Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Tarp šiltų ir linksmų laiškų, liūdnas laiškas atrodo it koks pasiklydęs paukštelis.
Tačiau tie liūdnieji laiškai, rašyti gūdžią naktį įmigus vaikučiui, labiausiai suspaudžia širdį. Eglė savo laišką iš tolimo provincijos miestelio siuntė žurnalui, bet širdį atvėrė Jums, skaitytojoms. Jei nors viena mama perskaitys šias liūdnas eilutes, išlietas mokyklinio sąsiuvinio lapuose smulkia rašysena, Eglei bus daug lengviau.
Eglės laiškas
Gyvenau nuostabų gyvenimą, daug keliavau, turėjau daugybę draugų. Mano namuose nuolat kas nors svečiuodavosi, gerdavo arbatą, pasilikdavo nakvynei. Durys visiems buvo atviros.
Kokia laimė užplūdo, kai sutikau žmogų, kuris sugebėjo paliesti kažką labai giliai širdyje.
Jaučiausi, kad draugauju su vyru, kurį pažinojau jau daug daug metų. Susituokėme po 5 mėnesių draugystės. Vestuves atšventėme dideliame draugų būryje. Nė nepagalvojau, kad tai buvo ir mano atsisveikinimas su jaunystės iliuzijomis ir draugais. Ėmiau lauktis, išėjau motinystės atostogų. Vakarodavome dviese su vyru, eidavome pasivaikščioti, uždėję rankas ant pilvo džiaugdavomės judančiu vaikučiu, šnekindavome jį. Idilija…
Xxx
Tačiau vyrui kažkas nutiko. Apie 7 nėštumo mėnesį pradėjo vis vėliau pareiti namo, dažnai su kvapeliu. Kadangi man nebuvo nėštumo kaprizų ir nervinės įtampos, pagalvojau, kad tai išgyvena vyras. Buvau skaičiusi, kad kai kurie vyrai sunkiai išveria mintis apie artėjančią tėvystę, juos trikdo būsima atsakomybė, storėjanti žmona, pasikeitęs seksas ir daugybė kitų dalykų. Tačiau ramiai susitaikyti su išgėrinėjimais buvo sunku. Įsitempusi laukdavau vyro, temstant pradėdavau blaškytis po kambarius, stoviniuodavau prie lango. Paryčiais apskambindavau ligonines ir policijos komisariatus, ar neįvyko kokia nelaimė. Vyras sugrįžęs griūdavo miegoti, o prasiblaivęs prisiekdavo, kad mane beprotiškai myli ir negalėtų be manęs gyventi.
Tikriausiai nėštumo metu moterys tikrai tampa jautresnės, nes mane vis dažniau apimdavo bejėgystė ir neviltis. Nuo minties apie savižudybę stabdė tik mažas žmogutis, gyvenantis manyje. Suvokiau, kad neturiu teisės skriausti to, kuris dar negimė. Net buvau sugalvojusi pirma paskambinti į 112 ir pasakyti, kad mirštu, o pati, kol atvažiuos greitoji, pasikarti. Maniau, kad atvažiavę gydytojai dar spėtų išgelbėti vaikelį. Bet nežinojau, kiek vaisius gyvena mamai mirus, todėl pabijojau rizikuoti jo gyvybe.
Xxx
Vieną vidurnaktį vyras grįžo visiškai girtas ir pareikalavo visų namuose esančių pinigų bei namų mobiliojo telefono (vieną turėjome bendrą, laikėme namuose, kaip stacionarųjį namų telefoną). Tylėjau, tad jis puolė versti visas spintas ir stalčius. Stebint jo įniršį pamažu apėmė siaubas.
Stvėriau rankinę ir basa, vienais naktiniais marškiniais, išpuoliau į laiptinę. Pamenu, kaip bėgau, kaip mane vijosi, kaip stvėrė už rankos, o aš pradėjau klykti. Ištrūkusi išbėgau į apsnigtą gatvę. Basa bėgau į gretimą namą, kur gyveno pažįstama moteris. Laimė, ji buvo namie, atidarė duris ir aš peržengusi slenkstį susmukau – mėšlungis surakino kojas. Atsidūriau ligoninėje. Gėda buvo prisipažinti, kad bėgau išsigandusi girto vyro, gydytojams pamelavau, kad gatvėje užpuolė nepažįstamas žmogus. Manau, jie nepatikėjo šia istorija (nuo kada nėščios moterys basos ir su naktiniais naktį vaikšto gatvėmis).
Vyras greitai susivokė, kur aš ir atėjo į ligoninę. Palatoje gulėjau viena. Vėl reikalavo pinigų ir telefono. Pamelavau, kad einu į tualetą, o pati, laikydamasi sienų, nuklibinkščiavau į postą maldauti pagalbos. Vyrą seselės išprašė, o mane perkėlė į kitą palatą, kur gulėjo daugiau moterų.
Besikraustydama į kitą palatą pastebėjau, kad dingo mano piniginė ir banko kortelė. Apėmė visiška neviltis. Iškviečiau policiją. Jiems buvau neįdomi – du policininkai šypsodamiesi išklausė mano pasakojimo ir išėjo. Viskas. Gal pasirodžiau jiems panaši į nėštumo psichozės apimtą isterikę?
