sako: ką norėsi, tą ir nusipirksi. Nes gyvename nebe deficito laikais. Mano vaikystėje nebuvo mados vaikams dovanoti pinigų. Kadangi prekių trūko, tai dovanodamas žaislą ar kokį rūbą galėjai būti tikras, kad tikrai pataikysi. Nebuvo sunku ir sugalvoti, ko žmogus neturi, – tiko bet kas. Dabar mes dovanojame pinigus, nes nežinome, – o gal tų daiktų nereikia, gal turi.
Kada ėmėte domėtis numizmatika?
Ta aistra atsirado vaikystėje. Dėl geležinės uždangos keliauti po užsienį negalėjome, bet savo aplinkoje turėjau pažįstamų žmonių, kurie važiuodavo į vadinamą artimąjį užsienį – Lenkiją, Čekoslovakiją, Rytų Vokietiją. Iš ten jie atveždavo kitokių pinigų, ir taip prasidėjo mano kolekcija. Paskui atsirado kontaktas su Kauno „Žalgirio“ krepšininkais, kurie važinėjo po visą pasaulį, mano kolekcija pasipildė monetomis iš Vakarų pasaulio. Numizmatika – tokia plati sfera, kad net nenoriu kalbėti. Galima kolekcionuoti tam tikros šalies ar tam tikro laikmečio pinigus, ir ta kolekcija gali būti beribė. Pavyzdžiui, E. Česnulis ir E. Ivanauskas parašė knygą „Žygimanto Augusto pusgrašiai“, ir tai enciklopedinio dydžio knyga. O juk aprašoma mažytė dalelė vienos šalies išleistų monetų! Numizmatikoje yra labai daug parametrų, dėl to kolekcionieriai nerenka „visko“ – renka tam tikros temos pinigus: pagal laikotarpį, šalį, istorines aplinkybes… Atsirinkus keletą parametrų, numizmatika tampa realistišku iššūkiu.
Per pinigus galima su vaikais kalbėti apie istorines permainas. Daugelis mūsų dar prisimena rublį, paskui – laikinuosius lietuviškus pinigus, litą… Dabar yra euras.
Mano knygos „Pinigų kelionė: nuo atsiradimo iki tavo kišenės“ viena iš rimtesnių paskirčių yra parodyti, kad istoriją galima matyti per ekonomiką. Dabar istorija yra tarsi karų metraštis, kas kariavo ir užkariavo, kas laimėjo, tas ir didvyris… Bet praeitį galime suvokti ir per ekonomikos istoriją, per pinigus – kuriuo laikotarpiu šalis klestėjo, žmonės gerai gyveno. Kalbant apie šalių ekonominį stiprumą, galima remtis aukso ir sidabro pinigais. Pavyzdžiui, britų 1 piniginis vienetas buvo keletą kartų didesnis nei kitų Europos šalių piniginiai vienetai. Tai parodo ekonomikos stiprumą. Tik karai privertė spausdinti popierinius pinigus.
Kelionių metu tenka užsukti į valiutos keityklas, vaikai mato, kad pinigai skirtingose šalyse gali skirtis. Tai irgi gali būti pokalbio apie pinigus tema?
Taip, kalbant apie skirtingas valiutas, galima ne tik kartu pasimokyti matematikos, daugybos, dalybos ir procentų. Su vaiku galima aptarti daugelį dalykų – kaip tai susiję su šalies ekonominiu išsivystymu, infliacija ir t.t. Bet prieš kalbant patarčiau patiems tėvams perskaityti mano knygą. Ji rašyta taip, kad rastų įdomių faktų ne tik vaikai, bet ir tėvai. Pavyzdžiui, kaip pinigai veikė skirtingais istoriniais etapais, kodėl jie atsirado, kaip pinigai keičia visuomenes. Iš mano knygos vaikai sužinos vienus dalykus, tėvai – kitus. O paskui su vaikais galima aptarti ir bendrą turinį.
Ar su vaikais reikia aptartis šeimos finansus – pasakoti apie pajamas, paskolas?
Paskolos ir kiti finansiniai suaugusiųjų įsipareigojimai – ne vaikams skirta tema. Bet šeimoje reikėtų kalbėti apie vertybes, apie materialius dalykus, apie norus ir galimybes. Kiekviena šeima turi savo požiūrį į tai. Vieni tėvai augina vaikus nuolat lepindami ir pildydami visus norus, kad „vaikystėje nieko netrūktų“. Kiti net ir turėdami galimybių nepildo visų norų, manydami, kad vaikas neturi nuolat gauti visko, ko užsimano. Kiekvienas požiūris turi savų pliusų ir minusų, šeima pasirenka tą kelią, kuris jai priimtiniausias.
Neila Ramoškienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.09.