Xxx
Savaitės pabaigoje gimė gražus sveikas vaikelis. Sūnus. Dar kelias dienas gulėjau ligoninėje. Vyras, atrodo, atsitokėjo. Visas dienas ateidavo lankyti, ilgai sėdėdavo šalia mano lovos. Tačiau viltis manyje jau buvo užgesusi. Tą dieną, kai mus išleido iš ligoninės, laukė dar vienas smūgis. Iki gilaus vakaro laukiau vyro, kuris turėjo mus išvežti namo. Atėjo visiškai girtas, neatnešė nič nieko mažyliui suvynioti ir man apsirengti. Teko eiti į lietų be kojinių, avint šlepetėmis. Sesutės davė apklotą vaikeliui suvynioti, verkdama pažadėjau, kad greitai grąžinsiu.
Namie pamačiau, kad vyras per tas dienas nupirko lovytę, kiek aptvarkė vaikelio kambarį. Tačiau neberadau pusės daiktų: televizoriaus, mikrobangės, kompiutero, net savo auksinių auskarų, grandinėlės. Tuos daiktus jis pragėrė, kol gimdžiau mūsų sūnų.
Xxx
Vaikelis augo neramus, vakarais jį kamuodavo pilvo diegliai, klykdavo iki 1 valandos nakties. Vyras, nepakeldamas to rėkimo, išsikraustė miegoti į kitą kambarį. Vakarais, kai sūnui užeidavo skausmo priepuoliai, išeidavo iš namų pasivaikščioti. Taip ir gyvenau viena su klykiančiu mažyliu. Nuo sūpavimo vakare rankos būdavo kaip medinės. Didžiausia atgaiva atrodė pamiegoti ir nueiti į tualetą. Buvo labai liūdna, o ypač tada, kai sužinojau, jog vyrui kažkas pasakė: „Keli mėnesiai po gimdymo moterims būna pogimdyminė depresija. Svarbiausia – nekreipti į tai dėmesio“. Atrodė, kad gyvenu kalėjime, iš kurio nėra šansų pabėgti: tėvų namai už 300 km, automobilio neturiu. Viskas, kas tikra, – tik mažylis ir kasdieniai pasivaikščiojimai stumiant vežimuką aplink tvenkinį.
Xxx
Iš pradžių mus dar lankė draugai. Tačiau vizitai vis retėja. Suprantu draugus – bendraudama esu įsitempusi, nes rūpi tik viena: ar šį kartą vyras grįš blaivus. Gėda, kad mūsų tikrąjį gyvenimą pamatys artimi žmonės. Dažniausiai jis grįžta girtas… Tik geriančių vyrų žmonos supras, koks tai košmaras gyventi lyg su dviem vyrais. Vienas – blaivus – linksmas rūpestingas, geras. Kitas – girtas – persimainiusiu veidu, žiaurus, priekabus, atstumiantis.
Likau visiškai viena. Vyras lyg ir yra, bet iš tikrųjų jo nėra. Vaikelis labai neramus ir vienas nepabūna nė sekundės. Įpratau jį visur neštis kartu – į paštą, parduotuvę, vaistinę, polikliniką. Ištisas 24 valandas ir taip be pertraukėlės – pusę metų. Nesuvokiu, kaip sūnui vis dar pakanka pieno, juk iš tiesų aš gyvenu lyg migloje, tik egzistuoju. Pamažu emocijų vis mažiau, vis mažiau ir ašarų. Milijonus rūpestingos mamos veiksmų atlieku kaip robotas, man viskas vienodai.
Xxx
Galbūt patarsite viską mesti, skirtis, pradėti gyvenimą iš naujo? Tačiau visiškai neturiu pinigų. Kažkiek gaunu už vaiką, sumoku už butą ir telefoną, nuperku pakelį sauskelnių ir lieka 20 eurų. Kasdien pinigų prašinėju iš vyro. O jis, jei ir duoda kelis eurus, po dienos jų prašo atgal, nes neturi centų talonėliams nuvažiuoti į darbą. Gal spjaučiau į viską ir važiuočiau gyventi pas mamą, tačiau šitas butas pirktas mano vardu, dar išmokėta ne visa paskola. Bijau skirtis, bijau išlaužtų durų, bylinėjimosi, bijau likti vienui viena su vaiku ir skola už butą.
Tikiu, kad nesu vienintelė tokia nelaiminga mama Lietuvoje. Tokių užspeistų į kampą moterų – daugybė. Pažiūrėkite mieste į mamų, stumiančių vežimėlius, veidus. Vienos eina žydinčios, net švyti. O kitos – kaip aš – tuščiais, nuvargusiais veidais, nuleistomis akimis.
Xxx
Dabar rytas, visą naktį rašiau Jums laišką. Tiesa, turėjau padaryti pertraukėlę, nes 4 valandą ryto grįžo vyras ir prisipažino, kad mes turime 3000 eurų skolą. Jis lošė ir – prasilošė. Nebeturiu jėgų nė sureaguoti į šią naujieną. Paskutinė man į galvą atėjusi mintis – apie šeimos esmę. Kadaise, kol buvau netekėjusi, galvojau, kad šeimos esmė – karšta meilė ir aistra tarp vyro ir moters. Kokia buvau laiminga sutikusi vyrą, kurį pamilau, dėl kurio prisilietimų virpėjau. Tačiau dabar labiau už viską pavydžiu toms šeimoms, kuriose yra darna, draugystė, kur vyras ir moteris kartu susėdę aptaria šeimos džiaugsmus ir bėdas, savaitgalius leidžia kartu, pramogauja ar tiesiog sėdi ant vienos sofos ir žiūri vieną filmą. Tas ramus buvimas drauge, ta vyro ir moters draugystė ir yra tikroji šeimos laimė.
Parašiau Jums, nes norėjau išsipasakoti. Uždusčiau toliau tylėdama. Ačiū, kad perskaitėte. Jei spausdinsite, pavadinkite mane Egle.
„Mamos žurnalas“
